Subjektyvios pastabos apie „istorinių stereotipų įveikimą“


Print

Paskutiniąją rugpjūčio savaitę (25 d.) Vilniuje, Tautinių bendrijų namuose, vyko Kultūros ministerijos organizuota mokslinė-praktinė konferencija gana vingriu ir kiek gasdinančiu pavadinimu: „Istorinių stereotipų įveikimas kaip priemonė etninėms įtampoms neutralizuoti“.

Tiek to, tas labai jau biurokratiškai skambantis „įveikimas kaip priemonė“, bet „įtampoms neutralizuoti“ – galėtų reikšti, kad per tas įtampas Lietuvoje lyg ir nebeturėtų būti ramaus gyvenimo. Tolesnė konferencijos eiga parodys, kad tų įtampų tėra viena – lietuvių-Lietuvos lenkų (Lenkijos) santykiai. Tarp pranešėjų neatsirado nė vieno, galinčio kalbėti kitų tautų vardu. Atrodo, nebuvo pakviestas ir lenkų atstovas. Du kalbėtojai, sprendžiant iš apokalipse dvelkiančių pranešimų („Lietuvos etninės politikos krachas“ ir „…tautinės mažumos ir pasitikėjimo problema“) būtų galėję įnešti kiek įvairovės atstovaudami žydų ir rusų pozicijas, tačiau jie neatvyko.

Dabar, peržvelgiant visą konferenciją, galima pastebėti, kad istorinių stereotipų neturi niekas, išskyrus lietuvius.

Pasigesta ir daugiau pastaruoju metu į tokią problematiką giliau žvelgiančių publicistų bei mokslininkų. Kadangi ne vienas pranešėjas buvo gerai žinomas (jų 15, sąrašas – čia), atrodo, visi žinojom, ko susirinkę. Klausimas tebuvo – kaip tai bus padaryta?

Keletas „išsišokėlių“,  „nuosaikiųjų“ (tai tik autoriaus „moksliškas“ skaidymas), juolab „banaliųjų“, besiremiančių dienraščių publikacijomis, negalėjo pakeisti bendro organizatorių nusiteikimo: lietuvių nuostatos ir Lietuvos politika tautinių mažumų (ypač lenkų, nes į juos rodė visas konferencijos kontekstas) atžvilgiu yra ydingos. O kai konferencija akivaizdžiai ramstoma išankstinėmis nuostatomis, ją sunku pavadinti „moksline“ (tikrai geriau būtų – politinė).

Gal kaip tik todėl „istorija yra mokslas“, pabrėžė Kultūros ministro patarėjas, Tautinių bendrijų tarybos prie Lietuvos kultūros ministerijos koordinatorius Imantas Melianas, o NEistorikai įneša sumaištį. Būtų galima pritarti šitam senam triukui – neleisti kalbėti neprofesionalams (nors ir tokie konferencijoje skaitė pranešimus), nes sumaištis tikrai įnešama visada, kai, tarkim, apie orą šneka NEsinoptikai, o apie dešrelės skonį NEkulinarai. Matyt, todėl konferencijoje nebeliko laiko rimtesnėms diskusijoms, ir kiekvienas pranešėjas galėjo likti teisus tiek pradėjęs savo 15 minučių pamokslą, tiek ir jį pabaigęs.

Paskelbęs, kad nacionalizmas griauna valstybę, ir nesvarbu, ar ta valstybė pripažįstama kaip sava, ar kaip svetima (įdomu, kaip gi pavadinti nacionalistą, griaunantį svetimą valstybę?); kad nesantaiką kursto Rusija, o Lenkija tarpukaryje valdė Vilnių teisėtai (?), I.Melianas uždavė konferencijai toną (deja, buvo sunku atsikratyti nemalonaus įspūdžio, kai berods, I.Melianui buvo lemta per televiziją prabilti apie Kultūros ministerijos rengiamą projektą įstatymo, kuriame būtų leidžiama gatvių pavadinimus rašyti lenkiškai; neabejotina, ši žinia prieš pat teismo nutartį, draudžiančią tokius užrašus, paskatino Lenkų rinkimų akciją nutarties nevykdyti).

Kadangi pažadėta, jog konferencijos pranešimai bus spausdinami atskiru leidiniu, nėra reikalo į juos visus gilintis, norėčiau tik pastebėti keletą momentų, kaip švelniai ir „moksliškai“ konferencijos dalyviams buvo brukamos istorikų versijos.

Nesu profesionalas (tik baigęs Istorijos fakultetą), negaliu giliai vertinti Alfredo Bumblausko pranešimo, bet jei nebijočiau profesoriaus įžeisti, pavadinčiau jį, t.y. pranešimą, tiesiog „jovalu“. Suskirstęs žmones į „patriotus“ ir „kosmopolitus“ (kabutės ir pranešime), sudėliojęs juos į lenteles pagal tai, kaip jis įsivaizduoja, ką jie įsivaizduoja, vertindami atskirus Lietuvos istorijos momentus, gerb. pranešėjas mus lenkė į tai, kad „blogiečiai“ yra kas? Be abejo, „patriotai“, nes – tikriausiai kitaip ir negali būti – jie nusiteikę prorusiškai ir antilenkiškai. Jiems vertybė yra pagonybė, o nelaimių šaltinis – krikštas, ypač, krikštas iš lenkų; tuo tarpu kosmopolitai, teigė šis žinomas mokslininkas, pabrėžia LDK teisines tradicijas, konfesinį pakantumą ir toleranciją. Iš to yra aišku, kad patriotas niekaip negali būti tolerantiškas….  Kalbėdamas apie rašybą, istorikas papasakojo, kad yra radęs „w“ ir „ę“ lietuviškame tekste ant vieno seno antkapio. Tai, pasak jo, liudija, kad nuo amžių šios raidės lietuviams nebuvo svetimos. O kadangi, pasak jo, lietuvių abėcėlės įstatymo (kaip, beje, košės valgymo taip pat) nėra, tai nėra ir kliūčių įvesti lenkišką raidyną į lietuvišką abėcėlę…

Žurnalisto ir „delfi.lt“ apžvalgininko Vidmanto Valiušaičio tema retoriškai klausė „Ar reikia Lietuvai politikos tautinių mažumų atžvilgiu?“ Klausimas liko neatsakytas, užtat papasakota, kokia klaidinga buvo Lietuvos politika mažlietuvių ir vokiečių atžvilgiu Klaipėdos krašte. Neatsakyta, kaip būtų buvę, jei Lietuva būtų nuolaidesnė naciams, ir nebandyta tiesiogiai palyginti – gal šiandieninė situacija Šalčininkuose yra tiek pat grėsminga, kaip Klaipėdos krašte, o nuolaidų vis per mažai? Manykit kaip norit, ir prie to dar pridėkit, tokiu atveju visai suprantamą V.Valiušaičio nepasitenkinimą, kad jis neturi kur vaikų mokinti lenkiškai (ne, jis nepasakė, kad reikėtų lietuviškose mokyklose įvesti lenkų kalbą).

Antanas Kulakauskas, ko gera, visai teisingai pasišaipė iš „strateginės“ partnerystės, nes ji, atrodo, apsiribojo  tik tuo, kad Lenkijos prezidentas paskraidindavo mūsų prezidentą savo lėktuvu. Pofesorius stengėsi kalbėti tik faktais. Ne vienas jų, žinant platesnį kontekstą, nuskambėdavo keistokai. Pavyzdžiui, jis teigė, kad Armija Krajova, kovodama prieš vokiečius ir raudonuosius partizanus, jautėsi kovojanti legaliai, teisingą karą savo žemėje. Ką gi, ir tai yra faktas, bet pasakius „A“, nedera pamiršti pasakyti „B“: dokumentiškai įrodyta,  kad ši armija „savo žemėje“ elgėsi kaip banditai ir okupantai, bendradarbiavo su naciais, buvo jų ginkluojama, nužudė apie 4000 civilių gyventojų, įskaitant vaikus ir moteris…

Kultūrologas Darius Kuolys apgailestavo, kad neliko asmenybių (Jono Pauliaus II, Č.Milošo, M.Giedraičio), kurios „projektavo“ Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos santykius, o tokios asmenybės kaip intelektualė ir puiki moteris Maja Narbut, buvusi Vilniuje Sausio 13-ąją, dabar nusisuka nuo Lietuvos. Ką gi, gal ji ir puiki, bet ir D.Kuoliui vertėtų žinoti, kad tikriems intelektualams nedera taip pasitikėti „Kurjer Vilenski“ lygio rašiniais arba to paties laikraščio bendradarbiais-studentais, šmeižiančiais Lietuvą Lenkijos spaudoje. „Praregėjusi“ M.Narbut rašo: „Asimiliacinė politika prieš lenkų mažumą Lietuvoje nenutrūkstamai tęsiasi nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios“… 

Konferencijoje vis dėl to būta užuominų, kad dabartiniai įtempti ir nežinia kaip pasisuksią santykiai tarp Lietuvos lenkų ir lietuvių didžia dalimi yra Lenkijos valstybinės politikos padarinys. Istoriko A. Nikžentaičio pasvarstymai apie tai, kad R.Sikorskis (kaip tokios politikos įsikūnijimas – autoriaus past.) nevienareikšmiškai vertinamas pačioje Lenkijoje mažai ką keičia. Užsienio reiklalų ministras ne koks pogrindininkas, kad užsiiminėtų provokacijomis be Vyriausybės žinios.

Beje, A. Nikžentaitis pranešė, kad konservatorių partijoje jam yra žinoma antilenkiška grupė. Įdomi naujiena – dar viena grupė? Juk Gintaras Songaila jau išmestas ir išėjo su visa frakcija!

„Kurjer Vilenski“ jau aprašė konferenciją, ir Lenkijos intelektualai, kurie kaip tik ir maitinasi šio leidinio dvasiniu penu, gaus dar vieną stiprią dozę apmąstymams bei išvadoms.

Labai abejotina, kad A. Lapinsko, G. Merkio, M. Lapinsko, R. Miknio pranešimai sulauks dėmesio mūsų spaudoje – jie artimesni „patriotams“, ne kosmopolitams. Net kelis A. Bumblausko pranešimo variantus jau galima nesunkiai surasti internete, ir „Kurjerio“ komentatoriai jį sutinka labai palankiai; o štai Kauno technologijos universiteto profesorių G. Merkį, pavadinusį J. Pilsudskį pirmuoju Europos fašistu, jau reikalaujama teisti…

Konferencija jokios rezoliucijos nepriėmė. Reikia, sakė I. Melianas, atmesdamas siūlymus, jos visai atsisakyti kaip sovietinio relikto. Sudaryta vieninga, tikriausiai nemokamai dirbsianti redakcinė komisija, į kurią be I. Meliano dar įeina A. Bumblauskas, A. Nikžentaitis, A.Kulakauskas, V. Valiušaitis (atsiprašau, jei dėl kokios pavardės apsirikau, I.Meliano siūlymai ne visada gerai buvo girdimi). Įdomu, rezoliucija bus paskelbta visų dalyvavusių, ar tik gerb. „kosmopolitų“, t.y. redkolegijos, vardu?

Nuotraukoje: komentaro autorius Linas V.Medelis.

2011.08.29


Prisijunkite prie diskusijos