Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (3)


Print

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

23 d. gegužės mėn 9 valandoje ryto Varnių pristovas, tame tarpe užvaduotojas Plungės pristavo, su žandarais ir urėdninkais atsibaladojo į Šlaveitų sodžių Darbėnų parakvijos, kame prie savo uošvio gyveno garsus apylinkėje palangos daktaras Vaineikis (1); iškrėtė namus ir, nieko neradęs, išvažiavo atgal, bet 12 valandoje nakties vėl sugrįžo, daktarą Vaineikį suėmė ir išdangino į Šiaulius.

Už ką ir dėl ko, niekas nežino. Visa apylinkė gailestauja, nustojusi gero gydytojo ir tikro žmonių prieteliaus. <…>

Kada prie aukštosios vyresnybės ir prie paties caro plūdo dešimtimis prašymai, idant teiktųs sugrąžinti mums suturėtą prieš 36 metus spausdinimą lietuviškų kningų, tai caras, rodės, nė negirdžiąs, o kad menki žemaitėliai, vos lig penkių suskaityti temokantys, paskaitė nekaltas kningeles, tai apie tą dagirdo ir į cypę sukišo. Juokai ne iš paties caro, bet ir vyriausybės, kuri ir žmones, ir carą balamūtija, su niekais galvą suka, o svarbiausius reikalus į pastalį kiša. <…>

Pradžioje gegužės vėl panašiai nutiko. Žvizdrys iš Mostaičių sodos vežė šuntakiais keletą pūdų visokių moksliškų kningelių; maldakningių mažai teturėjo. Kada jau laimingai nukleliavo 4 mylias nuo sargybos ir liuosiai atsipūtė, staigiai išgirdo šūvį ir užstojančius kelią liubrikus.

Tie jau žinojo, kas ir ką veža; nieko neklausdami, liepė grįžti į Gargždų tamožnę. Žvizdrys – žmogus neturtingas, vos keletą dešimtinų žemės turįs. Prakišo tavorą, arklį, vežimą, paliko pačią su mažais; o per ką?

Per Jušką iš Mižuikų. Juška – tai nuo senų laikų žinomas vagis, galvažudys, kontrabandierius. Prieš dvidešimtį metų bėgūnas nuo kariumenės, bėgūnas iš katargos, bėgūnas iš savo gimtinės vietos, apkeitęs ir savo pavardę: iš Gedvilo – Juška. <…>

Eilėje judošių pardavėjų būtinai reikia padėti ūkininką Kvekšą iš Jurjonų. Tas apsileidęs ūkininkas, lig išnakčių gandrinėdamas po Gargždus, viską žino ir grįždamas pardavinėja tuos, kurie ką nors su savimi vežas. Neseniai jis išdavė Strauko Pranciškų su seserim, kuriuos žydai buvo įprašę pavėžėti truputį silkių. Prakišo arklį ir vežimą, užmokėjo štrapą, o Kvekšas už tą tegavo 3 rublius. Stebuklai, kaip tie judošiai nepaspringsta, vartodami taip uždirbtus piningus! <…>

Kankintiniai už lietuvystę. Publikuota: TS. – 1900. – Nr. 6-7. – P. 23-27; Nr. 8. – P. 15-18.

(1) Liudas Vaineikis (1869-1938) – visuomenės veikėjas, gydytojas; organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, už tai buvo kalinamas ir tremiamas.

*   *   *

IŠ VILNIAUS. Vilniuje pastatę paminklą Muravjovui, dėl didesnio jo pagarbinimo akyse maskolių dar vieną ūlyčią praminė jo vardu, kaip antai Kauno gubernijoje Mažeikių miestelį. Apart to, įtaisė dar Muravjovo vardu pramintą muziejų (1), tai yra namą sukrovimui visokių keistų senovės dalykų.

Į Muravjovo muziejų renka visų pirma tuos dalykus, kurie turi sanryšį su gyvenimu ir darbais šito didžio… Lietuvos budelio. Juokingą skaitėme cirkuliarą. „Netyčiomis pasergėjome keliuose Kauno gubernijos miesteliuose, jog žydai kromininkai pradėjo silkes ir kitus pirkinius vynioti į popierius, užkliudžiančius Muravjovo darbavimos 1863-1865 m. Todėl, parėdžius generalgubernatoriui nuo 28 d. šio kovo mėn., Kauno gubernatorius 21 ir 28 balandžio mėn. parėdo, idant visi jo pavaldiniai ir įrėdnės iš archyvų toliaus nebeatidavinėtų perkmainiams, bet rūpestingai rinktų, ir rinkimui tų popierių atrėdė pulkauninką Žurkevičę, sąnarį komisijos įtaisymo Muravjovo muziejaus“…

Nabagai žydeliai nebegaus daugelio popierių, bet surinkti į vieną vietą ar pagarbins Muravjovą? Tolie ne: žmogus darbais garsinas; baisūs, žvėriški darbai Muravjovo, apie kuriuos bus surinkti ženklai, vien tik pasibjaurėjimą gimdys širdyse lankytojų; darys tokį įspūdį, kokį apturime išvydę kankinimo padargas. Ant sienų Muravjovo muziejaus visų pirmu reiktų prikabinti tiek  kilpų, o kertėse pristatyti tiek kartuvių, kiek jis nužudė žmonių. Tiems vieniems „paminklams“ reiktų paskirti į trejetą salių.

IŠ VILNIAUS. Publikuota: TS. – 1900. – Nr. 6-7. – P. 62. Rubrikoje „Įvairios žinios“.

(1) Muravjovo vardu pramintą muziejų – 1863 m. sukilimo Lietuvoje malšintojo M.Muravjovo muziejus pradėtas organizuoti Vilniuje 1898 m., jam pastačius paminklą; viešai muziejus atidarytas 1901 m.

*   *   *

NUO PARUBEŽIO. Ant Prūsų rubežiaus vėl nušovė vieną nešiką, arba šmukulninką Joną Gagilą, vaikį 34 metų iš Pašalpio sodžiaus Endriejavo par. Tai buvo 7 d. rugsėjo. Didi žmogžudystė! Kiek jau atsitikimų nekaltai nušovimo: mieguistas, nušalęs, išalkęs ir dėl to piktas parubežio sargas, jei yra nepapirktas, leidžia kulką, į ką nori, nesirūpindamas, ar jo įstatymai liepia, ar ne. Baisi sargyba, o visgi nesuturės lietuviškų knygų, kurių žmonės dėl Dievo meilės trokšta. Neišgaudys jų nė būriai liubrikų, parubežiniuose miesteliuose apsodintų.

IŠ VIDUKLĖS, už pusantros mylios nuo Raseinių. Kaip Raseiniuose, Šiluvoje ir visose apylinkinėse parakvijose, taip ir Viduklės parakvijoj gyvena gryni žemaičiai. Užtat čionai ir bažnyčioj viskas žemaitiškai, nėra to maitojimos kaip, duokime, Raseinių bažnyčioje.

Tik viena Evangelija prieš pamokslą vos ne vos užvesta lenkiškai skaityti. Beje, dar adynas (gadžinkos) kas šventę vargamista birbina lenkiškai. Na, tai čia aš negaliu suprasti, kam žemaičiams vargamistra lenkiškus koncertus duoda. Jug, jei klebonui rūpi, kad „mužikai“ nesuprastų adynų, tai rodyčiau jam užvesti lotyniškai, – visgi tai būtų nors bažnytinėj kalboj. O dabar kas iš to?

Čia klebonas labai juokingai elgias, peikdamas iš pamokslų naujųjų išdavimų maldaknyges, kur kalba yra grynesnė, labiaus suprantama, be svetimžodžių.

Užtat Viduklėj ir „loskos“ ir „milasnikai“ su „asablyvais služijimais“ ir „malytvomis“ po nevalia užlaikomi.

Teisybę reikia pasakyti, kad vidukliškiai tamsūs kaip bato aulas. Knygelių jie iš tolo bijo ir neperka, o „Sargas“ nė pernakvoti pastogės negauna. Senovėje dar būdavo, jaunuomenei susirinkus, girios skambės nuo gražių žemaitiškų dainelių, o dabar čia niekur neišgirsi, jei bent koksai „maskolbuvis“, kurs, kariūmenėje bebūdamas, gudiškai gerklioti pramoko, „Dubinušką“ (1) užtraukia. Štai vaisiai karšto naikinimo žemaitiškų dainų po kaimas!

IŠ VIDUKLĖS. Publikuota: TS. – 1900. – Nr. 9. – P. 59. Rubrikoje „Įvairios žinios“.

(1) „Dubinuška“ (rus.) – liaudiška Volgos baržų vilkikų („burliokų“) daina.

*   *   *

NUO VEIVIRŽĖNŲ, Ras. p. ukazais, caro išduotais 1 gruodžio 1878 m. ir 14 kovo 1896 m., Kauno, Vilniaus ir Gardino gub. Katalikams leista statyti šventus kryžius ir kitus šventus paveikslus: iš medžio prie kelių, ant laukų ir kame nors kitur; iš akmens, geležies ar kitos ilgai tveriančios medžiagos ant kapų, šventorių, savo sodybų nesiklausius policijos, by tik būtų be lenkiškų parašų ir kokių nors dalykų prieš valdžią.

Leidimo prašyti reikia tik statant kitose vietose ir iš ilgai tveriančios medžiagos. Caro parėdymai tokie, bet policija kaip visuomet saviškai juos išguldžia, kaip parodo sekantis atsitikimas. Ant 9 viorsto nuo Veiviržėnų į Endriejavą stovi gret 3 kryžiai, o truputį toliaus dar vienas. Visi keturi ir dar vienas ant sodybos mediniai ir priguli ūkininkui Portunatui Sudmontui Budgalvių sodžiaus.

Maliavai nuo tų kryžių nuo lytų ir speigų nusišėrus, o Dievo mūkelėms nutrupėjus, Sudmontas, dievobaimingas katalikas, ryžos kryžius permaliavoti, naujas mūkeles prikalti, dėl to pastatė aplink kiekvieną laiptus (žėglius) prilipimui lig pat viršaus.

Rodos, čia nieko nėra prieš įstatymus: jug ne tik taisyti, bet ir statyti medžio kryžius prie kelio galima; tuo tarpu Rietavo pristavas Samosevičė, išvydęs juos, piktai užsimetė ant Endriejavo urėdninko, dėl ko jis leidžiąs, o tasai bauginimais išgvoltavojo nuo Sudmonto parašą, jog paliaus taisęs.

Nedėliai praslinkus, turėdamas nuo pristavo paliepimą, tas pats urėdninkas atlėkė su šimtininku Juciu ir dešimtininku Mickum; Sudmonto neradę namie, patys nulėkė ir žėglius išgriovė, padarydami Sudmontui pragaiščio į 20 rublių. Tai pamatęs, Sudmontas padavė policiją gubernatoriui ir laukia nuo jo atsakymo. Pristavas jau uodegą prispaudė ir teisinas nieko nežinojęs apie urėdninko darbus. Žinoma, šiaučiui prasikaltus, visuomet gižas atsakyti turi.

Vaižgantas Raštai T.6, Pradai, 1995.

Nuotraukoje: Juozas Tumas – Vaižgantas.

2015.05.04; 06:06


Prisijunkite prie diskusijos