„Stengiuosi rašyti visą tiesą“


Print

Vasario 6 d. Mokslų akademijos didžiojoje salėje įvyko žinomo rezistento, politiko, Lietuvos laisvės lygos įkūrėjo ir vadovo, nenuilstančio Lietuvos laisvės šauklio Antano Terlecko knygos „Ne pats pasirinkau savo dalią“ (Versmė, 2013) pristatymas.

Kovo 11-osios Lietuva Antanui Terleckui turi būti dėkinga už daug ką. Už tai, kad jis su Lietuvos laisvės lyga į Laisvę tempte tempė Sąjūdį, už tai, kad neįsižeidė nesuprastas, skaudinamas, kad nebuvo politikas tikrąja žodžio prasme, nes visada sakė ką galvoja, nebijojo prisipažinti klydęs…

Įdomų, prasmingą renginį iliustruoja 24-ios Vytauto Visocko nuotraukos, o Antano Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ pristato pats jos autorius.

Vietoj pratarmės

Bene prieš 40 metų kilo mintis užrašyti savo atsiminimus. Visada stengiausi įsiminti žmonių, su kuriais suveda gyvenimas, vardus, pavardes, o svarbius įvykius išlaikyti atmintyje. Vis dėlto, pradėjus raštu pasakoti apie savo gyvenimą, paaiškėjo, jog daug labai svarbių detalių yra išsitrynę iš atminties. Todėl man labai pravertė išlikę dienoraščiai, ypač laiškai Juliui Sasnauskui, tremtyje rašyti iš Kolymos (Magadano sr., Rusija) į Tomsko sritį, kur jis buvo ištremtas. Džiaugiuosi, kad Julius išsaugojo tuos laiškus.

Nepasitikiu atsiminimais, parašytais be jokių dokumentų – dienoraščių, laiškų, ypač – jei memuaristai yra 70-80 metų amžiaus. Tokie atsiminimai klaidina skaitytojus. Dar 1964-1969 m. studijuodamas Vilniaus universitete istoriją pastebėjau, kad beveik visi mano profesoriai, dėstytojai neretai painiojo istorines datas.

Gyvenime esu stebėjęsis tik kelių žmonių puikia atmintimi: poeto Antano Miškinio brolio Motiejaus, Uralo lagerių draugo Viktoro Niekipielovo ir mano tėvo – Prano Terlecko. Motiejus Miškinis, didelę senatvės dalį praleidęs tėviškėje, Juknėnuose, savo atsiminimais būtų daug pasitarnavęs mūsų Tautos kultūros ir valstybės istorijai. V.Niekipielovas gi nepakėlė kagėbistų suteiktų jam moralinių kančių. Po lagerio emigravęs į Paryžių, greit mirė nuo smegenų vėžio. O mano tėvukas mokėjo tik savo pavardę ant dokumeto parašyti. Jo atminties nepaveldėjau.

Gaila, kad už mane pusantrų metų jaunesnis brolis Jonelis mirė dar 1985-aisiais. Jis taip pat turėjo neblogą atmintį ir šiandien galėtų papildyti mano atsiminimus. Neliko nė vieno jaunystės draugo. Jau išmirę ir beveik visi 5-10 metų jaunesni už mane.

Išliko mano laiškai, nuo 1948 m. rašyti žmonai Elenai į Kauną. Ir jos atsakymai. Bet tada bijodavom rašyti apie „politiką“. Lietuviai, kurie buvo drąsesni už mane (arba nesuvokė čekistų klastos), už savo laiškus daug metų yra praleidę konclageriuose, daugelio jų kaulai ilsisi Rusijos imperijos platybėse. Gaila Sibire rašyto ir atsivežto į Lietuvą dienoraščio apie areštą per 1957 m. Kūčias ir pirmuosius mėnesius KGB rūsiuose. Tada nė neįtariau, kad čekistai, mums nesant namuose, darys kratas, vogs dokumentus.

Ar suspėsiu parašyti atsiminimus? Tai nuo Dievo priklausys. Reikėjo anksčiau pradėti rašyti. Tačiau daug laiko užėmė įvairiausia politinė, visuomeninė veikla. Dabar pagrindinė mano pareiga – prisiminti visa, ką gyvenimas buvo suteikęs progą pažinti. O tada ir mirti bus lengviau.

Stebuklingi mano išsigelbėjimai iš sunkių ligų, išsaugota gyvybė, vienuolika metų „viešint“ už grotų ir spygliuotų vielų, rodo, jog mane saugo Gerojo Globėjo ranka. Jeigu nėra pomirtinio gyvenimo, taip pat nereikia daryti jokios tragedijos. Pragyvenau tiek, kiek Dievas skyrė. Bet jeigu žmogaus gyvenimas baigiasi čia, žemėje, tai kam išvis reikėjo gimti? Kentėti ir kitus kankinti.

Stebiuosi tik dėl vieno. Kodėl beveik nejaučiu savo senatvės? Gal todėl, kad tokio amžiaus sulaukęs esu ganėtinai sveikas. Tik nešant naštą lipti stačia gatve vis sunkiau…

Ir dar keletas minčių iš 2006 m. spalio 25 d. užrašų.

„Mano gyvenimas neatrodo labai ilgas ir sunkus. Gal todėl, kad iki šiol nesiskundžiau savąja dalia. Gal gyvenimas nepabodo todėl, kad vis labiau suvokiu jo prasmę.

Ir mirties per daug tarsi nebijau. Išleidęs dvi knygas – apie Lietuvos laisvės lygą (tariu ačiū už tai bičiuliui Gintarui Šidlauskui) ir dienoraštį (1964 m.), suvokiau savo gyvenimo prasmę. Todėl ir mirtis neatrodo tokia beprasmė, kaip daugeliui mano bendraamžių. Nors kolaborantai ir bailiai, vadinantys save Lietuvos patriotais, visaip siekė išstumti mane iš Lietuvos istorijos ir iš Lietuvos valstybės kovų už savo laisvę istorijos.“

Atsiminimuose stengiuosi rašyti visą tiesą, kaip ir savo 1964 m. „Rezistento užrašuose“. Manau, kad savo trūkumų, ydų, nemalonių faktų nutylėjimas būtų nepagarba skaitytojui, pačiam sau ir istorinei tiesai. Tiesos, kad ir kokia ji būtų, nutylėjimas ar pagražinimas paverstų atsiminimus beprasmiu kūriniu.

Vilnius, 2007 m. vasario 7 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.02.07; 12:03


Prisijunkite prie diskusijos