Skaitytojų laiškai. Algis Kryza. Nereikia mūsų idealizuoti!

Kai skaitlinga, įtakinga TS-LKD grupė griebėsi sumanymo klastingai apeiti Lietuvos Konstituciją, bet kokia kaina siekdama įteisinti masišką dvigubą pilietybę, sumaniau ir aš tarti savo žodį.

Nei šiokie, nei tokie

Manau, kad turiu tam teisę. Esu emigrantas. Jau senokai pasipusčiau padus. Tačiau save priskiriu išvykusiems, kuriems Lietuva – ne tušti žodžiai. Tėvynės ilgesys dar neišblėsęs, kartais labai skaudžiai spaudžia širdį. Beje, aš ir nenoriu, kad šis jausmas pranyktų.

Žodžiu, niekas neatims iš manęs ne itin linksmos mano patirties – gyvenu tarp emigrantų lietuvių, žinau, kokios mintys siaučia jų galvose. Neleisiu sau brėžti plačių apibendrinimų, bet maždaug pusė, su kuriais tenka bendrauti, prekiauti, linksmintis, dalintis kambariu – nei šiokie, nei tokie.

Taigi mano laiškas – tai abejojimas Lietuvoje įsigalėjusiu mitu, esą dauguma emigravusiųjų taip karštai myli Lietuvą, taip nuoširdžiai pergyvena dėl jos, kad lietuviškojo paso praradimas jiems taptų tikra dvasine mirtimi.

Niekad negyveno Lietuvos rūpesčiais

Nereikia mūsų idealizuoti. Kartais šiurpas krečia, kai pamatau, kam konservatorių – krikdemų lyderiai Gabrielius Ladsbergis ir Andrius Kubilius vos ne per prievartą stengiasi įbrukti teisę išsaugoti lietuviškąją pilietybę. Gyvendamas svetur ne taip jau retai susiduriu su lietuviais, kurie Lietuvos aktualijomis nesidomėjo nei tuomet, kai gyveno Lietuvoje (mano supratimu, buvo prasti piliečiai), o išvykus Lietuva jiems tapo dar tolimesnė (mano įsitikinimu, jie tapo dar prastesniais Lietuvos piliečiais). 

Emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Kam jiems, sakykit, reikalingas lietuviškas pasas? Beveik per jėgą įbruktas lietuviškas pasas (dviguba pilietybė) greičiau reikalinga ne mums, Lietuvą palikusiems, o save ir tuo pačiu savo rinkėjus apgaudinėjančiai Lietuvos valdžiai, girdi, ji rūpinasi, kad Lietuva neprarastų žmonių. Iš kurios pusės bepažvelgsi, išvykusieji iš Lietuvos – praradimas. Didesnis ar mažesnis, bet praradimas. Atsidūrus svetur – milžiniška tikimybė nutautėti (lietuviai turi tokią ydą – pataikauti svetimoms įtakoms; mes – ne žydai, kurie bet kur gyvendami, bet kokia kalba kalbėdami, bet kokį pasą kišenėje turėdami, vis tiek išlieka žydais).

Ir tą praradimą dviguba pilietybė vargu ar sumažins. Mūsų valdžia privalėtų siekti vienintelės teisingos politikos – didžioji dauguma lietuvių privalo gyventi Lietuvoje. Tik tada bus teisinga, kai dauguma piliečių gyvens savo valstybėje. Tačiau Lietuvos premjerai, parlamentarai, prezidentai šios idėjos nesugeba įgyvendinti.

Štai mano gyvenimo draugė – ne lietuvė. Jei sukursime šeimą, vargu ar sugebėsiu vaikus išauginti lietuviais. Jie greičiau bus danai nei lietuviai. Jei gausiu dvigubą pilietybę, tai ir mano atžalos turės teisę turėti lietuvišką pasą. Bet kokia nauda Lietuvai iš mano vaikų, jei jie nebebus lietuviai? Jei tarp Lietuvos ir Danijos iškils, neduok Dieve, rimtų kivirčų, kaip jiems balsuoti – kaip naudinga Lietuvai ar kaip naudinga Danijai? Ir ar jie turės moralinę teisę balsuoti dėl svarbių Lietuvai reikalų, jei Lietuvą pažinos tik paviršutiniškai?

Sutikdamas, kad lietuvius sunku sulaikyti nuo išsivaikščiojimo, gal net neįmanoma, kol Europos Sąjungoje įteisinta atvirų durų politika, naudą nešanti tik skaitlingoms, turtingoms tautoms, o mažas, tokias kaip Lietuva, sekinanti dvasiškai ir morališkai, – vis tik turiu vilties, jog išeitis egzistuoja. Tiesiog reikia jos atkakliai ieškoti.

Ne duoti, o atimti

Bet ar ieškoma? Įtariu, kad būtent dėl bejėgiškumo ir nežinojimo mūsų valdžios griebiasi kosmetinių, realios, apčiuopamos naudos neduodančių taisymų. Mūsų valdžia naivi, jei mano, kad danišką ar vokišką pilietybę (tik NATO ir EUROPOS SĄJUNGOS šalių pilietybę) įgijusiam emigrantui paliktas lietuviškas pasas bus didelė vertybė, kad jis, išsaugojęs lietuvišką pasą, puls pergyventi dėl Lietuvos. Greičiau – priešingai. Lengvai pasiimtas daiktas nevertinamas. Tik prarasdami lietuvišką pilietybę mes galbūt susimąstysime, ko netenkame, ką prarandame. Ypač jei bus užfiksuota – netekęs Lietuvos paso paskui jo lengvai neatgausi. Pasas – ne apatiniai drabužiai, jo dažnai kaitalioti negalima. Arba – arba. 

Lietuvos Respublikos pasas. Slaptai.lt nuotr.

Labiau į liberalus nei konservatorius panašūs G.Landsbergis ir A.Kubilius arba nežino, arba nenori žinoti: esama emigrantų, kurie tiesiog patalogiškai priešiški Lietuvai. Jų širdyse – nežinia iš kur atsiradusios didelės nuoskaudos. Jie be saiko kritikuoja Lietuvą (kai reikia ir kai nereikia), jie gėdinasi turį lietuviško kraujo, trokšta kuo greičiau prarasti lietuviškąjį veidą. Savo vaikus auklėja taip, kad atžalos kuo greičiau išmoktų užsienio kalbų ir pamirštų gimtąją kalbą.

Jiems lietuviškas pasas – kaip šuniui penkta koja. Kodėl Lietuvos valstybė žeminasi, stengdamasi tokiems įtikti? 

Man regis, rūpestingais patriotais apsimetantys konservatoriai neturi tikslių duomenų, kiek yra emigrantų, kurie lietuviškąjį pasą traktuoja kaip nereikalingą popiergalį ar net trukdį, ir kiek tokių, kuriems reikalinga dviguba pilietybė, nes jie nenori nutraukti ryšių su Tėvyne. Kai suskaičiuosite, ponai, tada ir priimkite lemtingą sprendimą. Bet ne atvirkščiai.

Geresnieji ir blogesnieji

Man keistas politikų noras sulyginti visų emigrantų teises. Esą negalima brėžti skiriamosios linijos tarp tų, kurie išvyko iki 1990-ųjų Kovo 11-osios, ir tų, kurie išvyko po Nepriklausomybės paskelbimo. Ne tik galima, bet ir būtina. Skiriamoji linija – akivaizdi, pone Seimo Pirmininke Viktorai Pranskieti. Vieni išvyko iš okupuotos Lietuvos, kiti pasitraukė iš laisvos Lietuvos.

Skirtumas – akivaizdus. Save taip pat priskiriu prie vadinamųjų „blogesniųjų“, nes pasitraukiau jau iš laisvos Lietuvos, kai išvažiuoti iš Tėvynės nebuvo gyvybiškai svarbių priežasčių. Privalau pats sau prisipažinti: kažkur viduje nuolat dygčioja priekaištas, kad, užuot bandęs taisyti padėtį savo krašte, jį palikau likimo valiai. Žinoma, teisinuosi, kad prieš žengdamas lemtingą žingsnį išbandžiau visus kitus variantus. Bet pasiteisinimai neįtikinami. Aš jais pats netikiu. Tik apsimetu, kad tikiu.

Geriau jau nebalsuotų

Kai kas iš žurnalistų, politikos apžvalgininkų pastebi, jog Vakaruose gyvenantys lietuviai vangiai dalyvauja lietuviškuose rinkimuose. Tai akivaizdus ženklas, kad jie neatlieka svarbiausios savo pareigos, todėl ir lietuviška pilietybė jiems vargu ar būtina. Kita vertus, gal ir gerai, kad jie neskuba balsuoti. Nes nuėję prie balsadėžių specialiai ar dėl neišprusimo į valdžią išrinktų visokiausių niekadėjų. Vardan pikto juoko.

Tad mano pasiūlymas su dvigubu dugnu: rimtai į Lietuvą žiūrinčių emigrantų negalima skriausti, bet tiems, kuriems nusispjauti, ištirps ar išliks lietuvių tauta, pilietybės nereikėtų dirbtinai palikti. Tokius „piliečius“ praradę nieko neprarastume. Jie jau seniai prarasti. Netekę jų bent jau žinotume realią padėtį, kiek mūsų dar likę.

Todėl konservatorius – krikdemus kviečiu atsikvošėti. Masiškas dvigubos pilietybės dalinimas duotų tik trumpalaikės naudos. Paskui atneštų rimtos žalos. Nes dviguba pilietybė – tai ciniškas emigracijos skatinimas. Kuo daugiau dvigubų pilietybių – tuo daugiau neaiškių nusiteikimų piliečių, kuriais priešiškos jėgos galės manipuliuoti kiek tinkamos. O tada – chaosas, nesusipratimai, noras įteisinti dar daugiau nuolaidų… Ypač būtų pavojinga rengti referendumus, daug pavojų iškiltų ir per Seimo rinkimus. Visada sakiau ir dabar pakartosiu: nėra nieko baisiau už politika nesidomintį, bet prie rinkimų balsadėžių skubantį rinkėją. Štai per tokius „gudručius“ mes ir nepajėgiame įgyvendinti rimtų ekonominių projektų, kuriančių gausias darbo vietas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Klaipėdoje…

Beje, ginčai dėl dvigubos pilietybės privalumų – trūkumų turi ne tik moralinę, bet ir teisinę potekstę. Dviguba pilietybė neturėtų būti masiškai dovanojama ne tik moraliniais, bet ir teisiniais sumetimais.

O juk teisininkas Vytautas Sinkevičius – teisus

Konservatoriai – krikdemai elgiasi taip, tarsi jiems nusispjauti į teisininko Vytauto Sinkevičiaus argumentus: masiškai dvigubą pilietybę dalinti galima tik pakeitus Konstituciją. Tokios Konstitucijoje užfiksuotos normos. 

Prof. Vytautas Sinkevičius. Slaptai.lt nuotr.

O Konstituciją pakeisti nėra lengva – reikalingas referendumas. Jokio kito kelio nėra. Griežtumas čia reikalingas. Konstitucija – ne valgiaraštis, kurį restorano šeimininkas koreguoja kiekvieną rytą. Todėl siūlymai taisyti Konstituciją apeinant referendumo procedūrą parlamente priimtais įstatymais atrodo įtartini. Konstitucija – aukščiau nei A.Kubiliaus ar G.Landsbergio pasiūlyti įstatymai. Konstitucija aukščiau ir už patį Seimą. 

Vienintelis teisiškai nepriekaištingas kelias – išbandyti dvigubos pilietybės rebusą referendume. O jei iš anksto bijoma referendumo rezultatų, tai dvigubos pilietybės šalininkai turėtų pabrukti uodegą – jų norai nepriimtini Tautai. Ne Tauta turi prie jų taikytis, o jie – prie Tautos.

Todėl gabrieliams ir kubiliams sakau – tvarkykite Lietuvos reikalus taip, kad lietuviai nenorėtų išvykti iš Lietuvos, o išvykusieji – trokštų kuo greičiau sugrįžti. Jei taip pasielgti neįmanoma, nes britai ir vokiečiai mūsų medikus ir internetinių technologijų specialistus vis tiek nuvilios kelis sykius didesniais atlyginimais (tai – realybė, kurios nepaneigsi), tai dar nereiškia, kad galima laužyti Konstituciją.

Algimanto Šindeikio pasiūlymas

Man regis, puikią išeitį Facebooke pasiūlė ponas Algimantas Šindeikis. Štai ką jis rašė:

„Sudėtinga dilema: gyventi valstybėje su bendrapiliečiais už Atlanto ir Lamanšo, bet be Konstitucijos ar be bendrapiliečių už Atlanto ir Lamanšo, bet su Konstitucija.

Mano pasirinkimas aiškus: su Konstitucija, kad ir su mažiau piliečių. Jei nebus valstybėje Konstitucijos, anksčiau ar vėliau nereikės niekam ir tokios valstybės pilietybės. Nes tada Konstitucija bus ir Uspaskichas, ir Paksas, ir Bastys, ir Steponavičius, ir …

Be to, pilietybė – tikras ryšys su valstybe – mokėjimas joje mokesčių, turėjimas nuosavybės, pasirengimas ją ginti, dalyvavimas rinkimuose (sąmoningas, suvokiant už ką balsuoji), o ne tik kraujo ryšys ar dalyvavimas dainų šventėje. 

LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.

Todėl konservatorių komjaunimo vairuojamas buldozeris per Konstituciją (Seimo įstatymu paneigiant Konstituciją) yra ne tik Konstituciją, bet ir valstybę naikinantis žingsnis.

Išlikimę orūs ir valstybiški. Ruoškimės referendumui. Įrodykime, kad galime konstituciškai priimti mums visiems svarbius ir būtinus sprendimus“.

Jei vadovausimės A.Šindeikio nuostata, Lietuva dar turi viltį išlikti lietuviška. Jei vadovausimės G.Landsbergio ir A.Kubiliaus logika, Lietuva – be ateities.

Šiandien, šv. Velykų proga, visiems lietuviams, tiek emigravusiems, tiek Lietuvoje pasilikusiems, linkiu kuo geriausios kloties. Atsinaujinimo linkiu ir abejotinos vertės įstatymo projektą siūlančiai G.Landsbergio komandai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.16; 15:24