Stambulas: mistiška erdvė po jūsų kojomis


Print
Vasara. Mėgstančius keliones, Turkija pasitinka alinančia kaitra. Saulės nutviekstame Stambule, atrodytų, neįmanoma rasti vietos, kur būtų galima pasislėpti nuo svilinančių spindulių. Tačiau iš tikrųjų tokia vieta yra čia pat, po keliautojo kojomis, pačiame Stambulo centre, Sultanachmeto rajone. Tai Bazilikos cisterna (Yerebatan Sarnici) – puikiai išsilaikiusi senovinė Konstantinopolio vandens saugykla, esanti 10-12 m gylyje.
 
 
Šioje didžiulėje vėsioje patalpoje ne tik galima atsigauti nuo kaitros, bet ir dar kartą įsitikinti: Stambulas kupinas kontrastų. Tai byloja net ir šios vietos pavadinimas, kuriame dera buitiškumas ir didingumas. Vandens saugykla buvo pastatyta po miesto centre esančia Stoa bazilika. Cisterna graikiškai reiškia vandens saugyklą, todėl ši vieta vadinama Bazilikos cisterna. O turkai ją vadina Yerebatan Sarnici – požeminiais rūmais.

 
Vandens saugyklą po miestu graikai pradėjo statyti valdant imperatoriui Konstantinui I (306-337 m.m.). Buvo neramūs laikai, miestiečiai iš savo patirties žinojo, kas tai yra priešų apsuptis. Ne sykį jie buvo tapę tarp miesto sienų įkalintais belaisviais. Gyventojai ir kariai kupini pasiryžimo kautis, nepasiduoti juos apsupusiai priešų kariuomenei, krisdavo pakirsti troškulio. Tuomet imperatorius sumanė pastatyti vandens saugyklas, kad ši problema būtų išspręsta. Buvo įrengtos kelios dešimtys vandens saugyklų, vienos po atviru dangumi, kitos požeminės. Šiandien po Stambulo miestu yra rasta daugiau nei 40 senovinių cisternų.
 
Pati didžiausia iš jų – Bazilikos Cisterna baigta statyti tik 532 m. valdant imperatoriui Justinianui. Istoriniai šaltiniai byloja, kad statybose dirbo 7000 vergų. Ši nuostabi ir didinga vieta panašesnė į rūmus, negu į inžinierinį statinį. Požeminės vandens talpyklos ilgis 145 m, plotis 70 m. Saugykloje telpa 80 000 kubinių metrų vandens.
 
Cisternos lubos – arkiniai skliautai, padengti degtomis plytelėmis. Skliautus prilaiko 336 devynių metrų aukščio kolonos. Iš viso yra 12 eilių, po 28 kolonas kiekvienoje eilėje. Kolonos visos skirtingos, nes buvo čia atgabentos iš įvairių antikos šventyklų. Ypač įspūdingos dvi kolonos, stovinčios ant marmurinių Medūzos Gorgonės galvų. 
 
Istorikai kol kas nežino, iš kur buvo atgabentos šios skulptūros, ir kodėl viena iš jų pastatyta galva žemyn, o kita paguldyta ant šono. Gal todėl, kad statybininkai ir lankytojai nesuakmenėtų, atsitiktinai pažvelgę į Gorgonės akis? Juk Senovės Graikijos mitai byloja, kad Medūzos žvilgsnis pavojingas.
 
Vanduo į cisterną patekdavo akvedukais iš Belgrado miško, esančio už 19 km į šiaurę nuo Stambulo, Juodosios jūros pakrantėje. 
 
Senovės inžinieriai ir statybininkai puikiai atliko savo darbą. 4 m storio sienos sumūrytos iš gerai degtų plytų ir padengtos specialia vandeniui atsparia danga. Kai 1453 m. miestą užkariavo Osmanų valdovas Mechmetas II, kurį laiką vanduo iš cisternų dar buvo naudojamas – Topkapo rūmų sodo laistymui. Vėliau vandens saugyklos neteko savo reikšmės, tačiau tikrai žinoma, kad žmonės jomis naudojosi iki šešioliktojo amžiaus.
 
1545 metais tyrinėtojas Peter Gyllius savo kelionės į Aziją metu užsuko į Konstantinopolį ieškodamas Bizantijos laikotarpio senienų. Jis išgirdo, kad vietiniai gyventojai gali pasisemti švaraus vandens iš plyšių ir kiaurymių, esančių jų namų rūsiuose, ir kas yra tikrai stebėtina, kartais vandenyje net pasitaiko žuvies! Sudomintas tokios neįprastos žinios, Gyllius pradėjo tyrinėti, kas slepiasi miesto gelmėse ir atrado įspūdingus senovinius inžinierinius įrengimus. 
 
 
Nors vandens saugyklos reikšmė nebebuvo tokia svarbi, ji buvo laikas nuo laiko paremontuojama, kad miesto centras neprasmegtų. 1723 metais kai kuriuos sutvirtinimo darbus atliko architektas Muhamedas Aga Kayseris. Kitas didesnis remontas atliktas devynioliktajame amžiuje. Tačiau apie vandens kokybę nebuvo nė kalbos – į cisterną buvo sumetamos visokios atliekos, o kartais net ir kūnai.
 
1987 metais saugykla buvo iš esmės išvalyta ir atverta lankytojams. Pašalinta apie 50 000 tonų purvo, išbetonuotos grindys, padaryti mediniai takai, kuriais šiandien vaikšto turistai. Dabar cisterna gražiai apšviesta, čia skamba klasikinė muzika. Akustika požeminiuose rūmuose yra nuostabi.
 
Tikintys mistika, semiasi stiprybės ir prašo norų išsipildymo prie Troškimų baseino, kur sugalvojus norą reikia įmesti pinigėlį, arba Ašarų kolonos. Ši kolona papuošta sudėtingais raižytais ornamentais, o kad noras išsipildytų, reikia priglausti pirštą prie ornamente esančios duobutės ir pasukti jį ratu.
 
Vandens cisternoje yra ir dabar, tačiau nedaug – 40-50 cm. Skaidriame vandenyje plaukioja ryškiaspalvės žuvys.
 
Vanduo – ne vienintelė vertybė, kurią slepia Bazilikos cisternos skliautai. Ten patekus, apima nerealios kelionės jausmas, lyg būtumėte paraleliniame pasaulyje. Įspūdingai atrodanti erdvė ne sykį yra tapusi filmavimo aikštele. 1963 metais čia filmuota viena iš Džeimso Bondo serijų: "Iš Rusijos su meile". 2009 m. veiksmo filme "The International" Bazilikos cisterna tapo sultono Achmedo mečetės požemiais. Garsiajame Dano Brown'o romane „Inferno“ ši cisterna, pavadinta Medūzos šventove, tapo finalinio veiksmo vieta.
 
Turistams atrasti Bazilikos cisterną nesudėtinga. Ji yra Sultanachmete – istoriniame Stambulo rajone, netoli šventosios Sofijos muziejaus ir atžymos apie nulinę mylią. Adresas: 13 Yerebatan Cad., Sultanahmet. Įėjimas į bazilikos cisterną neįspūdingas – gatvėje jis atrodo lyg eilinis pastatas. Dairykitės užrašo „Yerebatan Sarayi“. Bilietas į požeminius rūmus kainuoja 10 Turkijos lirų.
 
2014.09.26; 04:41

Prisijunkite prie diskusijos