Paskutiniai sprogimai Maskvos metro turi gana ironiškas šaknis – kovo 29 dieną 1899 metais gimė dabartinio FSB krikštatėvis Lavrentijus Berija, o kovo 26 dieną sukako lygiai 10 metų, kai Rusijos Federacijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas. Ar šie sutapimai turėjo kokios nors reikšmės, parodys ateitis, tačiau tai dar vienas įrodymas, kad istorija mėgsta pokštauti. Deja, kartais labai skaudžiai ir žiauriai.
Pirmoji mintis, kuri kilo po sprogimų, buvo ši: čia čečėnų kovotojų kerštas už pavasarį žuvusius Čečėnijos rezistencijos ideologus Saidą Buriatskį ir emirą Seifulaką. Tačiau šiai minčiai prieštarauja labai ilgas laikotarpis, paprastai čečėnai už savo lyderius keršija nedelsiant ir spontaniškai. Žinant tai, kad Saidas Buriatskis buvo paruošęs apie 30 šachidų, ši versija nelabai įtikinama, o ir patiems čečėnams būtų buvę žymiai patogiau ir efektingiau smogti atsakomąjį smūgį pačiame Kaukaze. Be to, čečėnų kovotojų portalas Kavkazcenter atsiribojo nuo šių aktų.
Maskvoje, ypač metro, surengti teroro aktą nepaprastai sudėtinga ir kainuoja labai daug pinigų. Jei kas nors šiuo metu yra buvęs Maskvoje, tai turėjo atkreipti dėmesį į nepaprastai sustiprintą metro apsaugą, vaizdo kamerų gausą, specialios įrangos, reaguojančios į sprogstamąsias medžiagas, sumontavimą, specialiai apmokytus šunis, nuolatines dokumentų patikras ir tt. Iš kalnų atvažiavę čečėnai sunkiai būtų patekę ne tik kad į metro, jie jau butų patikrinti ir sulaikyti pačioje geležinkelio stotyje.
Tačiau yra vienas faktorius, į kurį mažai kas atkreipė dėmesį – prieš šį teroristinį aktą per visą Rusiją buvo nusiritę protesto mitingai, nukreipti prieš V. Putino valdymą, didėjančias maisto ir komunalinių paslaugų kainas. Gretimame Karaliaučiuje vyko daugiatūkstantinis mitingas, kurio simbolis buvo mandarino vaisius – oranžinė spalva turėjo įspėti Kremlių apie gresiančius socialinius neramumus, o Archangelske gyventojai atvirai reikalavo V. Putino atsistatydinimo. Pastebimai nukritę V. Putino reitingai ir vis augantis D. Medvedevo populiarumas turėjo priversti pradėti galvoti V. Putino komandą apie tai, kaip sustiprinti Rusijos premjero valdžią ir įtaką.
Lengviausias ir išbandytas metodas kelti V. Putino populiarumą – tai suplanuoti ir pačios Rusijos specialiųjų tarnybų įvykdyti teroristiniai aktai, kurie paskui, padedant Kremliaus valdomoms mass-media, būna sėkmingai priskiriami čečėnų kovotojams. Apie tai savo knygoje puikiai aprašė FSB nunuodytas V. Litvinenko. Istorija turi savybę pirmą kartą pasireikšti tragedija, o antrą kartą – farsu. Deja, šį kartą Maskvoje nekaltų žmonių žūtis tapo farsu.
Stebint Rusijos blogerių ar interneto portalų skaitytojų komentarus, nepriklausomą žiniasklaidą, susidaro įspūdis, kad šį kartą šiuo teroristiniu aktu nepatikėjo net pati Rusijos visuomenė (nuoroda, kurioje 74 proc. Rusijos gyventoju tiki, kad Maskvos metro susprogdino FSB – http://teplok01.livejournal.com/72446.html). Atviri komentarai ir blogerių įrašai tiesiog stebina Rusijos gyventojams nebūdinga drąsa ir pilietiškumu. Jeigu kas ir kaltas dėl sprogimų, tai tik V. Putino valdymas ir jo pradėtas, tačiau taip ir nepasibaigęs karas su visu Šiaurės Kaukazu. Šis teroristinis aktas, nesvarbu, kas jį įvykdė, davė du vienas kitam prieštaraujančius rezultatus – tai vėl atrišo rankas Rusijos specialiom tarnybom ir tuo pačiu V. Putinui, tačiau kitas rezultatas buvo priešingas – buvo galutinai sugriautas V. Putino kaip supermeno ir nepakeičiamo Rusijos vadovo įvaizdis.
Nors, tiesą sakant, Rusija yra tokia šalis, kurioje įvaizdis nėra kuriamas, jis yra primetamas. Tad jeigu kam ir buvo naudingi šie sprogimai – tai tik V. Putinui, kuris vėl galės grasinti visam Šiaurės Kaukazui ar kaimyninėms valstybėms. Jeigu V. Putinas pasinaudos esama situacija, jis gali labai greitai perimti Rusijos valdymą į savo rankas. Tačiau tada jis Rusiją galės valdyti tik įvedęs pilną diktatūrą. Tad greičiausia V. Putinas vėl sužaidė savo mėgstamą partiją – nukreipė Rusijos visuomenės dėmesį į terorą, o kai ši pradės aiškintis ir ieškoti kaltų – sustiprinti savo valdžią. Tačiau Rusijos visuomenė nebe tokia patikli, kokia buvo prieš prasidedant antrajam Čečėnijos karui, netgi nebe tokia patikli, kai Rusija pradėjo agresiją prieš 50 kartų mažesnę Gruziją. Atlikus mažutį ir mėgėjišką Rusijos interneto komentarų monotoringą aiškiai matyti, kad šią partiją V. Putinas pralošė.
2010.03.31
