SSRS invazijai priešintis Lietuva galėjo maždaug du mėnesius


Print

Lietuva prieš 70 metu tapo tautų kalėjimo SSRS įkaite. Ji buvo įjungta į SSRS sudėtį paminant kiekvienos tautos teisę būti laisvai. Apie 50 metų mūsų tauta buvo užgrobta ir įtraukta į sovietinės imperijos sudėtį. Okupuodama ir aneksuodama Lietuvą Sovietų Sąjunga pažeidė tarptautinės teisės principus ir savo tarptautinius įsipareigojimus bei sulaužė dvišalius susitarimus su Lietuvos Respublika. Šiame rašinyje noriu išsakyti savo nuomonę apie šį laikotarpį.

1940 birželio 14 dieną Lietuvai buvo įteiktas SSRS užsienio reikalų ministro V.Molotovo ultimatumas, kuriame buvo teigiama, esą Lietuvos policija grobia ir kankina SSRS kareivius, esančius Lietuvos teritorijoje, bei Lietuvos valdžia sudaro slaptą karinę sąjunga su kitomis Baltijos šalimis prieš SSRS po Lietuvos ir TSRS savitarpio pagalbos sutarties.

Tačiau viskas prasidėjo dar žymiai anksčiau. Pirmas iš tokių Lietuvos Respublikos įžeidimų, į kuriuos nebuvo tinkamai reaguota, yra Lenkijos Respublikos ultimatumas, kuriame buvo reikalaujama nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius pamirštant visus esančius konfliktus, be to, joks ultimatumo reikalavimų pakoregavimas buvo neįmanomas. Nepriėmus jo buvo neatmetama netgi karinės invazijos galimybė. Lietuva nusileido Lenkijos reikalavimui. Prasidėjo Lietuvos Respublikos išnykimo iš žemėlapio laikotarpis. Kitas po to sekęs ultimatumas buvo iš nacistinės Vokietijos, kuri vėl norėjo turėti Klaipėdą savo teritorijoje dėl jos artumo prie SSRS. Į šį ultimatumą Lietuva neturėjo kito pasirinkimo kaip tik atsakyti teigiamai, nes Lietuvos sausumos bei oro pajėgos nebūtų turėjusios jokių šansų laimėti prieš sunkiai ginkluotą bei motorizuotą Vermachto kariuomenę, o ką jau kalbėti apie LR laivyną, kuris susikūrė tik 1935 ir turėjo tik vienintelį karinį laivą bei keletą pakrantės sargybos laivų. Pagalbos iš užsienio Lietuva nebūtų sulaukusi, nes Vakarai bijojo ką nors pasakyti prieš Vokietiją, net jai okupuojant Sudetų kraštą ar prisijungiant demilitarizuotą Reino zoną, o tuo labiau nieko nesakytu dėl mažos, jų manymu, diktatūrinės šalies okupavimo. Taigi, praradusi Klaipėdos kraštą, Lietuva pradėjo suprasti, kad aušta nauji blogi laikai Lietuvai ir jos žmonėms, tačiau nesiėmė jokių priemonių pasiruošti tiems naujiems pokyčiams.

1939 rugpjūčio 23 dieną du pasaulio likimo sprendėjai pasirašo nepuolimo paktą, tačiau prie viso to yra ir slaptas priedas, kurį užsigeidė įtraukti į visą paktą pats Stalinas. Šis slaptas priedas turėjo pakeisti Europos veidą ilgam – juo buvo pasidalinta Europa. Iš pradžių Lietuva atiteko į Vokietijos sudėtį, tačiau vėliau Rusija, sumokėjusi Vokietijai, įsitraukė ją į savąją Europos dalį. Tačiau net jei  būtume buvę pas vokiečius, vis tiek viskas nebūtų labai pasikeitę, nes vokiečiai lietuviams turėjo paruošę 3 planus: liberaliausi naciai siūlė lietuvius germanizuoti, buvo nacių, kurie siūlė nukariavus Rusiją lietuvius išsiųsti į Sibirą ir patys didžiausi nacistai siūlė lietuvių naciją visiškai sunaikinti. Vadinasi, net jeigu būtume papuolę Vokietijos įtakon, nebūtu buvę gerai. Vadinasi, pasirašius visus paktus ir slaptus priedus naciams buvo uždegta žalia šviesa pradėti karą žinant, jog SSRS jiems padės ekonomiškai.

O tuo metu, kai Vokietija kariavo, rusų diplomatai rengė gudrų planą, kaip prijungti Baltijos šalis prie SSRS be karo. Šalia taikaus plano kariuomenės vadovybė rengėsi karui, jeigu Lietuva nesutiks priimti sutarties. Ir štai  1939 spalio 10 dieną SSRS pasiūlo Lietuvai savitarpio pagalbos sutartį bei siūlo grąžinti Vilnių, tačiau buvo vienas „bet“. Lietuva turėjo įsileisti tarybinių karių bazes, taip pat Rusija pradėjo dalinai kontroliuoti Lietuvos užsienio politiką. Ir šita sutartis buvo didžiausia klaida, kurią Lietuvos vyriausybė buvo padariusi. Sovietinės kariuomenės įvedimas lietuvių širdyse įžiebė nerimo kibirkštėlę ir tik vienetai lietuvių, tokių kaip Paleckis ir panašūs į jį, pradėjo džiaugtis, kad pagaliau tokius nesuprastuosius kažkas įvertins ir dar aršiau pradėjo aukštinti SSRS bei komunizmą Lietuvoje. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona bei ministrai suprato, kokią klaidą jie padarė, tad ilgai nelaukęs atsistatydino visas ministrų kabinetas.

Dabar pakalbėkim apie Lietuvos gynimosi galimybes prieš SSRS. Lietuva armijai skirdavo didžiules lėšas tuo laiku – apie 24 proc. nuo BVP. Tuo metu Lietuvos kariuomenėje tarnavo 30 tūkstančių eilinių bei puskarininkių, 17 generolų, 1800 karininkų. Per 72 valandas buvo galima mobilizuoti 120 000 kareivių, o iš viso tinkamu tarnybai buvo 500 000 vyrų. Rezervas leido apginkluoti 120 400 kareivių. Taigi dėl ginkluotes jau galėjo pradėti rūpintis, kai pamatė, jog pasaulyje aštrėja padėtis, o Vokietijos bei SSRS jėgos vis auga. Lietuvos oro pajėgos tikrai nebuvo prastos. Lėktuvus Lietuvai gaminanti “ANBO“ buvo užsitarnavusi savo gerą vardą visame pasaulyje dėl savo gabių inžinierių bei rekordus mušančių žvalgybinių lėktuvų. Vienintele silpna grandis – laivynas. Tačiau kare su SSRS buvo įmanoma išsiversti ir be jo. Lietuva prieš SSRS būtų atsilaikiusi maždaug du mėnesius, o tai ilgas laiko tarpas, kuris būtų pakirtęs SSRS jėgas, moralę bei jos įvaizdį pasaulyje. O kas būtų buvę, jei Baltijos šalys būtų elgusios vieningai? Toks karinis aljansas būtų atsilaikęs prieš SSRS agresiją, nebent iš Vakarų juos būtų užpuolusios Vermachto divizijos. Tačiau po savitarpio pagalbos sutarties jokių galimybių gintis nebebuvo, kadangi rusų įgulos Lietuvoje buvo pasiruošusios staigiems veiksmams, bei buvo maždaug lygios Lietuvos kariuomenės skaičiui. Lietuvos kariuomenės ginklai sandėliuose, mobilizacijos planai taip pat nesudaryti, taigi gintis nebebuvo prasmės, nes Lietuvos karines įgulos būtų išžudytos nespėjusios išvykti į mūšį, o mobilizacijai išvis nebuvo vilties.

Dabar grįžtant prie vienos niūriausių dienų Lietuvos istorijoje – 1940 birželio 14-osios dienos. Tą dieną lietuviai sulaukė ultimatumo iš SSRS, kuriuo buvo teigiama, jog SSRS kareiviai grobiami iš kareivinių, sudarinėjamos slaptos sąjungos prieš SSRS bei įsakoma pakeisti valdžią ir kai kuriuos valdininkus kaip, pavyzdžiui, vidaus reikalų ministrą K.Skučą, atiduoti jį į SSRS rankas. A.Smetona su Ministrų kabinetu po ultimatumo visai palūžo. Iš pat pradžių dar bandė tartis taikiai ar net svarstė gynybos galimybes, tačiau viskas buvo beprasmiška, viskam jau buvo per vėlu. Taigi galiausiai birželio 15 dieną ultimatumas buvo priimtas ir pradėtas Lietuvos įjungimas į SSRS.

Pirmiausiai buvo pradėti rinkimai į “Liaudies Seimą“. Dauguma lietuvių rinkimus boikotavo, tačiau komunistai suklastojo rinkimus ir dar iki šiol tikina, jog lietuviai norėjo komunistų valdžios. Vien pažiurėjus į rinkimų rezultatus, kuriuose netgi 99 proc. balsų buvo už “Darbo Lietuvos sąjunga”. Ir galiausiai liepos 21d. parsidavęs Lietuvos Seimas priėmė sprendimą prijungti Lietuvą prie SSRS ir štai galiausiai SSRS pasiekė savo tikslų – okupavo Baltijos šalis be karinių veiksmų.

Tarpukario metais iš Rusijos carinės imperijos provincijos Lietuva tapo stabilia, turinčia patikimą ekonomiką šalimi, o litas tapo viena iš stabiliausių valiutų Europoje. Lietuvos ekonomika buvo paremta maisto pramone bei lengvąja pramone. Tačiau Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, viskas pasikeitė: žmonių pinigai iš bankų konfiskuoti, Lietuva pradedama versti sunkiosios pramonės šalimi, kai joje jokių iškasenų nėra, prasideda suirutė, kurios dėka mes dabar esame Europos Sąjungos dugne pagal ekonomikos rodiklius, kai tarpukaryje buvome greta Skandinavijos šalių lygio. Taigi matome, kaip kelios lemtingos Lietuvos valdžios klaidos privedė prie šalies suirutės, žmonių moralės, pagarbos jausmo praradimo bei recesijos, iš kurios įtakos iki šiol negalime pasitraukti.

2010.01.02


Prisijunkite prie diskusijos