Skandalas Medininkų žudynių byloje: prarasta dar viena itin svarbi vaizdajuostė


Print

Kuo toliau – tuo baisiau. Būtent tokios mintys kyla prisiminus 2012-ųjų gruodžio 14-osios Lietuvos Apeliacinio teismo posėdį, kuriame buvo pratęstas Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas. Būtent tą dieną paaiškėjo, jog mūsų Generalinė prokuratūra nebeturi svarbaus Medininkų skerdynių bylos įkalčio.

Tiksliau kalbant – nebeturi buvusio Lavoriškių muitinės posto viršininko Vyto Petruškevičiaus nufilmuotos Medininkų žudynių vietos apžiūros vaizdajuostės.

V.Petruškevičiaus filmuota medžiaga – aukso vertės. Šis vyras buvo pirmasis, kuris tragedijos vietą užfiksavo vaizdajuostėje dar iki atvykstant tardytojams. Filmuota itin kruopčiai, filmavimas truko maždaug 40-imt minučių. Buvęs Lavoriškių muitinės posto vadovas nufilmavo ne tik vagonėlio prieangį ir vidų, kuriame gulėjo žiauriai nužudyti mūsų pareigūnai. Jis įamžino ir aplinką – kelius, vedančius į Medininkų postą, paliktas lengvųjų automobilių ir vikšrinių transporto priemonių vėžes, išgulėtą pasalos vietą, greta vagonėlio rastus daiktus.

Toje vaizdajuostėje užfiksuotus vaizdus šiandien būtų buvę galima palyginti su oficialiu žudynių vietos apžiūros protokolu. Deja, V.Petruškevičiaus nufilmuotos vaizdajuostės mūsų prokurorai šiandien neturi.

Kas ir kodėl pradangino šį neįkainuojamos vertės daiktinį įrodymą, – rimto žurnalistinio tyrimo verta tema. Juk grįžęs iš tragedijos vietos V.Petruškevičius vaizdajuostę perdavė budinčiam Muitinės departamento pareigūnui. Taip pat žinoma, jog nufilmuotą V.Petruškevičiaus vaizdajuostę tą pačią tragedijos dieną Muitinės departamente peržiūrėjo keliolika oficialių pareigūnų. Peržiūroje dalyvavo ir tuometinis Muitinės departamento direktorius Valerijonas Valickas, ir keliolika žemesniojo rango muitinės vadovų. V.Petruškevičiaus vaizdajuostę tragiškos dienos rytą peržiūrėjo ir tuometiniai Lietuvos Valstybės gynimo tarybos nariai.

Žinoma ir tai, kad kitą dieną po tragedijos minėtoji vaizdajuostė buvo perduota tuomet Medininkų žudynes tirti pradėjusiam Generalinės prokuratūros prokurorui Algimantui Astaškai. Beje, šis ypatingai svarbių bylų prokuroras buvo laikomas itin principingu, pareigingu ir sąžiningu darbuotoju. Tačiau šiandien jis miręs. Todėl neįmanoma išklausyti jo versijos, kada, kur ir kodėl minėtoji vaizdajuostė galėjo pradingti. Tad neatmestina versija, jog, beįsiplieskiant skandalui dėl dingusios vaizdajuostės, kai kas visą bėdą gali bandyt suversti būtent tam, kuris nebegali apsiginti.

Žodžiu, šiandien nėra jokių abejonių, kad V.Petruškevičius pirmasis nufilmavo Medininkų žudynių vietą ir tą kasetę, kaip reikalauja tarnybinės instrukcijos, atidavė kompetetingoms Lietuvos valstybės institucijoms. Taip pat niekas negali paneigti, jog maždaug 40-ies minučių trukmės vaizdo juostą 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją matė gausus to meto oficialių Lietuvos pareigūnų bei politikų būrys. Neatmestina versija, jog kai kurie iš jų pasidarė minėtos vaizdajuostės kopijų. Juk būtų kvaila neturėti tokio svarbaus daiktinio įrodymo kopijų.

Tiesa, į klausimą, kada konkrečiai dingo minėtoji vaizdajuostė, atsakyti bent šiuo metu labai keblu. Nebent galima prisiminti 2001-uosius metus, kai, minint Medininkų žudynių dešimtąsias metines, tuometiniai konservatoriai ėmė viešai kelti klausimą, ar tik iš Generalinės prokuratūros nėra dingęs itin svarbus daiktinis įrodymas. Konservatorių lyderiams priskiriama Rasa Juknevičienė tais metais viešai pareikalavo, jog tuometinis Generalinis prokuroras patvirtintų arba paneigtų šiuos kaltinimus. Oficiali prokuratūros vadovybės pozicija buvo maždaug tokia: “visiškas absurdas, jokia medžiaga nėra dingusi”.

Tačiau 2012-ųjų gruodžio 14-ąją oficialiame Lietuvos Apeliacinio teisme posėdyje, kuriam vadovavo Lietuvos Apeliacinio teismo pirmininkas Aloyzas Kruopys, paaiškėjo, jog kaltinimus Medininkų žudynių byloje palaikantys prokurorai Rolandas Stankevičius ir Mindaugas Dūda vis tik nepateikė būtent V.Petruškevičiaus filmuotos medžiagos. Bet tai – tik pusė bėdos. Sveiku protu sunku suvokti ne mažiau svarbų kitą aspektą: kodėl prokurorai iš pradžių bandė teigti, jog jie turi būtent V.Petruškevičiaus nufilmuotą medžiagą ir teismui pateikia būtent V.Petruškevičiaus vaizdajuostę?

Juk yla iš maišo anksčiau ar vėliau išlenda, kaip tu ją kruopščiai beslėptumei. Tai atsitiko 2012-ųjų gruodžio 14-ąją. Tądien teismo posėdyje buvo viešai parodyta prokurorų turima neva V.Petruškevičiaus vaizdajuostė. Bet liudytojas V.Petruškevičius teismo posėdyje, girdint visiems posėdžio dalyviams, kaip kirviu nukirto: “Čia visiškai ne tas įrašas. Absoliučiai ne tas”. Svarbu nepamiršti ir fakto, jog prieš prokurorų pateikiamos vaizdajuostės peržiūrą V.Petruškevičius viešai, visiems girdint, papasakojo, kokie vaizdai užfiksuoti būtent jo nufilmuotoje medžiagoje.

Akis badė daug neatitikimų. Pavyzdžiui, prokurorų pateiktas vaizdo įrašas – ne 40-ies o tik 9-erių minučių trukmės. Prokurorų pateiktoje vaizdajuostėje užfiksuota, kaip filmuojantis asmuo į vagonėlį įeina du sykius. Tuo tarpu liudytojas V.Petruškevičius prieš prasidedant oficialiai peržiūrai tvirtino, jog asmeniškai į vagonėlį, kur gulėjo nužudytieji, jis įžengė tik vieną kartą.

Taip pat buvo akivaizdu, jog prokurorų pateiktoje vaizdajuostėje esantis vaizdo įrašas sukarpytas ir sumontuotas iš atskirų skirtingų gabalų. Kai kuriose atkarpose laikmačio esama, kitur – jau laikmačio nėra. Svarbu ir tai, jog prokurorų pateiktame filme keliose vietose laikrodis rodo, jog filmuota būtent 8.58 valandą. Tuo tarpu V.Petruškevičius dar iki peržiūros tvirtino filmavęs mažų mažiausiai keliomis valandomis anksčiau.

Taigi skandalas – akivaizdus ir labai rimtas. Oficialiame Lietuvos Apeliacinio teismo posėdyje prokurorai pateikė visai ne tą vaizdajuostę, kurią omenyje turėjo tiek liudytojas V.Petruškevičius, tiek buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė. Vadinasi, jie arba iš tiesų nebeturi svarbaus daiktinio įrodymo, arba vaizdajuostės tiesiog nenori pateikti teismui.

Tačiau čia galima įžvelgti ir dar vieną ne mažiau nerimą keliančią aplinkybę. Nūnai akivaizdu, jog liudytojas V.Petruškevičius pirmasis nufilmavo Medininkų žudynių vietą. Nufilmavo kaip oficialus Lietuvos pareigūnas. Beje, ne bet koks pareigūnas, o būtent tas, kuris nusikaltimo išvakarėse asmeniškai instruktavo ir išlydėjo į lemtingąjį budėjimą vėliau nužudytus Medininkų žudynių bylos pareigūnus. Taip, V.Petruškevičius buvo Lavoriškių muitinės posto vadovas. Taip, Medininkų muitinės posto reikalai jam nepriklausė. Bet žudynių išvakarėse tikrasis Medininkų muitinės posto vadovas negalėjo dalyvauti instruktuojant savo pavaldinius, todėl ši misija buvo oficialiai patikėta Lavoriškių muitinės posto vadovui. Tad būtent tuometinis Lavoriškių muitinės posto vadovas V.Petruškevičius vyrus išlydėjo į lemtingąjį budėjimą.

Vaizdžiai tariant, V.Petruškevičius privalėjo tapti vienu iš svarbiausių Medininkų žudynių bylos liudytojų. Deja, atsitiko priešingai. Mūsų prokurorai per dvidešimt metų nesiteikė jo nė karto apklausti. Pirmą kartą jis buvo apklaustas tik 2012-ųjų pabaigoje, jau antrojoje teisinėje instancijoje – Lietuvos Apeliaciniame teisme. Argi nešokiruoja tokia prokuratūros laikysena? Paskutinysis į budėjimą išlydėjo žuvusiuosius, pirmasis vaizdajuostėje užfiksavo žudynių vietą, o Lietuvos prokuratūra per du dešimtmečius nė nesiteikė pasidomėti, ar jis turįs kokių nors bylai itin svarbių detalių.

Šokiruoja ir tai, kad šį svarbų liudininką apklausti prašė ne valstybės kaltinimą palaikantys prokurorai, o kaltinamąjį omonininką K.Michailovą ginantys advokatai. Skandalinga ir tai, kad K.Michailovo – Nikulino advokatai minėtą liudytoją prašė apklausti dar pirmosios instancijos teisme. Bet teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujama Vilniaus Apygardos teismo kolegija šio advokatų prašymo netenkino, nes atseit jie nepateikė teismui įrodymų, kad Vytautas Petruškevičius asmeniškai matė žudynes.

Tad kas ir kodėl kaip Velnias kryžiaus bijo V.Petruškevičiaus nufilmuotos vaizdajuostės? Bijo, jog toji vaizdajuostė tik patvirtins K.Michailovo advokatų teiginius, jog apie Medininkuose įvykusį susišaudymą Lietuva sužinojo kur kas anksčiau, nei teigia mūsų prokurorai? Bijo, jog toji vaizdajuostė paneigs prokurorų versiją, esą prie vagonėlio durų buvo rastas neva vienam Rygos omonininkui – Aleksandrui Ryžovui – priklausantis laikrodis? Bijo, jog vaizdajuostėje užfiksuotos nežinomos vikšrinės transporto priemonės vėžės? Bijo, jog vaizdajuostėje užfiksuoti vaizdai prieštaraus oficialiam įvykio vietos apžiūros protokolui ir vienintelei kaltinimo versijai? Bijo, jog vaizdajuostėje įamžintos lenvojo transporto priemonių vėžės prieštaraus prokurorų teiginiams, iš kurios pusės žudynių išvakarėse į Medininkus atvyko omonininko Tadeušo Gudaneco vairuojamas automobilis? Bijo, jog vaizdajuostė patvirtins, jog netoli žudynių vietos tą naktį būta pasalos, kurios dalyviai negali nežinoti, kas iš tiesų dėjosi tragišką 1991-ųjų liepos 31-ąją?

Kitas Medininkų žudynių bylos posėdis Lietuvos Apeliaciniame teisme numatytas tik šių metų gegužės 2-ąją dieną. Įdomu, ar Lietuvos generalinės prokuratūros vadovybė iki gegužės 2-osios sugebės išsiaiškinti, kas kaltas dėl prapuolusios V.Petruškevičiaus vaizdajuostės? O jei nesugebės išsiaiškinti, tai ar šios temos imsis, sakykim, Seimo teisės ir teisėtvarkos bei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai bei Prezidentūra?

Šių eilučių autoriui taip pat įdomu, ar po tokio akivaizdaus akibrokšto A.Kruopio vadovaujama Lietuvos Apeliacinio Teismo teisėjų kolegija taps reiklesnė kaltinimą Medininkų žudynių byloje palaikantiems prokurorams R.Stankevičiui ir M.Dūdai. Šiuo metu įspūdis toks, jog kai kada mūsų teismai akivaizdžiai palankesni kaltintojams, nei gynėjams. Nors teisinėje valstybėje turėtų būti priešingai. Teisinėje valstybėje gintis turėtų būti lengviau nei kaltinti.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.01.07


Prisijunkite prie diskusijos