Stiprybės jam, o šalia jo ir mums!


Print

Jam pasisekė. Jis – trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnus. Gegužės 1-osios vidurdienį jis suleido šaknis Vilniuje, Gedimino pilies papėdėje, netoli paminklo karaliui Mindaugui. Jį sodino ir laistė žymūs žmonės, linkėdami augti ir žaliuoti mažiausiai 600 metų. Nes tiek metų prabėgo nuo pergalingo Žalgirio mūšio, apie kurio reikšmę Lietuvai, Europai taip pat buvo pasakyta prasmingų žodžių. Kaip visada, subtiliai ir nepakartojamai kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius, įžvalgus buvo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, nuoširdi ir šilta partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ir kiti kalbėjusieji. Poetiškų žodžių apie tėvynę Lietuvą girdėjome iš aktoriaus Tomo Vaisietos lūpų. Renginiui vadovavo Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, daug durų pravėręs, daug raštų parašęs, skambinęs ir raginęs, kad būtų leista šioje istorinėje vietoje iškasti duobutę trijų šimtų metų Trakų ąžuolo sūnui, kad įvyktų šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms.

Šiam ąžuoliukui pasisekė, jeigu jis pergyvens visus, kurie čia susirinko, jeigu žaliuos  ir tada, kai Lietuva švęs Žalgirio pergalės 1000-metį, kitas dideles šventes. Jeigu…

az_2

O štai ką pasakė Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius:

Netrukus pasodinsime ąžuolą. Atrodytų, nedidelis čia darbas mūsų laukia, ne vienas net prisiliesti prie kastuvo neturėsime galimybės. Tačiau ąžuolas, ypač toks ąžuolas kaip tas, ypač toje vietoje kur stovime, jis jau yra didelis ąžuolas, jis jau yra didelis ir stiprus ąžuolas. Sodindami jį mes tarsi prisiliesime prie viso gamtos vyksmo, įleisime su tuo ąžuolu šaknis dar giliau į šią žemę. Lietuvoje memažai ąžuolų, daug jų pasodinome pokario metais, dabar, laisvės metais. Kiekvienas ąžuolas – tai daugiau negu žmogus, daugiau negu aš ar kas nors kitas, tai pirmiausia gyvybė, kuri siekiasi per ąžuolą su žeme, tai yra idėja, kuri taip pat su ąžuolais kyla iš žemės, iš tos žemės, kurioje esame.

Čia gal ir nederėtų švenės metu kalbėti, tačiau aš turiu pasakyti, kad tai, kas vyksta su žeme Lietuvoje, deja, ne viskas džiugina, ne viskas teikia pasitenkinimą ir pasididžiavimą. Dar toli iki Atgimimo dramoje “Mindaugas” parašiau Mindaugo pokalbį su savo padėjėju Vismantu. Ten Mindaugas klausia: kiek žemės reikia medžiui? Medžiui žemės reikia tiek, kiek jam iš tikro reikia. O žmogui? Žmogui žemės niekada negana. Nesvarbu, kokiu būdu jis ją įsigyja, nesvarbu, ką jis su ja daro, svarbu turėti, turėti, turėti…

az_3

Ar seniai palydėjome pirmuosius medžius, emigruojančius iš Lietuvos tarsi žmones. Medžius, suguldytus į sunkvežimius, praradusius ir šaknis, ir žemę, ir žmones, kuriems jie buvo broliai. Tie medžiai iškeliavo parnešti (ne parnešti, o uždirbti) pinigų. Kas jų nenori, kam jų perdaug, tų pinigų! Bet kiekvieno mūsų ėjimas žeme turėtų būti neapakintas godumo, kad tas ėjimas būtų daugiau altruizmo, pasiaukojimo, pagalbos vienų kitiems žingsniai.

Tokios mintys užplūsta dabar mane, laukiant šito medelio, atkeliavusio iš Trakų. Tai labai simboliškas jo žygis, kelionė. Tikiu, kad jisai stovės čia ilgai, augs daugiau negu mes, augs aukščiau negu mes, galingiau negu mes. Linkėdamas tam būsimam medžiui, kuris tik laikinai buvo tarsi išplėštas iš žemės, linkėdamas jam geros, prasmingos, didelės ateities, galima sakyti, norisi pasimelsti. Pasimelsti, kaip meldėsi Mindaugas, kaip, aš tikiu, meldžiasi ir kiekvienas medis. Stiprybės jam, o šalia jo ir mums!

az_4

az_5

az_6

az_7

az_8

Vytauto Visocko nuotr.

2010.05.02


Prisijunkite prie diskusijos