Spektaklis baigėsi. Spektaklis prasideda


Print

Reikėtų, žinoma, mano amžiaus žmogui liautis domėtis, kas bus Seimo pirmininkas, pasodins Uspaskichą ar nepasodins, išsipildys Butkevičiaus svajonė tapti Seimo pirmininku ar Prezidentė ją kažkaip numarins…

Reikėtų, bet nepavyksta. Dabar, kai ir teatras, ir poezija, ir dailė neteikia nei džiaugsmo, nei pasigėrėjimo, kaip Maironio, Marcinkevičiaus laikais teikė, Seime randu ir teatro elementų, ir poezijos bei prozos, gal kiek mažiau dailės.

Nežinau, ką aš veikčiau, jeigu nebūtų nei Seimo, nei Vyriausybės. Žinoma, jų nebūti negali, aš kalbu apie šių svarbiausių valstybės institucijų atspindį televizijose, radijuje, dabar dar ir internete. Ypač Seimą mes pažįstame gal net geriau, negu kai kurie jau praėjusios kadencijos parlamentarai, pavyzdžiui, Emanuelis Zingeris, kuris vis keliauja ir keliauja po platų pasaulį, Lietuvą garsina.

Transliacijos iš Seimo, politinių debatų laidos televizijose man įdomesnės net už labai išradingus reklaminius vaidinimus. Ketverius metus kasdien Seime vaidinamos kartais tragedijos, kartais dramos, dažniausiai gal komedijos. O kokie artistai! Vien pagrindinis veikėjas Viktoras ko vertas! Valstybės priešai jį vis bando nuversti nuo scenos, sunaikinti, o jis, nepaisant nieko, rodo du pergalingus pirštus, ir ką tu jam!

Gerokai senstelėjo Viktoras, nupliko, gal ir ligą kokią įsitaisė, bet nepasiduoda provokacijoms, ne savimi – vargstančia liaudimi rūpinasi, jos gerove. Negaili bėdžiams nei dešrų, nei kišenpinigių.

Negali, žmogau, abejingai žiūrėti, kaip išduodami tautos ir valstybės interesai, tarsi kokioje istorinėje dramoje. Užsimanė Kubilius pastatyti atominę elektrinę, nepaisydamas didžiojo kaimyno valios, jo interesų. Laimei, Kubiliaus era jau baigėsi. Nesuspėjo mus visus įstumti į gilią gilią duobę. Dešromis, vokeliais ir degtinėle pamaloninta liaudis tarė savo žodį: nereikia mums jokios nesaugios japoniškos elektrinės, mes už rusišką, išbandytą. Lietuvos miškuose šitiek pūvančių šakų – šildysimės ir džiaugsimės.

Bet, kaip sakoma, niekada nesusigundyk švęsti pergalės. Svarstyklių lėkštė svyra Butkevičiaus pusėn, tačiau Kubiliui į talką atėjo Prezidentė. Ne viską ji gali, bet pagalius į ratus kaišioja. Ką žinai, gal amžiaus byla pagaliau bus baigta, ir Darbo partija su Viktoru ir tuo smulkučiu “šitoj vietoj” bus pastatyta į vietą? Kas tada?

Griūva Rusijos planai, Lietuva gali ištrūkti iš jos energetinės priklausomybės! Kad taip neatsitiktų, rinkimus laimėjo socialdemokratai su Butkevičium priešakyje.Tokia žmonių valia, kurią reikia gerbti. Ir gerbia, karštligiškai ieškodami sąjungininkų. Tinka visokie: ir apsitapšnoję, ir apsimelavę…

Tai kas, kad Tomaševskio korta lenkiška, kad lietuviams, ne lenkams, jis siūlo integruotis į Vilniaus kraštą, kad Briuselyje visaip šmeižia Lietuvą… Tinka visokie, kad tik kuo didesnę sulipdžius koaliciją, kad nei Kubilius, nei Prezidentė Rusijos interesų neatsvertų.

Ką galėtų reikšti ketinimas Energetikos ministeriją atiduoti lenkams? Šitaip bandoma milžinišką atsakomybę nusimesti nuo savo pečių? O gal praregėjus neutralizuoti referendumo rezultatus, atsitraukti nuo išdavikiško plano talkinti Rusijai? Gal socialdemokratai išsigando, kai rusai pradėjo džiūgauti Lietuvoje laimėję rinkimus?

Ketverius metus trukęs spektaklis baigėsi, vakar uždanga nusileido. Kad rytoj vėl pakiltų. Kokį spektaklį matysime? Optimistinę tragediją?

Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotr.

2012.11.15 


Prisijunkite prie diskusijos