Šnipų vaikai: Rusijos realybė


Print

Skandalas dėl publikacijos “Wall Street Journal”, kurioje tvirtinama, kad jeigu ne patys nelegalai, tai bent jau jų vaikai galėjo tapti veiksmingais šnipais, nurodant vienos Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybos nelegalų poros sūnų, – puikus įrodymas, koks siaubingas anachronizmas buvo visa šita operacija.

Andrejaus Berzrukovo ir Jelenos Vavilovos vyresnysis sūnus, žinomas kaip Timas Foulis, tapo problema Amerikos valdžiai nuo pat šnipų skandalo pradžios – 2010 metais jam jau buvo 20 metų, jis jau buvo spėjęs paduoti dokumentus į Džordžo Vašingtono universitetą (George Washington University).

Po apsikeitimo šnipais jis pranešė universiteto vadovybei, kad, nepaisant nieko, rengiasi jame toliau mokytis. JAV specialiosios tarnybos buvo įstumtos į aklavietę: oficialiai niekas iš rusų šnipų vaikų nebuvo niekuo apkaltintas. Pagaliau FTB specialusis agentas Bostone Ričardas De Lorje (Richardas Des Lauriers) spaudai pareiškė, kad Timas Foulis galėjo kai ką žinoti apie savo tėvų veiklą, ir dvidešimtmečiui vaikinui taip ir neleido grįžti į JAV.

Dabar, praėjus dvejiems metams po skandalo, šaltiniai iš JAV teisėsaugos institucijų, remdamiesi slapto stebėjimo duomenimis, pranešė “Wall Street Journal”, kad vaikinas ne tik žinojo, kuo užsiima tėvai, bet ir, stovėdamas, prisiekė „Motulei Rusijai“.

Tokiu būdu, padarė išvadą žurnalistai, agentai galėjo kelti žymiai didesnį pavojų JAV nacionaliniam saugumui, negu buvo manyta prieš dvejus metus, nes jų vaikai augo Jungtinių Valstijų teritorijoje ir galėjo geriau integruotis į amerikiečių gyvenimą bei prasiskverbti (ateityje) į Amerikos valstybines struktūras.

Prieš dvejus metus buvo toks įspūdis, kad JAV ir Rusijoje ši nelegalų šnipų istorija vertinama, vadovaujantis dviem skirtingomis logikomis: amerikiečiams skandalas liudijo Rusijos žvalgybos pralaimėjimą, rusams tai buvo dingstis pasididžiavimui: pagaliau Išorinės žvalgybos tarnyba atstatė savo pozicijas, prarastas po „šaltojo karo“ pabaigos.

Prieš dvejus metus aš niekaip negalėjo paaiškinti kolegoms amerikiečiams žurnalistams, kuo čia galima didžiuotis: Išorinės žvalgybos tarnybos agentai buvo daugelį metų sekami, ir jiems nepavyko gauti nė vienos vertingos paslapties. Tuo tarpu Rusijoje ta operacija palaikyta kaip sėkminga jau vien todėl, kad agentai sugebėjo įsitaisyti Jungtinėse Valstijose.

Beje, už tos logikos ribų liko tai, kad faktiškai nelegalai gyveno, nieko neveikdami. Aš aiškinau, kad tą logiką Rusijos Išorinės žvalgybos tarnyba paveldėjo iš savo pirmtako – KGB. Reikia tik prisiminti, kad Išorinės žvalgybos tarnyba – tai vienintelė Rusijos specialioji tarnyba, kuri nebuvo reformuota net dešimtajame dešimtmetyje, ji buvo paprasčiausiai išskirta į atskirą specialiąją tarnybą. Todėl visos KGB tradicijos buvo inkorporuotos į Išorinės žvalgybos tarnybą, kritiškai neišanalizavus jų adekvatumo pasikeitusioms aplinkybėms.

Didžiausias šio paveldo anachronizmas buvo praktikuojamas nelegalų siuntimas – idėja maskuoti Rusijos piliečius kaip užsieniečius, gyvenančius Vakaruose. Toji praktika atsirado penktajame dešimtmetyje, kad pakeistų Vakarų kilmės gyventojus, simpatizavusius komunizmo idėjoms ir veiksmingai aprūpindavusius vertinga informacija Kominterno žvalgybą, o po Kominterno paleidimo – Stalino specialiąsias tarnybas.

Toji praktika niekada nebuvo itin sėkminga – apmokytiems agentams, užmaskuotiems Vakarų gyventojais, niekada nepasisekdavo prasiskverbti į rimtas pozicijas valstybės aparate, nes jie neturėjo socialinių ryšių ir kilmės aplinkos. Pagaliau, neįstengdama atsisakyti to pasenusio ir neveiksmingo požiūrio, žvalgyba sumanė tokios šnipus panaudoti kitaip – kaip „miegančius agentus“, kad pagal signalą smogtų į nugarą Vakarams, kai prasidės „šaltojo karo“ karštoji fazė.

Matyt, kad šiandien tie agentai jau visiškai nebenaudingi – mažai kas belaukia pasirodant rusų tankų šalia Vašingtono. Tačiau kadangi Išorinės žvalgybos valdyba atskaitinga ne parlamentui ir visuomenei, o tik Vladimirui Putinui, tai buvo nelabai sunku įtikinti tą vienintelį klientą, o ir išauklėtą pagal tas pačias tradicijas, esą siųsti nelegalus į Ameriką – tai tas pats, kas aplenkti JAV komandą medalių skaičiumi Olimpinėse žaidynėse.

Po dvejų metų, sprendžiant iš straipsnio “Wall Street Journal”, JAV pagaliau suprato ir priėmė rusų logiką. Tik vadovaujantis tokia logika galima rimtai samprotauti, kur galėtų prasiskverbti rusų šnipų vaikai, natūralizavęsi Jungtinėse Valstijose, po penkerių – šešerių metų, jeigu juos paliktų mokytis Amerikos universitetuose. Geresnės dovanos įgeltam Rusijos žvalgybos orumui neįmanoma net įsivaizduoti.

Tuo tarpu iš tikrųjų yra paprasta, žmoniška logika, žymiai geriau paaiškinanti visą istoriją: kai vaikinas sužinojo, kad jo tėvai gauna algą vien už tai, kad jie būna JAV teritorijoje, o už tai nieko daryti nereikia, jis negalėjo atsispirti pagundai.

Išspausdinta „Ježednievnyj žurnal“ ir agentura.ru portale.

Nuotraukoje: garsioji Rusijos šnipė – nelegalė Ana Čapman.

2012.09.01


Prisijunkite prie diskusijos