Šnipė Britanijos parlamente – perbėgelio pėdsakas?


Print

Katios Zatuliveter, Britanijos parlamento deputato Mike’o Hancocko padėjėjos iš Rusijos, istorija vargu ar baigsis visaverčiu šnipinėjimo skandalu.

Pirmiausia ji nebuvo sučiupta su įkalčiais. Šaltiniai iš Britanijos kontržvalgybos MI 5 tik tvirtina, kad ji gali būti „miegantis agentas“, kitaip sakant, apkaltinti jos paslapčių perdavimu nepavyko. Paprastai tokia istorija atsitinka, kai iš kur nors pavyksta sužinoti šnipo pavardę, ir naudinga informacija tik pavarde ir apsiriboja.

Jeigu Zatuliveter būtų įklimpusi dėl klaidos, kurią pastebėjo Britanijos kontržvalgyba, tai būtų rimti jos šnipinėjimo veiklos įrodymai. Be to, tokiu atveju būtų žinomas ir jos kuratorius iš žvalgybos.

Ir tada mergina keliautų į teismą, o vietoj jos į tėvynę išvyktų koks nors Rusijos ambasados trečiasis sekretorius. Nieko tokio nenutiko, o ir griežta ir vienareikšmiška deputato Hancocko pozicija, ginanti savo padėjėją, liudija, kad MI 5 nesugebėjo pateikti deputatui jokių Zatuliveter kaltės įrodymų ir vargu ar pateiks jų artimiausiu metu.

Todėl susidaro įspūdis, kad Britanijos kontržvalgybai paprasčiausiai buvo pranešta šnipės pavardė, tačiau sutvirtinti jos informacijos duomenimis, gautais sekant ar operatyviniais  žaidimais, nepavyko, ir buvo priimtas kompromisinis sprendimas išsiųsti.

Tuo tarpu vargu ar galima laikyti paprastu sutapimu tą faktą, kad keletą dienų prieš Britanijos skandalą Bilas Hercas išspausdino straipsnį The Washington Times‘e, kuriame tvirtino, kad FTB pradėjo didelę operaciją, ieškodamas Rusijos „kurmio“ JAV Nacionalinio saugumo agentūroje (NSA). Informacija apie „kurmį“ neva gauta iš perbėgėlio Aleksandro Potejevo.

Bilas Hercas – žmogus, turintis labai gerų kontaktų Amerikos žvalgybinėje bendrijoje, paprastai jis žino, ką rašo. Sunku patikėti, kad dvi šnipinėjimo istorijos nutiko vienu ir tuo pačiu metu grynai atsitiktinai, todėl visai įmanoma, kad abi šnipinėjimo istorijas – Katios Zatuliveter ir paslaptingo „kurmio“ NSA – sieja Potejevo asmenybė. Priešingu atveju teks daryti prielaidą, kad Britanijos kontržvalgyboje yra dar vienas „kurmis“ UŽT (užsienio žvalgybos tarnybos) viduje, be perbėgusių per pastaruosius dešimt metų Tretjakovo, Ščerbakovo ir Potejevo.

Visoje šitoje istorijoje liko du epizodai, į kuriuos kol kas nėra jokio atsakymo. Visų pirma nesuprantama, kiek Potejevas susijęs su nelegalų demaskavimu JAV UŽT (užsienio žvalgybos tarnyboje), kaip tvirtina Rusijos specialiosios tarnybos. Dalykas tas, kad jeigu Potejevas iš tiesų daugelį metų dirbo amerikiečiams, visiškai nesuprantama, kodėl „kurmio“ NSA (Nacionalinio saugumo agentūroje) imta ieškoti tik dabar: logiškiau būtų iš pradžių jį aptikti, o jau paskui čiupti nelegalus.

Bet viskas buvo padaryta atvirkščiai, ir galų gale nelegalams buvo pateikti kaltinimai ne dėl šnipinėjimo, o tik dėl darbo užsienio vyriausybei ir pinigų plovimo. Vienintelis paaiškinimas, kuris įmanomas: Potejevas pabėgo į JAV dėl savų priežasčių ir tik dabar, debrifingo FTB metu, ėmė rinkti taškus, išklodamas viską, ką girdėjo UŽT (Užsienio žvalgybos tarnybos) štabo būstinėje, taip pat ir apie šnipus JAV bei Didžiojoje Britanijoje. Ir tik dabar, gavusios informacijos per Potejevo apklausas, Amerikos ir Britanijos kontržvalgybos pradėjo gaudyti šnipus. Jeigu taip, tai tada teks pripažinti, kad ir šiandien informacija apie tai, kas iš tiesų išdavė nelegalus, mums žinoma lygiai tiek, kiek ir iki didžiulės piaro kampanijos, pradėtos „Komersante“.

Antras klausimas, į kurį taip pat nėra atsakymo: ar Katia Zatuliveter iš tikrųjų buvo susijusi su žvalgyba. Žinoma, bet kuri žvalgybos tarnyba džiaugtųsi susiradusi tokį agentą parlamento gynybos komitete, ir Rusijos – ne mažiau už kitas. Tačiau negalima atmesti, kad tokiu atveju Rusijos žvalgyba galėtų tai, ko nori, pavaizduoti kaip tikrovę.

Pirmiausia neaišku, kam merginai bendradarbiauti su žvalgyba. Jos sesuo laimingai ištekėjusi Didžiojoje Britanijoje, ji pati sėkmingai baigė universitetą ir pradėjo karjerą politiniuose sluoksniuose. Jos šeima, kiek žinoma, visiškai nesusijusi su specialiosiomis tarnybomis. Galima daryti prielaidą, kad ją sučiupo per kompromituojančią medžiagą, bet šantažu gerai yra gauti vienkartinę informaciją, o grįsti ilgalaikį bendradarbiavimą – sudėtinga.

Bendradarbiavimą geriausia grįsti tarpusavio interesais, bet skirtingai, negu Annos Čapman atveju, žvalgyba nepadėjo Zatuliveter gelbėti biznio pinigais ir jos pagalba niekaip negalėjo būti naudinga įsidarbinimui. Tuo tarpu verta priminti, kad tarybinė žvalgyba turėjo keistą įprotį, kuris sugriuvus TSRS smarkiai apgadino nervus Vakarų žurnalistams ir politikams, garsėjusiems savo simpatijomis kairiosioms idėjoms. Tingūs KGB užsienio žvalgybos karininkai mėgo įtraukti į agentų sąrašus žmones, kurie potencialiai būtų naudingi žvalgybai – tiesiog dėl atskaitomybės.

Tie, kas nemokėjo verbuoti tikrų šnipų, užkimšdavo savo pranešimus pavardėmis tų, kurie atvirai rėmė TSRS. Negalima atmesti, kad dabar nutiko ta pati istorija: koks nors labai tingus, bet kūrybingas rezidentūros Londone bendradarbis aptiko Zatuliveter pavardę Britanijos parlamento bendradarbių sąrašuose, labai apsidžiaugė merginos sėkme ir įtraukė jos pavardę į UŽT (užsienio žvalgybos tarnybos) štabo būstinės ataskaitą, iš kur ši informacija ir galėjo patekti perbėgėliui.

Paskelbta leidinyje „Ежедневный журнал“ ir portale www.agentura.ru.

Nuotraukoje: Didžiosios Britanijos gyventoja Katia Zatuliveter, įtariama šnipinėjusi Rusijos naudai.

2010.12.11


Prisijunkite prie diskusijos