Sovietų Sąjungą sugriovė komunizmas


Print

Pastaruoju metu girdėjome ir skaitėme daug bandymų tiksliai atsakyti klausimą: kas sugriovė Sovietų Sąjungą?

Manau, kad daugybėje atsakymų esama bent dalinos tiesos suvokus tikrąją, istorinę klausimo esmę: kas paspartino šios tironijos, kaip ir visų buvusių tironijų, neišvengiamumą. Tad net ir tie mūsų, kurie drįso vien tik svajoti apie LAISVĘ, prisidėjo prie jos atgavimo. Keistu sutapimu, šį rašinį rašau per TV išklausęs didžiai iškilmingų „padėkos už laisvę“ Šventų Mišių Šiluvoje.

Lietuvos reikalais besisielojančius senolius turėtų džiuginti tai, kad pasirodo ženklų, jog į naujos kovos už laisvę arenon su naujais ginklais žygiuoja ir jaunesnioji bei jaunoji tautos  karta. Vienas jų, Darius Simanaitis, plačiai (internete ir spaudoje) paskleistame straipsnyje Nobelio premijų klausimu, nurodo, jog esama jėgų pasaulyje, kurios gelbsti raudonąją tironiją nuo griūties. JAV buvo plačiai skelbiama informacija, kad kapitalistais vadinami Sovietų draugai globalistai per politinę ir finansinę paramą per „ prekybą“ palaikė SSRS nuo subyrėjimo. Šis kylantis jaunosios kartos tiesos skleidėjas  apie tai parašė plačiai paskleistame straipsnyje „Ar lietuvis vertas Nobelio Taikos premijos?“

Kitas jaunosios kovotojų už pilną informaciją, gi tuomi, savaime, ir už tiesą, mums praskleidė susimąstyti verčiančias Vilniuje įvykusios tarptautinės konferencijos „Kremliaus imperijos griūties“ užuolaidą į smegeninę sceną. Interneto portale ir spaudoje tos konferencijos aprašymą pavadino įspėjančia antrašte – „Taikai subyrėjusios imperijos taikiai atsigauna“. Gintaras Visockas, pagirtinai – su jo tėvo Vytauto talka, yra jau gan plačią pradalgę išklojęs svetainėje ir spaudoje iš minėto jo straipsnio sužinome, kad „griūties“ klausimus Vilniuje gvildeno žymūs lietuvių, estų, latvių, rusų, lenkų, švedų, anglų žurnalistai, politologai, publicistai, rašytojai ir žymūs valstybės vyrai. Buvo stebimasi, kad Lietuvai „beveik be kraujo ir aukų taip lengvai pavyko nusimesti „Kremliaus jungą“.

Iš pranešimo mano galvosenon ypač įstrigo viena eilutė: „Štai Švedijos diplomatas net prisipažino: Man iki šiol vis dėl to nėra iki galo aišku, kaip jūs, lietuviai, sugebėjote išsiveržti iš SSRS imperijos?“.

Susidaro įspūdis, kad konferencijos ekspertai svarstė „imperijos griūtį“ lyg tai būtų staigi stichija, kaip žemės drebėjimas. Imperija pradėjo griūti nuo pat pirmųjų jos dienų, kai Leninas nuvertė carą nuvertusią“ nacionalinę“ ar „demokratinę“ valdžią.

Tai patyriau savu, vaikišku, kailiu ir mačiau „Rusijos Sovieto“ (dar ne „Sovietų  Sąjungos“) badaujančio vaiko akimis. Iš badaujančios Maskvos į Ukrainą perkeliant šeimas ešelonai važiavo į Pietus pro dviejų ar trijų aukštų dydžio sukrautų javų kūgius, su pamažu, nuo žiemos, tebetirpstančiu sniego užklotu. Pietinėje Ukrainoje, Pavlogrado geležinkelio stotyje į alkanas akis krito perone musių apgultų, daugelio suskilusių saldžių arbūzų krūva. Netrukus, profesionalų ir apskritai inteligentų išžudymo pasėkoje ir ten prasidėjo trūkumai ir epidemijos.

Pakeliui Lietuvon mamai su šeimos likučiais (vyresne sesute Elena ir manim) Maskvoje mama turėjo (atvirose traukinio platformose) važiuoti bent 400 km., kad radus kas už maistą pirktų mirusio tėvo ar vaiko rūbą ar rūbelį. Tai būtų tik „I-jo tomo“ prisiminimų apie „griūties“ pradžią. O kur dar organizuotos milijonų žudynės ir GULAGO mirtininkai. Apie tai laiku pasirodė prof. Onos Voverienės knyga ANTIKOMUNIZMAS. Ir tai geros dokumentacijos priedas sensacingų konferencijų ir Tribunolo po „Komunizmo Nusikaltimų Tyrimų“ skraiste. Tad komunizmas, kaip ir senosios tironijos, suėdė save ir paspringo savo aukų lavonais. Lietuvių tauta gali didžiuotis savais Didvyriais ir savomis Didmoterimis už pareigos tautai ir žmonijai jausmą, už drąsą – dažnai iki aukščiausios aukos. Nežiūrint tautas ir Tiesą naikinančių globalistų aukso, neįmanoma nupirkti ar nusamdyti pakankamai „intelektualų“. Tereikia mažumos nurodyti aiškią tiesą. Juk Andersono pasakoje vaikutis sugriovė „gražių rūbų“ įvaizdį sušukdamas: „Žiūrėkite – Karalius  nuogas!“ Nudžiugau nesename pokalbyje su intelektualine drąsa pasižyminčiu prof. Romualdu Ozolu patyręs, kad jis įsitikinęs, kad galingieji bijo negalingųjų informacijos. Gal todėl mūsų radijo ir TV veik etatinių eterio „išminčių“ tarpe retai girdime (nebent tik „nei šilta – nei šalta“ temose) jo balsą ar pamatome jo veidą. O būtų jau metas, kad asmenys ir organizacijos pareikalautų, kad diskusijoms apie nežinia kieno Briuselyje susodintus Europos Sąjungos komisarus ir nežinia kada, kur, kieno, pagal kokią „Konstituciją“ išrinktą ES „šviežią“ ES prezidentą panaudotų ir Ozolą. Matomai LR nepriklausomybės ir tautos išlikimo, baudžiavos ar laisvės klausimai yra „tabū“ viešiems svarstymams.

Tad klausimas „Kas sugriovė Kremliaus imperiją?“ galima atsakyti tik pusiau teisingai dvejopai: arba – „Komunizmas“, kuris iššaukė antikomunizmą, arba prof. Onos Voverienės naujausioje knygoje aprašomas – „antikomunizmas“, kurį nuo pat Lenino valdžios pirmų dienų įvairiausiose formose iššaukė piktybinė valdžios forma – „Komunizmas“.

Manyje sąmoningą nepakantą ir net neapykantą komunizmui turbūt iššaukė tai, kad jis du kartus, per pirmąją okupaciją pažemino mane mano paties akyse. Pirmą kartą pirmųjų trėmimų metu, kai sąmyšiui darbovietėse nuraminti buvo sušaukti mitingai, kuriuose buvo „paaiškinama“, jog tuo būdu atsikratoma nuo buožių, kitų išnaudotojų  ir prostitučių. Ir nors su žmona buvome susikrovę šiltų rūbų galimai kelionei į Sibirą, netapau „herojum“: su kitais bendradarbiais atsistojau ir, kai „profsąjungų“ komisaras pasiūlė, plojome Stalinui už „Lietuvos išvalymą“. Prisimenu kaip tai kaip tas skaudus prisiminimas matomai stipriai paveikdavo mano kalbų publiką.

Kitą savigarbos praradimą komunistai iššaukė prieš pat vokiečių – rusų karą. Okupanto statytiniai pačioje okupacijos pradžioje man atėmė, kaip „žinomam reakcijonieriui“ stipendiją studijoms Technikos fakultete. Staiga po metų kviečia kalbėti apie stipendiją, berods 106 rublių. Pagal pogrindžio žinias buvo laukiama, bet kurią dieną prasidedančio karo. Kai išsisukau gražia giesmele, kad „neišgaliu“, pasiūlė dvigubą. Nebuvau „herojus“ aiškiai atsisakyti, per dvigubą stipendiją, tarnauti Kremliui. Karo nesulaukęs, rizikavau (nuo galimos principo išdavystės per NKVD spaudimą) pabėgau į pasienį. Tai pažemino mane mano akyse.

Taip, Raudonoji rusų imperija sugriuvo, tačiau šėtoniškasis, žmogaus blogio įkūnijimas, išliko. Reiškia, anot kun. Stasio Ylos, kova prieš blogį turi tęstis: „Kas liaujasi kovojęs – miršta“. Nemirkime.

Vytauto Visocko nuotraukoje: publicistas, antikomunistas, antiglobalistas Vilius Bražėnas.

2010 09 19


Prisijunkite prie diskusijos