Solidus prof. Vytauto Landsbergio antausis istorikui Alfredui Bumblauskui


Print

Lietuviškų televizijos laidų, kurias mielai žiūriu, kurių iš anksto laukiu, – nėra gausu. Praėjusią savaitę vis tik viena tema įsiminė. Omenyje turiu per LRT parodytą istoriko Alfredo Bumblausko ir prof. Vytauto Landsbergio diskusiją, kurios metu ginčytasi dėl politikų ir istorikų tarpusavio nesutarimų, skirtingų praeities interpretacijų, dažnų istorijos falsifikatų.

2009–ųjų rugsėjo 27-osios “Tūkstantmečio pokalbiai” laidą tikriausiai būtų galima vadinti istorine. Juk per pastaruosius keletą metų istorikas A.Bumblauskas, berods, pirmą kartą suteikė tribūną oponentui, kuris laikosi kitokio, nei jis, požiūrio į Lietuvos praeitį. Bandydamas prisiminti bent jau paskutiniuosius šio istoriko disputus televizijoje, laidų, kuriose dalyvautų ryškesni bumblauskiškosios istorijos traktavimo oponentai, neprisimenu. Jei A.Bumblauskas kartais ir pasikviečia kosmopolitiniam, nihilistiniam Lietuvos istorijos traktavimui prieštarauti drįstančių pašnekovų, tai toks kvietimas vis dėlto suteikiamas išimtinai tiems, kurie ginčijasi tik dėl detalių, smulkmenų, bet, gink Dieve, ne dėl esminių dalykų. Taigi visuomet sukuriama tik regimybė, jog A.Bumblauskas net sušilęs ginčijasi su kitaip manančiais.

Šį kartą taip neatsitiko. Prof. V.Landsbergis buvo „kietas riešutas”. Jis įtikinamai atmetė visus tiek paslėptus, tiek atvirus istoriko A.Bumblausko bandymus liaupsinti kosmopolitines, nihilistines Lietuvos istorijos traktavimo tendencijas. Kartais prof. V.Landsbergis nesutikdavo kategoriškai, piktai, konkrečiai, o kartais – žaismingai, ironiškai, į pagalbą pasitelkdamas vaizdingas metaforas, palyginimus. Visoms laidos “Tūkstantmečio pokalbiai” vedėjo pastangoms menkinti patriotiškųjų, romantiškų nuostatų istorikus buvo pasipriešinta: ne, nesutinku, neiškraipykite faktų, neužsiimkite demagogija, nepamirškite esmės…  Žvelgiant iš šalies, laidos vedėjas tikrai nesijautė visažinis, visagalis. Aiškai buvo matyti, kokia nelengva toji laida istorikui A.Bumblauskui, akis į akį susidūrus su lygiaverčiu priešininku.

Intelektualų  vertas ginčas įsiplieskė jau pirmosiomis laidos minutėmis. Istorikas A.Bumblauskas kalbėjo, esą istorikai niekuomet nesisavino istorijos mokslų kaip absoliučios savo nuosavybės, girdi, rūpinimasis istorija yra visos visuomenės reikalas. Tačiau kai kurie politikai šaukė, esą “istoriją būtina palikti istorikams”. O kai toji istorija jiems nėra palanki, tuomet tie patys politikai ima mokyti istorikus: mokslininkai neteisingai traktuoja faktus, įvykius, primityviai gretina nepalyginamus dalykus. Po šių teiginių laidos vedėjas paklausė: o jūs, profesoriau, nenorite istorijos palikti istorikams”?

Profesoriaus argumentai buvo įtikinami. “Ši mintis tikrai nėra istorikų ištarta. Tai yra blogų politikų mintis. Kai jiems istorija kenkia, jie siekia atsikratyti istorijos, suprask, tegul istorikai ten kapstosi, o mes einame pirmyn. Pradedame viską nuo nulio, atverčiame naują puslapį, pradedame rašyti savo istoriją”, – maždaug tokiais žodžiais savo poziciją gynė prof. V.Landsbergis. Gerai ar blogai, kai visuomenė giliai išmano savo praeitį? Prof. V.Landsbergis, man regis, net truputį nustebo, išgirdęs būtent tokį klausimą. “Istorijos žinojimas kenkia ar padeda? Istorija yra žinija. Kaip gali kenkti praeities žinojimas? Žmogus, daugiau išmanantis, yra tiesiog daugiau išmanantis. Toks žmogus ir klaidų mažiau daro, ir nebus sukvailintas nesąžiningo, bet daugiau žinančio gudruolio, siūlančio istoriją palikti vien istorikams”, – kalbėjo istoriko A.Bumblausko pašnekovas.

Laidoje buvo analizuojamas ir dabartinio Rusijos premjero Vladimiro Putino primygtinis raginimas neperrašinėti istorijos. Iš šalies žvelgiant, V.Putino reikalavimas – labai gražus ir prasmingas. Istorijos negalima perraršinėti, negalima juodinti arba baltinti, ją privalu pateikti tokią, kokia ji buvo  iš tikrųjų. Tačiau prof. V.Landsbergis tokias Kremliaus vadovų kalbas pavadino “tiesiog veidmainystės šedevru”. Pasak jo, V.Putinas yra labai savotiškas „istorikas“. Jis pirmiausiai įsakė pataisyti Rusijos istoriją, kad joje nebūtų nieko neigiamo, kad ji keltų vien rusišką pasididžiavimą. Jis siekia savo šalies istoriją paversti šovinistine istorija. Vien tik pergalių, nuopelnų, išvadavimų istorija. Apie užkariavimus, apie kaimynams padarytas milžiniškas skriaudas uždraudė net užsiminti. Ir šis Kremliaus įsakymas buvo įvykdytas. Turbūt neišvengta ir susidorojimų su istorikais, profesoriais, dėstytojais bei mokytojais, kurie nesutiko meluoti. O kai Rusijos istorija buvo perrrašyta, tada V.Putinas vėl išėjo į tribūną ir pareiškė, kad niekas neturi teisės perrašinėti istorijos, kas bandys šitaip elgtis, bus baudžiamas. Žodžiu, perrašęs istoriją, jis ėmė reikalauti daugiau neperrašinėti. Prof. V.Landsbergio žodžiais tariant, toji V.Putino kalba buvo pilna veidmainystės, ir mums tokie teisybės reikalautojai negali tapti sektinais pavyzdžiais.

Prof. V.Landsbergis taip pat atkreipė dėmesį, jog šiandien kaip niekad Rusijoje gajos pastangos garbinti diktatorių Staliną. Esą Stalino nuopelnai Rusijai milžiniški, o klaidos – ne tokios svarbios ir reikšmingos. Laimindamas Molotovo – Ribentropo paktą Stalinas nebuvęs agresorius arba buvęs bent jau mažesnis agresorius už Hitlerį. Kai kalbama apie šį paktą, žodį “agresorius” vartoti vienaskaitoje nėra tikslu. Tas paktas –  kelių agresorių susitarimas, kaip dalintis grobį. Rusijos demokratė Valerija Novodvorskaja retoriškai yra paklausiusi: kaip gali režimas būti kriminalinis, o užsienio politika – angeliška? Akivaizdžiausiai nesueina du galai. Žmogus namie muša saviškius, o gatvėje elgiasi kaip mandagus vyriškis, padeda per gatvę saugiai pereiti senutei. Panašaus pobūdžio stebuklų vargu ar pasitaiko. Tokia buvo prof. V.Landsbergio pozicija.

Štai tada ir prasidėjo, man regis, pati įdomiausia ginčo dalis. Laidos vedėjas stengėsi  įžvelgti kai kurių paralelių tarp Rusijos ir Lietuvos. Jo įsitikinimu, šiandien ir Rusijoje, ir Lietuvoje barami tie praeities tyrinėtojai, kurie stengiasi kritiškai pažvelgti į savo šalių praeitį. Laidos vedėjas prisiminė, kad kiekvienas bandymas sovietmečiu kritikuoti to meto realybę buvo traktuojamas kaip sovietų valdžios juodinimas. Taigi, jo manymu, “nepagrįstų kaltinimų juodinant Lietuvos istoriją pilna ir dabar”. Pasak A.Bumblausko, šiandien ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje kaltinami istorikai, išdrįstantys į istoriją pažvelgti moderniai, šiandienos akimis.

Prof. V.Landsbergis atsakė trimis žodžiais: “norėčiau konkrečių pavyzdžių”. Konkrečių pavyzdžių istorikas A.Bumblauskas nepateikė. Tada jis ėmė džiaugtis, kad  “istorikas Edvardas Gudavičius yra įvykdęs revoliuciją Lietuvos istorijos moksle”: jis yra  pasakęs, kad pagoniškosios civilizacijos nebuvo, tad jei Lietuva nori eiti į priekį, tai ji į priekį privalo eiti pasiremdama krikštu, krikščionybe. Ir šį kartą prof. V.Landsbergio atsakymas buvo trumpas: “o kur ta revoliucija?”

Istoriko A.Bumblausko argumentai tokie: “Mūsų istorijos patriarchai sukūrė koncepciją, esą visa lietuvybės esmė yra pagoniška, po to prasidėjo vien degradacija ir smukimas”. Kritiškai žvelgdamas į pagoniškosios Lietuvos laikus, istorikas  pabrėždavo, girdi, pagoniškoji Lietuva neturėjo vertybių, kurios būtinos vartojant sąvoką “civilizacija”. Visuose pasaulio istorikų vadovėliuose teigiama, jog būtinas raštas, mūras ir valstybė, jei kalbama apie civilizaciją. Pagoniškosios Lietuvos vadinti civilizacija negalima, nes ji šių elementų neturėjo. Identiteto būta, bet istorijos kreivės, pasak A.Bumblausko, “šiandien vis tiek kitaip braižomos”.

Prof. V.Landsbergis nemato tų, kurie tvirtintų, jog “visa lietuvybės esmė yra pagoniška”. Jis taip pat teigė, jog lietuviškasis identitetas iš tikrųjų yra senesnis nei krikščionybė, tad kodėl dėl šios nuostatos derėtų ginčytis? Iki krikščionybės atėjimo mūsų proteviai turėjo savo originalų požiūrį į gyvenimą, į pasaulį, į kosmosą. Atėjus krikščionybei visa tai nebuvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Pasak prof. V.Landsbergio, “būtent tuomet prasidėjo įvairūs maišymosi procesai, mikstūros, varžybos”.

Tada istorikas A.Bumblauskas ėmė tvirtinti, girdi, 18 – 19 amžiais mūsų istorikai buvo įsitvėrę vien romantizmo, kai  mūsų kaimynai, net tie, kurie tąsyk turėjo lyg ir silpną tautinį identitetą, pavyzdžiui, baltarusiai, ėjo  pažangesniu keliu – žvelgė ne tiek romantiniu, kiek akademiniu žvilgsniu į savąją praeitį, matydami ne vien gražius, bet ir bjaurius dalykus. Prof. V.Landsbergis: šitaip sakydami “mes tik supaprastiname esmę”. Mes įsiveliame į beprasmius, nereikalingus, keistus ginčus, pavyzdžiui, Simonas Daukantas buvo ar nebuvo mokslininkas? Ne taip jau svarbu, kokiu būtent vardu pavadinsime Lietuvos istoriją rašiusį Daukantą – istoriku, mokslininku ar romantiku. Neginčijama tik tai, jog Daukantas buvo  didis žmogus.

Toji laida buvo verta plačios visuomenės dėmesio. Istorikas A.Bumblauskas kaltino kai kuriuos dabartinius mūsų istorikus pagonybės garbinimu, o prof. V.Landsbergis tvirtino nemanąs, kad “mes iškeltume pagonybę aukščiau krikščionybės”. Pasak A.Bumblausko,  pagonybės garbinimas naudingas net Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusiems Rusijos istorikams, o laidos svečias sakė nemanąs, jog “pagonybės garbinimas taps nauja Lietuvos religija”. A.Bumblauskas bandė įpiršti nuomonę, esą mūsų istorikai elgiasi trumparegiškai, lenkus vaizduodami tokiais pat  Lietuvos priešais, kaip rusus ir vokiečius. O europarlamentaras V.Landsbergis atsakė: „Tam tikri lenkai tam tikru laikotarpiu iš tiesų norėjo, jog Lietuvos iš viso nebeliktų”.

Istorikas A.Bumblauskas pateikė pavyzdžių, kaip vienas kunigas dėl lietuvių – lenkų nesutarimų kaltino abi puses: kalti ir karštakošiai želigovskio, pilsuckio pasekėjai, bet kalti ir nesukalbami Kauno lietuviai. Prof. V.Landsbergiui traktuotė dėl “nesukalbamų lietuvių”  priminė 1991-uosius metus, kai Michailas Gorbačiovas oficialųjį Vilnių taip pat įvardindavo kaip nesukalbamą partnerį. Tokiais atvejais labai svarbu išgirsti, ko reikalauja ana pusė. O juk ta pusė reikalavo neįmanomo dalyko – atsisakyti nepriklausomybės idėjos. Tad  nesukalbamas buvo ne kas kitas, o Kremlius, atmesdamas bet kokias kalbas apie galimą Lietuvos nepriklausomybę.

Ypač įspūdinga buvo pokalbio pabaiga. Istorikas A.Bumblauskas prisiminė, kad kai kas iš mūsų istorikų tvirtina, jog lietuviams reikėtų glaustis ne prie stipresnės, bet prie silpnesnės kultūroms. Suprask, tik tokiu atveju lietuviai pajėgtų neištirpti, nenutautėti. Prof. V.Landsbergio atsakymas buvo lakoniškas, bet taiklus: “Kas taip sako?  Norėčiau pamatyti tuos žmones”. Istorikas A.Bumblauskas ir vėl nepateikė konkrečių pavyzdžių, ištarė tik keletą nekonkrečių žodžių: “internete rašoma”. Į tokius “argumentus” prof. V. Landsbergis atsakė ironiškai: “Ten visokių pašlemėkų pasitaiko, pliurpia, kas ką nori, rimtiems istorikams į pletkus nederėtų kreipti dėmesio”.

Paliko gilų įspūdį ir ginčas, ar Lietuvai, neturinčiai nei didelės teritorijos, nei naftos telkinių, nei skaitlingos kariuomenės, verta narsiai remti tokias valstybes kaip Ukraina ar Gruzija. Gal  Lietuvai geriau tapti kuklia Europos provincija, niekur garsiai neištariančia savo pozicijos. Į šiuos argumentus prof. V.Landsbergis atsakė pasiremdamas konkrečiu estų pavyzdžiu. “Noriu paminėti Estiją. Estai neva kukliai sau sėdi savo kamputyje ir nieko reikšmingesnio tarsi nedaro. Ne visai taip. Estai įsteigę ugro – finų mokslinį institutą ir rūpinasi, tiria, pagloboja skriaudžiamas mažas ugro – finų tauteles Rusijos šiaurėje iki Volgos. Tai jų kraujo giminės. Estai toms tautelėms negali padėti jėga. Bet gali padėti dėmesiu, kartais Europos Sąjungai primindami apie diskriminaciją. Štai Estijos prezidentas staiga ima ir prabyla Europai apie Rusijoje engiamas ugro – finų tauteles. Iš vieno tokio pasakymo naudos gal ir nebus. Bet dešimtąjį tokio pobūdžio pasisakymą europiečiai jau galbūt ir išgirs. Aš matau, kaip ilgokai atrodę nereikalingi ir kliudantys klausimai Europoje dabar jau atrodo ir reikalingi, ir nekliudantys”.

 Peržvelgus istoriko A.Bumblausko ir prof. V.Landsbergio pokalbį galima tik pasidžiaugti, jog šį kartą kosmopolitiškai, nihilistiškai Lietuvos istoriją traktuojančioms jėgoms buvo suduotas atkirtis. Tačiau to maža. LRT – ne uždaroji akcinė bendrovė. Istorikas A.Bumblauskas privalėtų dažniau į savo laidas kviestis tikrų savo oponentų.

O jų A.Bumblauskas turi užtektinai. Štai kaip A.Bumblausko „sukirpimo“ istorikus straipsnyje “Kosmopolitizmas ir lietuviškumas Lietuvos istorijoje” apibūdina, pavyzdžiui, istorikas Edvardas Kriščiūnas. “Lietuvių tautos istorinę atmintį naikinančios kosmopolitizmo idėjos skverbiasi ir į Lietuvos istorijos mokslą. Istorikai A.Bumblauskas, E.Gudavičius, A.Nikžentaitis bando Lietuvoje įdiegti kosmopolitinį gimtosios istorijos tyrimo ir perteikimo modelį. Apie šių istorikų peršamą kosmopolitinio istorijos modelio žalą lietuvybei pirmasis prabilo istorikas R. Batūra. Akademikas V.Merkys kosmopolitinį istorijos modelį apibūdino kaip Lietuvos istorijos mokslo ligą. Kosmopolitinės Lietuvos istorijos doktrinos priešiškumą lietuvybei, jai daromą žalą išsamiausiai atskleidė Vl. Terleckas knygoje „Lietuvos istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu“. Lietuvos istorikų „luomas“ skyla į dvi idėjiškai priešingas stovyklas: vieni lieka ištikimi gimtajai tautai, kiti, tyčiodamiesi iš jos praeities, naikina Lietuvos istoriją kaip tautiškumo ugdytoją ir lietuviškos sąmonės išlaikytoją. Kosmopolitines doktrinos atstovų parašytuose istoriniuose darbuose neberasime pasididžiavimo savo žymiųjų protėvių nuveiktais darbais tėvynės ir valstybės labui. Jie parašyti be širdies, be meilės ir pagarbos tėvynei ir jos praeičiai, tarsi rašantieji būtų ne lietuviai, o kažkokios betautės būtybės. Kosmopolitiniai istorikai yra apsisprendę tapti pasaulio piliečiais arba, kaip madinga sakyti, būti europiečiais. Būti europiečiu – tai modernaus nutautėlio pasirinkimas. Tai kosmopolitizmo sinonimas. Tai tuo pačiu savosios tautos išdavystė.”

Nei E.Kriščiūnas, nei R.Batūra, nei V.Merkys, nei Vl.Terleckas kosmopolitizmą, nihilizmą, menkavertiškumą  propaguojančio A.Bumblausko laidose nėra dalyvavę.  Toks tendencingumas  netoleruotinas.

Vytauto Visocko nuotraukoje: profesorius europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

2009.10.06


Prisijunkite prie diskusijos