SSSR didvyris, nužudęs 3000 vaikų


Print

Per pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas povandeninis laivas M – 96, kuriam vadovavo A. Marinesku,  buvo permestas į Paldyjskij karinę jūrų bazę, o vėliau – į Taliną. Kūrį laiką šis povandeninis laivas saugojo Rygos įlanką, tačiau aktyviuose kariniuose veiksmuose nedalyvavo. 1941 metų rugpjūčio mėnesį šį laivą karinė SSSR vadovybė norėjo perkelti į Kaspijos jūrą kaip mokomąją bazę. Tačiau dėl perkėlimo operacijos sudėtingumo šio plano buvo atsisakyta. 1941 metų spalio mėnesį povandeninio laivo M-96 vadą A. Marinesku buvo nutarta išbraukti iš kandidatų į KPSS narius dėl jo nuolatinio girtavimo ir azartinių žaidimų organizavimo (diviziono komisarą už tai Karo Tribunolas nuteisė 10 metų kalėjimo, tačiau bausmę pakeitė išsiuntimu į frontą).

1942 metų rugpjūčio 14 dieną A. Marinesku raportavo laivyno vadovybei, kad jo povandeninis laivas nuskandino vokiečių sunkiąją plaukiojančią bateriją SAT-4 “Xelene”. Tačiau 1946 metais ši “nuskandinta“ plaukiojanti baterija buvo perduota kaip trofėjus SSSR. Maža to, grįždamas iš reiso A. Marinesku laivas apie tai neperspėjo pakrančių apsaugos, neiškėlė karinė vėliavos, ir dėl to jo laivo vos nepaskandino saviškiai.

1942 metų gruodį povandeninis laivas M-96 išėjo į reisą turėdamas užduotį Narvos įlankoje išmesti diversinę grupę, kuri turėjo užgrobti vokiečių šifravimo mašiną.  Tačiau šios mašinos rasti nepavyko. O pats A. Marinesku už šią operaciją buvo apdovanotas Lenino ordinu. 1942 metų pabaigoje A. Marinesku buvo suteiktas 3 –iojo rango kapitono laipsnis, jis vėl grąžintas į kandidatus tapti KPSS nariu jau su puikia charakteristika, nors diviziono vadas Sidorenka vis tik pažymėjo, kad A. Marinesku “būdamas sausumoje linkęs girtuokliauti”.

1943 metais A. Marinesku vadovaujamas povandeninis laivas C-13 į reisą vėl negalėjo išeiti. Būtent todėl, kad laivo vadas vėl įsivėlė į incidentą, kuriame buvo neblaivus. Tad į reisą povandeninis laivas sugebėjo išeiti tik 1944 metų spalio mėnesį. Pirmąją reiso parą A. Marinesku aptiko ir atakavo vokiečių transporto laivą “Zigfridas”, tačiau paleistos 4 torpedos taikinio nepasiekė, ir povandeniniui laivui teliko iškilti į paviršių bei apšaudyti transporto laivą iš 100 ir 45 milimetrų  kalibro patrankų. Po to A. Marinesku pastebėjo, kad pamuštas transporto laivas ėmė skęsti. A. Marinesku nusprendė, kad taikinys sunaikintas. Už tai šaunusis laivo vadas gavo Raudonosios Vėliavos ordiną. O vokiečių transporto laivas “Zigfridas“ paprasčiausiai buvo nutemptas į Gdansko uostą ir ten suremontuotas.

Grįžęs į uostą A. Marinesku su savo įgula vėl spėjo “pasižymėti“ – girtuokliavo, pešėsi su gyventojais, už ką Baltijos laivyno vadas admirolas V. F Tribucas buvo nusprendęs perduoti A. Marinesku Karo Lauko Teismui. Tačiau pasigailėjęs leido kaltę išpirkti eiliniame koviniame reide.

1945 metų sausio 30 dieną povandenis laivas C-13 atakavo ir nuskandino vokiečių keleivinį laivą “Vilhelmas Gustloffas”, kuriame buvo apie 6600 žmonių:  918 jūreivių, priklaususių 2–jai mokamajai povandenių laivų divizijai, 173 laivo įgulos nariai, 373 moterys – karšikės (med. seserys) ir apie 5000 karo pabėgėlių iš Rytų Prūsijos. Tarp karo pabėgėlių buvo trys tūkstančiai vaikų.

Pagal dabartinius archyvinius duomenis pabėgėlių laive galėjo būti 9343 civiliai žmonės, o kariškiai – tai menkai apmokyti jūreiviai ir medicinos tarnybos pareigūnai. A.Hitleris į tai reagavo be emocijų – juk vyko karas ir žmonės žuvo visur. Ir A. Marinesku į jokius asmeninius A. Hitlerio priešus nebuvo įtrauktas. Vokietijoje joks gedulas paskelbtas nebuvo (per visą karo eigą Vokietijoje gedulas buvo paskelbtas tik vieną kartą – po pralaimėjimo prie Staliningrado).

Paskutinis, šeštasis, A. Marinesku reisas, trukęs nuo 1945 metų balandžio 20 iki  gegužės 13 dienos, vadovybės buvo įvertintas neigiamai. Pagal povandenių laivų brigados vado 1 rango kapitono Kurnikovo raportą: “A. Marinesku turėjo daug progų ir galimybių atakuoti priešo transporto ir konvojaus laivus. Tačiau laivui A. Marinesku vadovavo neryžtingai ir nemokšiškai, dėl ko negalėjo priartėti prie taikinių. Povandenio laivo vado elgesys nepateisinamas, todėl jokie koviniai rezultatai pasiekti nebuvo“.

1945 gegužės 31 dieną brigados vadas Kurnikovas Baltijos karinio jūros laivyno vadovybei raportuoja, kad “A. Marinesku ištisai girtuokliauja, tarnybiniais reikalais neužsiiminėja, ir jį laikyti povandeninio laivo vado pareigose nebėra prasmės“.

Tačiau šie faktais nesutrukdė sovietinei propagandai iš eilinio nevykėlio kapitono paversti SSSR didvyriu ir “asmeniniu Hitlerio priešu“.

Paruošta pagal karo istoriko M. Morozovo knygą “Vilhelmo Gustoffo žūtis. Legendos ir prasimanymai”. Karo istorijos rinkinys “Didžiojo Tėvynės karo mitai”.

http://gulag.ipvnews.org/new/article20100511.php

Iš rusų kalbos vertė Vadimas Juška.

2010.05.23


Prisijunkite prie diskusijos