„Sukurk, sugauk ir sunaikink teroristę Eglę Kusaitę“


Print

Š.m. kovo 7 dieną Vilniaus apygardos rytiniame teismo posėdyje Eglės Kusaitės gynėjas advokatas Kęstutis Stungys pasakė savo baigiamąją kalbą ir susilaukė kaltintojo Mindaugo Dūdos pastabų. Po to teisėjų kolegija –  Virginija Švedienė (pirmininkė), Jūratė Damanskienė ir Artūras Pažarskis – padarė pertrauką iki gegužės 6 dienos.

Tą dieną paskutinį žodį sakys pati E. Kusaitė, bet klausimų jai nei teisėjai, nei kaltintojas, nei advokatas jau neužduos.

Bylos nagrinėjimui buvo paskirtas nedidukas kambarys, bet pamačius, kiek daug žmonių susirinko klausytis advokato kalbos, teismo administracija veiksmą perkėlė į didelę erdvią salę, kurioje, tačiau, nebuvo mikrofonų. Posėdžio pirmininkei skelbiant posėdį pradėtu pasigirdo žiūrovų prašymai kalbėti garsiau.

Salėje beveik visos sėdimos vietos buvo užimtos, posėdį stebėjo daug Lietuvoje žinomų žmonių –   Seimo nariai Aurelija Stancikienė, Rytas Kupčinskas, Naglis Puteikis, Kovo 11 signataras Algirdas Endriukaitis, politikas ir teisinės realybės Lietuvoje kritikas Darius Kuolys, Katalikų Bažnyčios veikėjai kunigas Robertas Grigas ir Sesuo Nijolė Sadūnaitė, kompiuteriais apsiginklavę žurnalistai.

Ką akcentavo advokatas Kęstutis Stungys

Advokatas savo kalbą pradėjo nuo to, kad prezidentė yra oficialiai pripažinusi mūsų teisinės sistemos neįgalumą. Supuvimą, tyliau pratarė. Ir leido suprasti, kad ši byla yra vienas iš įrodymų. Pasak jo, visas tyrimas ir pati byla iš tikrųjų yra tik galimo nusikaltimo tyrimo imitacija.

Advokatas nurodė ikiteisminiame tyrime dalyvavusių prokurorų ir teisėjų, kaltintojo klaidas.

Kaip svarbiausią klaidą gynėjas nurodė tarptautinės teisės ignoravimą kvalifikuojant E. Kusaitės veikas, kaip teroro aktą susisprogdinant karinėje bazėje ginkluoto konflikto apimtame regione.

Gynėjas priminė, kad tarp kitų tarptautinių teisės aktų Lietuva yra pasirašiusi  Jungtinių Tautų tarptautinę konvenciją dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais (toliau – Konvencija), tiesa, pasak jo, atsitiktinai ar sąmoningai klaidingai išverstą į lietuvių kalbą kaltinimui naudinga linkme. Tai, kaip prokurorai Justas Laucius ir Mindaugas Dūda suformulavo kaltinimą E. Kusaitei, pasirašytos Konvencijos šviesoje yra absurdas, sakė gynėjas. Jis priminė, kad jei Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

 Pasak jo, prokuroras pripažino, kad Šiaurės Kaukaze veikia karinė grupuotė „Kaukazo Emyratas“, dalyvaujanti ginkluotuose susirėmimuose su Rusijos federalinėmis ginkluotomis  struktūromis, ir tai, kad E. Kusaitės neva teroro aktui susisprogdinant turėjo vadovauti minėtos grupuotės nariai. Taigi  prieš susisprogdindama karinėje bazėje E. Kusaitė, pagal tarptautinę teisę, būtų tapusi kombatante, ginkluoto pasipriešinimo dalyve, o jai inkriminuojamas veiksmas, susisprogdinimas  karinėje bazėje, pagal minėtą Konvenciją beveik pažodžiui, niekaip negali būti vertinamas kaip teroro aktas.

Dar daugiau, bylos medžiagoje yra VSD kovos su terorizmu valdybos pažymos, kuriomis ji informavo VSD ikiteisminio tyrimo skyrių ir Generalinę prokuratūrą dar iki E. Kusaitės suėmimo (kai jau visi „įkalčiai“ buvo surinkti, išskyrus jos „prisipažinimą“), kad grupuotė „Kaukazo Emyratas“ nėra teroristinė organizacija. Tad net tuo aspektu jokių klausimų neiškyla. 

Ginčyti tuos teisinius pagrindus, kuriuos aš išvardijau – tarptautinės ir nacionalinės teisės – būtų tas pat, kaip sakyti, kad Saulė yra išgalvota, jos nėra, sakė K. Stungys. Jie per daug ryškūs, paneigti jų neįmanoma.

K. Stungys trumpai priminė ir ilgametę oficialią  Lietuvos pareigūnų politiką Čečėnijos nacionalinio išsivadavimo klausimu – nesikišti į Rusijos vidaus ginkluotą konfliktą gerbiant teritorinį jos vientisumą, bet pripažįstant ir Jungtinių Tautų deklaruojamą tautų teisę į apsisprendimą, kaip ir žmogaus teises bei laisves.

Nuo kada ir kokia sutartimi Lietuva įsipareigojo saugoti Rusijos karines bazes nuo užpuolimo, klausė K. Stungys, o salėje sėdėję žiūrovai neištvėrė ir pradėjo smarkiai ploti.

Advokatas priminė, kad Lietuvos praktikoje nevyriausybiniame lygyje buvo ir tokių Lietuvos piliečių,  kurie pagal savo sąžinę ir įsitikinimus savo rizika aktyviai dalyvavo Rusijos-Čečėnijos konflikte.

Vienas iš jų  – visiems žinomas kombatantas Linas Vėlavičius, kuris 1995 metais žuvo Čečėnijoje kariaudamas už jos nepriklausomybę ir kuriam LR vyriausybės nutarimu buvo skirtos lėšos jo pervežimui į Lietuvą, palaidojimui ir paminklo pastatymui. Tad ir prokuratūros įvardinami E. Kusaitės veiksmai neturėtų būti smerktini Lietuvos baudžiamojo kodekso požiūriu.

Pasak advokato, nepriklausomai nuo to, kokie buvo tikrieji Valstybės saugumo departamento (VSD) ir prokurorų tikslai, jų įgyvendinimas išdėstytas E. Kusaitės versijoje, kurią ji, matyt, pateiks savo paskutiniame žodyje. Trumpai ji skamba taip – sukurk, sugauk ir sunaikink teroristę E. Kusaitę.

Gynėjas priminė, kad E. Kusaitės teiginiai, jog ji nuo 13 metų buvo VSD akiratyje, pasitvirtino  byloje esančiomis pažymomis. Buvęs VSD direktoriaus pavaduotojas Dainius Dabašinskas ir kiti teigė, kad jiems E. Kusaitė yra žinoma nuo 13 metų kaip bendraujanti su čečėnų paaugliais. Sulaukusi pilnametystės ji susilaukė ypatingo VSD dėmesio, taip pat ir finansinio, skatinant ją per tariamus čečėnus, o iš tiesų VSD užduotis vykdančius žmones, vėliau slaptus liudininkus Nr. 1 ir Nr. 2 prieš ją, aktyviai domėtis Islamu, užmegzti pažintis su čečėnais, galimai prijaučiančiais kovotojams Čečėnijoje.

Gynėjas sakė, kad šių liudininkų žodinius parodymus galima vertinti kaip viso labo niekuo nepatvirtintus žodžius, bet jokiu būdu ne kaip įrodymus. Baudžiamojo proceso kodekse yra aiškiai pasakyta, kad negalima remtis įslaptintų liudytojų parodymais, jeigu jie nepasitvirtina kitais įrodymais, vienareikšmiai rodančiais nusikalstamą veiką, sakė K. Stungys. O tokių byloje nerasta. 

Labai aštriai K. Stungys pasisakė dėl dar vieno teisinio principo nesilaikymo. Juk yra VSD veikloje tokia principinė nuostata – taikyti žmogaus atžvilgiu įspėjimą, jeigu yra pagrindas manyti, kad jis gali ateityje pažeisti arba pažeidinėja kokias nors bendrojo elgesio normas. Ar toks įspėjimas jos atžvilgiu buvo taikytas? Ne, nebuvo. Ar galėjo būti taikomas? Galėjo.

Apie žmogaus teises E. Kusaitės atveju visai neverta kalbėti, sakė advokatas. Nes prieš jos teises veikia visa sistema, nepagrįstai pradėdama operatyvinį ir ikiteisminį tyrimą. Ir siekdama vienintelio tikslo – ne nusikaltimą atskleisti, bet sudaryti tokias sąlygas, kad kiekvienas jos žodis, kiekvienas judesys būtų nukreiptas prieš ją.

Visiškai dirbtiniais, ištrauktais iš konteksto, gynėjas įvertino „įrodymus“, kad E. Kusaitė sukūrė nusikalstamą grupę, kurioje be jos buvo maskviečiai brolis ir sesuo Apti ir Aiša Magmadovai ir kurios tikslas buvęs neva padėti jai, E. Kusaitei, susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje kažkur Čečėnijoje. Pasak advokato, E. Kusaitė viso labo su jais dalinosi antipatijomis Kremliui ir Rusijos kariaunai Čečėnijoje, o jos pakvietimas į Maskvą iš tiesų galėjo būti, kaip rodo kai kurie pokalbiai, paprasčiausiai susijęs su galimomis vedybomis. 

K. Stungys išsišaipė iš prokuroro J. Lauciaus „daiktinio įrodymo” – maskviečio atsiųstų 500 dolerių neva teroro aktui. Vyras persiuntė moteriai 500 dolerių kelionpinigių prieš tai garsiai svarstydamas su savo draugu – aš norėčiau ją paimti už žmoną, atvažiuoti į Lietuvą ir turėti galimybę laisvai judėti Šengeno ribose. Kokia ten nusikalstama grupuotė, nusikalstami jos veiksmai, stebėjosi advokatas. Tokių neįžvelgė net Maskvos teismas, nuteisęs prokuroro J. Lauciaus „budrumo“ dėka Magmadovus viso labo už E. Kusaitės verbavimą (o ne atvirkščiai, kaip įrodinėjama Lietuvoje), sakė jis.

Dar vieno „įrodymo“ absurdiškumą advokatas įžvelgė kaltinimo tvirtinime, esą E. Kusaitė teroro aktui parengti atsisiuntė knygą apie sprogmenis. K. Stungys garsiai perskaitė tos knygos preambulėje autoriaus patikinimą, kad knygoje nėra jokių receptų, kaip pasigaminti sprogmenis, ir ji skirta tik bendram išsilavinimui.

Kliuvo nuo advokato ir Generalinei  prokuratūrai už jos keliaklupsčiavimą prieš Rusijos teisėsaugą, kai teikiant jai, vos paprašius, visokiausią informaciją buvo parodyta didelė nepagarba mūsų teisėsaugai, beveik nieko teisiškai vertingo negavusiai iš Rusijos pagal savo užklausas E. Kusaitės „bendrininkų“ Maskvoje byloje.

Baigęs savo kalbą advokatas K. Stungys paprašė teisėjų kolegijos visiškai išteisinti E. Kusaitę.

Prokuroro Mindaugo Dūdos pastebėjimai

Gavęs iš teisėjų kolegijos žodį prokuroras M. Dūda pareiškė, kad advokato kalba didžiąja dalimi buvo politikavimas, o štai jis, M. Dūda, tyrė baudžiamąją bylą atsietai nuo politikos ir pateikė kaltinimą remdamasis tik teisiniais argumentais ir nenuginčijamais įrodymais.

Visgi, kai kurie advokato teiginiai prokurorui, matyt, buvo nemalonūs, ir jis bandė juos paneigti.

Negalėdamas nuneigti, kad „Kaukazo Emyratas“ ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pripažintas teroristine organizacija net pačioje Rusijoje, prokuroras paminėjo, kad „Kaukazo Emyrato“ sudėtyje veikė mirtininkų batalionas „Riyad-us-Saliheen“, pasaulyje paskelbtas teroristine organizacija,  nors jokių įrodymų, kad E. Kusaitė kaip nors su ta organizacija galėjo būti susijusi, nepateikė.

Matyt, reaguodamas į žiūrovų plojimus po advokato pastebėjimo, nuo kada Lietuva įsipareigojo saugoti Rusijos karines bazes, M. Dūda pasirėmė Lietuvos baudžiamuoju kodeksu, pagal kurį nepranešimas apie rengiamą nusikaltimą taip pat yra nusikaltimas, ir todėl buvo būtina pranešti Rusijai apie E. Kusaitės susisprogdinimą karinėje bazėje. Deja, pagal kokius Lietuvos ar tarptautinės teisės aktus karinės bazės sprogdinimas Čečėnijoje ar Sirijoje yra teroro aktas, prokuroro replikoje taip ir nenuskambėjo.

 Atsakydamas į advokato pastebėjimą, kad VSD galėjo E. Kusaitę oficialiai įspėti dėl jos neva planuojamų veikų, bet to nepadarė, prokuroras pareiškė, kad įspėjimas – tai teisė, bet ne pareiga, tačiau taip ir nepaaiškino, kas sukliudė ta teise pasinaudoti savo bendrapilietės labui.

Visgi prokuroro atsakymo į svarbiausią advokato argumentą, tarptautinės konvencijos sulaužymą, teisėjų kolegija nesulaukė. Vargu ar galima atsakymu laikyti jokiais teisės aktais nepagrįstą pakartojimą, kad bet kokiu atveju suicidinis sprogdinimas, nukreiptas prieš žmones, yra teroro aktas

Atsakydamas į M. Dūdos pastabas K. Stungys pastebėjo, kad savo kalboje jis ne politikavo, o  vardino konkrečius Lietuvos ir tarptautinės teisės aktus, paneigiančius E. Kusaitės kaltę, ir kritiškai, per įstatymų prizmę, vertino kaltinimo surinktus įrodymus.

Tuo teismo posėdis ir baigėsi.

Ar bus išteisinta Eglė Kusaitė?

Išklausius prokuroro ir advokato baigiamąsias kalbas susidaro įspūdis, kad teisėjų kolegijos nuosprendis dėl visiško E. Kusaitės išteisinimo daugiausiai priklausys nuo to, kaip ji vertins advokato nurodytą 1997 metų Jungtinių Tautų tarptautinę konvenciją dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais. Ypač tą jos dalį, kurioje dėl visa ko primenamas savaime suprantamas dalykas, kad ginkluotųjų pajėgų (kombatantų) sprogdinimai, nukreipti prieš ginkluotus oponentus ginkluoto konflikto metu, nepriklauso teroro aktų sprogdinant kategorijai.

Tiesą sakant, užginčyti Konvenciją ir jos privalomo vykdymo pirmumą pagal LR Tarptautinių sutarčių įstatymą, kalbant advokato žodžiais, būtų tas pat, kaip sakyti, kad Saulė yra išgalvota, jos nėra.

Matyt, tai suprasdamas, ir baigiamojoje kalboje, ir replikose baigiamajai advokato kalbai prokuroras vengė  užsiminti apie šios Konvencijos ryšį su kaltinimais E. Kusaitei, nors jis akivaizdus.

Požiūris į Konvenciją pareikštas ir Seime, kuris ratifikavo minėtą Konvenciją 2004 metais ir kuris š.m. kovo 12 d. užregistravo BK 250 straipsnio papildymo įstatymo projektą: „Šis (BK 250) straipsnis nereglamentuoja karių, karinių bazių ir kitų karinių objektų susprogdinimo arba kitokio jų sunaikinimo ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluotame konflikte metu taip, kaip tai nurodyta 1997 metų Jungtinių Tautų tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais.“

Net jei šis papildymas nebus priimtas, tarkime, kaip perteklinis šalia Konvencijos, tai, šiaip ar taip, jo registravimas yra įstatymų leidėjų priminimas teisingumo vykdytojams, kad vadovautis reikia būtent Konvencija.

Taigi išteisinimas lyg ir būtų neišvengiamas. Jis, beje, būtų tikėtinas ir neatsižvelgus į Konvenciją, t.y., jei sprogdinimas karinėje bazėje ginkluoto konflikto metu pagal prokurorų norą teismo būtų traktuojamas kaip teroro aktas, nes susidarė įspūdis, kad iš esmės kaltinimo įrodymai tėra jokiais veiksmais neparemti žodžiai. 

Sakau „būtų“, nes Lietuva – stebuklų šalis.

Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Lietuvos Seime.

2013.03.14


Prisijunkite prie diskusijos