Sukilimai Rusijoje ir SSSR, arba Apie ką santūriai nutyli rusų Vikipedija


Print

Vienas iš pastoviausių sovietinių mitų – kad SSSR buvo rojus „broliškoms tautoms“. Mitas ramiai gyvavo ir buvo palaikomas propagandos, už kurios slypėjo pati siaubingiausia imperijos istorijos dalis. Sovietinių laikų knygos ir filmai įtikinėjo žmones, kad gausybė priešų trukdė kurti socializmą ir komunizmą, neaiškindami, kad, visų pirma, priešai buvo žymi dalis gyventojų, antra, slėpdami, kad maištų, sukilimų ir protestų buvo per visus 74-rius SSSR egzistavimo metus.

Bet jeigu pažvelgsime į istoriją giliau, tai pasipriešinimo valdžiai tradicijos atsirado žymiai anksčiau. Nuo tada, kai Maskvos kunigaikštystė staiga nusprendė tapti valstybe, nuolat užgrobdama vis naujų ir naujų žemių. Užgrobtų teritorijų gyventojai priešinosi, nenorėdami paklusti naujoms taisyklėms.

Sugriuvus SSSR, išaiškėjo daugelis faktų. Pavyzdžiui, sovietinėje istoriografijoje Gruzijos atžvilgiu buvo sukurtas labai palankus vaizdas – kad po Georgijaus traktato pasirašymo 1783 metais caras Iraklijus II atvėrė duris Rusijos imperijai. Iš tikrųjų gi traktate visiškai nieko nėra apie savanorišką Gruzijos įstojimą į Rusijos imperijos sudėtį, jame tik kalbama apie politinę globą. 1801 metais Rusijos caras Pavelas I pasirašo Manifestą dėl Kartli–Kachetijos karalystės prijungimo, remdamasis tuo metu jau mirusio karaliaus Georgo XII prašymu ir nekreipdamas dėmesio į protestuojančius prieš Gruzijos užgrobimą sosto įpėdinius. Po 10 metų prie imperijos buvo prijungta ir Imeretijos karalystė.

Rusų Vikipedijoje santūriai minimas tik vienas gruzinų sukilimas prieš rusus okupantus 1905–1907 metais. Iš tikrųjų, pasipriešinimas prasidėjo praktiškai iškart po aneksijos. Pirmasis sukilimas prasidėjo Kizikuose dar 1802 metais ir jame dalyvavo keli tūkstančiai gruzinų. Po dvejų metų sukilimas apėmė Kartlio kalnuotuosius rajonus, jį malšinant žuvo keli tūkstančiai žmonių, buvo suimta per 300. 1812 metais – sukilimas Kachetijoje, tais pačiais metais šeši tūkstančiai gruzinų kovėsi su okupacine kariuomene ties Šildo kaimu ir Šatilijoje. 1819 metais – sukilimas Imeretijoje ir Račoje, 1820 – Kutaisyje. Iki 1819 metų, kol Gruzija nepaskelbė nepriklausomybės, kilo daugiau kaip 25 maištai, sukilimai, protestai bei susirėmimai.

Gruzijos demokratinė respublika gyvavo 1918–1921 metais. Sovietų Rusija Gruzijos nepriklausomybę pripažino 1920 metų gegužės 7 dieną, o po 10 mėnesių šalį užgrobė Raudonoji armija. Bet ir tada gruzinai nedavė ramybės dabar jau sovietų valdžiai: 1924 metais visoje Gruzijoje prasidėjo sukilimas, kurį bolševikai žiauriai numalšino. Neramumai ir protestai prieš sovietų valdžią vilnijo per visą Gruzijos SSR istoriją. Ketvirtajame dešimtmetyje prasidėjo masinės represijos, o penktojo dešimtmečio pradžioje – tautinio judėjimo aktyvistų areštai ir masinės egzekucijos, 1949 metais – masinės represijos prieš Tbilisio universiteto studentus ir dėstytojus, 1951 metais – 20 tūkstančių „nepatikimųjų“ deportacija į Sibirą. 1956 metais mitingai nuvilnijo per visą Gruziją. Ir taip buvo iki 1989 metų, kai balandžio 9 sovietų armija žiauriai išvaikė taikią akciją Tbilisyje.

Gruzija – tik dalis Rusijos, o vėliau Sovietų, imperijų istorijos, kur priešinosi okupuoti gyventojai. Tam buvo rimtų priežasčių: nuo XIX amžiaus pabaigos carinė administracija planingai naikino gruzinų kultūrą – buvo įvestas draudimas mokytis gruzinų kalba, uždrausta naudoti kalbą per pamaldas, sunaikinta Gruzijos stačiatikių cerkvės autocefalija, užtinkuotos gruzinų bažnytinės freskos ir pakeistos kitomis – pagal „rusų tradiciją“, perstatyta dalis šventyklų ir vienuolynų kompleksų.

Bent jau nuo XVII amžiaus įvairiose besiplečiančios Rusijos imperijos dalyse periodiškai plykstelėdavo maištai ir sukilimai – Ivano Bolotnikovo sukilimas, Stepano Razino Valstiečių karas, Pugačiovo maištas, Kondratijaus Bulavino kazokų sukilimas, lenkų sukilimas, neramumai Viduriniojoje Azijoje. 1861, 1877, 1878, 1907 ir 1917 metais nuvilnijo sukilimai Šiaurės Kaukaze, pirmiausia Čečėnijoje ir Dagestane. 1858–1859 metais penkiolikoje Pavolgio ir Viduriniosios Rusijos gubernijų įvyko antialkoholinis sukilimas, 780 iniciatorių buvo suimti ir išsiųsti į katorgą. 1902 metais sukilimas apėmė Charkovo ir Poltavos gubernijas. Nuo XVII amžiaus vidurio ir iki XIX amžiaus pradžios okupacijai priešinosi čiukčiai, jie kariavo tikrą karą su Rusijos kariuomene.

Deja, iki šiol istorikai nesurašė tikslios maištų, neramumų ir sukilimų Rusijos imperijos laikais statistikos, bet net iš fragmentiškų žinių galima spręsti apie šimtus atvejų. Be žinomų, buvo daugybė vietinių ir kaimų maištų, kurių priežastis – žemės reformos ir valdininkų savivaliavimas. Imperijos pakraščiuose maištai ir sukilimai nesibaigė iki tol, kol caras atsisakė sosto. Reikšmingiausias buvo 1916 metais – didžiojoje dalyje šiuolaikinio Kirgizstano, Uzbekistano ir Tadžikistano. Malšinant žuvo keli šimtai tūkstančių žmonių.

SSSR istoriografijoje minimi Rusijos imperijos laikų sukilimai, bet praktiškai nieko nekalbama apie sovietinius laikus. Tai buvo uždrausta tema. Iš tikrųjų, sukilimų buvo ne mažiau, nei caro laikais, ir jie buvo malšinami žiauriau – ginklai buvo tobulesni, šalis – už „geležinės uždangos“. Ramybę saugojo cenzūra.

Dar pertvarkos metu atsirado informacijos apie Novočerkasko sukilimo sušaudymą 1962 metais. Viskas prasidėjo nuo streiko Novočerkasko elektrovežių gamykloje, prie plieno lydimo cecho prisidėjo miestiečiai. Žmonės mitinge reikalavo pakelti algas, atsakydama valdžia nusiuntė armiją – ginkluotus kareivius ir tankus. Po to, kai protestuotojai patraukė link miesto vykdomojo komiteto, į juos pradėjo šaudyti. Žuvo 24 žmonės, kurių kūnus valdžia slapta išvežė ir palaidojo svetimuose kapuose. Buvo sužeisti 87 žmonės, suimti 240.

Prieš metus iki tol neramumai kilo Krasnodare, tais pačiais 1961 metais neramumų buvo Aleksandrove ir Murome Vladimiro srityje. 1959 metais malšinant bruzdėjimą Kazachstane, Temirtau, buvo nužudyti 11 žmonių, 70 suimta, penki iš jų nuteisti sušaudyti. 1975 metais jūrų karininkas sukėlė maištą priešlaivyniniame laive „Storoževoj“, kuris buvo numalšintas, pasitelkus karinius bombonešius. Maišto iniciatorius 3-ojo rango kapitonas Valerijus Sablinas buvo nuteistas sušaudyti.

Daugiausia sukilimų buvo pirmaisiais sovietų valdžios metais. Bolševikams priešinosi Tolimųjų Rytų ir Sibiro gyventojai. 1924–1925 metais įvyko Tungusų sukilimas – sukilo tungusai ir jakutai. 1931–1934 metais – Kazymo sukilimas, sukilo chantai ir nencai, tada ir Urovo sukilimas Užbaikalėje. Amūro kazokai ir valstiečiai maištavo 1924 metais. Kryme 1929–1930 metais įvyko Alakato sukilimas. Iš viso 1954 metais SSSR įvyko per 70 sukilimų ir masinių mitingų. Žuvusieji skaičiuojami šimtais, sužeistieji – tūkstančiais, keli tūkstančiai buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, buvo nuteistų ir aukščiausia bausme – sušaudyti. Neramumų geografija – praktiškai visa SSSR.

Tačiau sąrašų sudarinėtojai patikslina, kad jie neišsamūs. Tik dabar, pastaraisiais metais tyrėjai bando atkurti įvykių chronologiją ir detales. Pavyzdžiui, čečėnų istorikas Mairbekas Vačagajevas turi medžiagos apie sukilimus Šiaurės Kaukaze 1919. 1920, 1921, 1924, 1930, 1937, 1942, 1973 metais. Šių laikų Rusijoje dauguma archyvų uždaryti, dabartinė valdžia kaip ir anksčiau bijo paskelbti dokumentus ir informaciją.

Prancūzų rašytojas ir keliautojas Markizas Astolfas de Kiustinas, pakviestas imperatoriaus Nikolajaus I, apsilankė Rusijoje ir po ketverių metų išleido Paryžiuje knygą „Rusija 1839 metais“. Nežinia, kodėl imperatorius pasikvietė prancūzą, bet knygoje pirmą kartą buvo deramai kritikuota Rusija. Markizas Astolfas de Kiustinas Nikolajų I vaizdžiai pavadino „trečdalio žemės rutulio kalėjimo prižiūrėtoju“, ir būtent prancūzų publicistui priklauso apibrėžimas „Rusija – tautų kalėjimas“. Reikšminga tai, kad pirmas Markizo Astolfo de Kiustino visos knygos vertimas į rusų kalbą išėjo tik 1996 metais. Knygą, tikriausiai originalą, skaitė Leninas, apibūdinimą „tautų kalėjimas“ pakartojęs 1914 metais savo straipsnyje „Nacionalinės politikos klausimu“.

Kaip ir kiekvienas populistas, Leninas mėgo kritikuoti savo pirmtakus, bet, atėjęs į valdžią, sugebėjo pakartoti daug kartų siaubingesnius nusikaltimus. Veidmainys vadas rašė apie laisvę, lygias teises ir įstatymus, bet tapo milžiniško koncentracijos lagerio, kuriame persekiojama, žeminama, žudoma ir visa tai pateikiama kaip „žmonių laimė“, sukūrimo iniciatoriumi. Pagaliau, 1983 metais prezidentas Ronaldas Reiganas pateikė dar vieną situacijos SSSR vertinimą, pavadindamas ją „blogio imperija“.

Ir baigiant – gana griežtas rusų poeto Fiodoro Tiutčevo apibendrinimas to, kas pasakyta: „Rusijos istorija iki Petro Didžiojo – ištisos gedulingos pamaldos, o po Petro Didžiojo – vien kriminalinė byla“. Po šimtmečio nežinomas sovietinis propagandistas sugalvojo du šaunius ir labai tikslius apibrėžimus: „kapitalistinis pasaulis“ ir „socialistinis lageris“. Matyt, „lageris“ buvo suvokiamas kaip kažkas sutelkto, o gavosi teisingai – lageris, kolonija, kalėjimas.

Apibrėžti Rusijos ir sovietinių maištų bei sukilimų „kokybę“ paprasta: Rusijos imperijos žmonės išeidavo į gatves ir aikštes, protestuodami prieš ekonomines ir socialines problemas. Jie nereikalavo politinių laisvių, išskyrus dekabristų 1825 metų sukilimą ir 1917 metų Vasario revoliuciją. Imperijos pakraščiuose maištai ir sukilimai buvo nukreipti prieš okupaciją ir caro administracijos politiką. Pirmaisiais sovietų valdžios metais gyventojai priešinosi bolševikams ir kolektyvizacijai. Nuo šeštojo dešimtmečio nacionalinėse respublikose atsirado išsivadavimo judėjimai, kurie ragino siekti nepriklausomybės.

Nuotraukoje: žymus rusų žurnalistas Olegas Panfilovas, šio teksto autorius.

Šaltinis: Glavcom.ua

2014.08.24; 18:51


Prisijunkite prie diskusijos