Sovietų veteranas, susitikęs su Trumpu jaunesniuoju, – „tamsiųjų menų“ žinovas


Print

The New York Times spausdina straipsnį apie Rinatą Achmetšiną – „rusų kilmės amerikiečių lobistą, kuris 2016 metų birželio mėnesį Trumpo bokšte susitiko su Donaldu Trumpu jn.“

Korespondentai Endrius Higginsas ir Endrius E. Krameris praneša, jog daug metų „Achmetšinas, susitikdavęs su žurnalistais, tvirtino, kad niekada nereikia naudoti elektroninio pašto perduodant informaciją, kurią reikia išsaugoti paslaptyje“.

„Nors, kaip jis įtikinėjo, jis ne programišių įsilaužimų techninių aspektų specialistas ir ne šnipas, Achmetšinas atvirai pasakojo, kaip dirbo su kažkokiu kontržvalgybos padaliniu, kai tarnavo Raudonojoje Armijoje po jos įsiveržimo į Afganistaną 1979 metais, ir kaip lengva rasti nusimanančių technikoje profesionalų, kurie geba ir pasirengę įsilaužti į bet kurią elektroninio pašto paskyrą“, – tvirtina autoriai. 

„Vienam žurnalistui, kuris lankėsi pas jį namuose, buvo įteikta atmintukė su elektroniniais laiškais, kuriuos, spėjama, buvo pavogę hakeriai, dirbę vienam iš jo klientų“. – sakoma straipsnyje.

„Kitą kartą, susitikęs su The New York Times reporteriu Maskvoje Ararat Park Hyatt viešbutyje, Achmetšinas, tuo metu jau gavęs Amerikos pilietybę, informavo žurnalistą, kad neseniai skaitęs vieną iš jo elektroninių laiškų“, – rašo autoriai.

„Tuo atveju reporterio elektroninis laiškas tapo viešai prieinamas, kai pakliuvo į teisminį ieškinį. Tas epizodas rodo, į ką Achmetšinas koncentravosi kaip profesionalas dešimtmečius po to, kai jis imigravo į JAV, – o taip pat tą patirtį, kurią jis atsinešė į susitikimą pernai birželį Niujorke su prezidento Donaldo Trumpo vyriausiuoju sūnumi Donaldu Trumpu jaunesniuoju, jo žentu Džaredu Kušneriu ir tuometiniu Trumpo rinkiminio vadovu Polu Dž. Manafortu“, – tęsia leidinys.

„Susitikimas buvo organizuotas dėka tvirtinimų, kad rusų juristė Natalja Veselnickaja pateiks kompromituojančios medžiagos apie Hilari Klinton, nors, kaip tvirtina Trumpas ir jo sūnus, nei Achmetšinas, nei Veselnickaja, nieko vertingo nepateikė“, – rašoma leidinyje.

„Bet Achmetšinas – draugingas, guviai šnekus žmogus, aštriai jaučiantis humorą – jis buvo sumanus praktikuojantis Rusijos „raumeningos“ versijos to, kas Amerikos politikoje vadinama „priešininkų tyrinėjimu“, specialistas. Klientai, dažniausiai rusai, kurių sąrašas nuolat keitėsi, samdydavo Vašingtone besibazavusį Achmetšiną, kad išvalytų savo įvaizdį arba apterštų varžovų įvaizdį. Kai kurie klientai buvo artimi Kremliui, kiti buvo jo mirtini priešai“,  – tvirtina leidinys.

Achmetšinas dažnai įspėdavo savo draugus ir pažįstamus: „Niekas neapsaugota“. Pasak žurnalistų, tas įsitikinimas buvo paimtas iš korporacinių ginčų Rusijoje dešimtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, kai „juodieji viešieji ryšiai“ tapo galingu verslininkų ginklu.

Šios praktikos šaknys – sovietiniai kompromitacinės medžiagos rinkimo metodai, bet suvešėjo ji po komunistinio režimo griūties ir KGB privatizavus „tamsiuosius menus“.

„Kai dėl jo paties tyrimų, per daugelį metų Achmetšinas pelnė reputaciją dėl to, kad gaudavo elektroninių laiškų archyvus, informaciją iš kompiuterinių šnipinėjimo programų ir kitus duomenis, kurie, atrodo, būdavo gauti iš rusų hakerių. Jis tai neigia, įtikinėdamas, kad atlikdavo tyrimus savo klientams ir perduodavo spaudai patikimą informaciją“, – rašoma leidinyje.

„Nėra jokių įrodymų, kad Achmetšino pastangos kurio nors jo kliento interesais, nepriklausomai nuo jų draugiškų ar priešiškų santykių su Kremliumi, būtų neteisėtos, – pabrėžia žurnalistai. – Nėra jokių įrodymų, kad jis asmeniškai būtų užsiiminėjęs techniniais kompiuterinių įsilaužimų aspektais. Bet teisminiame ieškinyje, pateiktame 2015 metais Niujorko valstijos teismui, išdėstyti detalūs tvirtinimai“. Ieškinį pateikė firma, kurią autoriai apibūdina taip: „tarptautinė kalnakasybos kompanija, kontroliuojama trijų ryškių milijonierių iš Kazachstano“. Ji „kaltino Achmetšiną organizavus kompiuterinio įsilaužimo kampaniją prieš jų firmą jų varžovo – rusų magnato Andrejaus Melničenkos – interesais“, – sakoma straipsnyje.

Šios kompanijos – International Mineral Resources – 2015 metų lapkritį paduotuose teismo bylos dokumentuose Achmetšinas pavadintas „buvusiu sovietų karinės žvalgybos karininku, kuris persikėlė į Vašingtoną, kad taptų lobistu“ ir „įgijo vadovavimo negatyvioms viešųjų ryšių kampanijoms kvalifikaciją“.

Leidinys praneša: „Achmetšinas pareiškė, kad tokia charakteristika klaidina. Pasak jo, jaunystėje jis buvo pašauktas į karinį dalinį, kurio funkcijos sovietų ir Afganistano karo metais buvo kontržvalgyba. Kadangi buvo “terminuotas“ karys, sakė jis, tai niekaip nebuvo apmokomas „neigiamų viešųjų ryšių“.

„2016 metais ieškinys buvo atšauktas, o Melničenka neigė visus jame išdėstytus tvirtinimus. Achmetšinas neigė, kad buvo įsilaužęs į kompanijos kompiuterius“, – rašoma leidinyje.

Autoriai pažymi, kad tarp Achmetšino klientų buvo „opozicijos lyderis iš Kazachstano“, o Kirgizijoje Achmetšinas „padėjo demaskuoti įžūlią buvusio prorusiško lyderio ir jo giminaičių korupcijos schemą“.

„Bet kitais atvejais Achmetšinas dirbo aiškiai Kremliui naudingais tikslais. Antai, ilgalaikė Veselnickajos kampanija buvo orientuota į tai, kad Kongresas atšauktų įstatymą dėl sankcijų Rusijos oficialiems asmenims, įtariamiems korupcija ir sąsajomis su rusų buhalterio Sergejaus Magnickio mirtimi Maskvos kalėjime 2009 metais“, – pažymima leidinyje.

Remdamiesi Achmetšino elektroniniu laišku, pridėtu prie vienos teismo bylos Niujorke, žurnalistai rašo: „2010 metais jis padavė skiltį į The Washington Times nuomonių skyrių Viktoro Ivanovo, kuris tada buvo Rusijos antinarkotinės policijos direktorius, vardu“.

Šaltinis: The New York Times

2017.07.26; 06:02