Šunsnukių užtektinai ir Lietuvos valstybinėse institucijose


Print

Be jokios abejonės, ”Wikileaks” veikla – dviprasmiška. Kaip bebūtų apmaudu, bet mes iki šiol nežinome tikrųjų skandalingojo portalo įkūrėjo Juliano Assange tikslų. Galbūt niekad apie tuos tikslus ir nesužinosime arba sužinosime po 50-ies metų, kai jau bus nebeaktualu. Sutinku su nuomone, kad JAV armijos seržantą Bredlį Meningą, J.Assange internetinei svetainei pateikusį dešimtis tūkstančių slaptų dokumentų, galima vadinti išdaviku. Neatmetu ir galimybės, kad “Wikileaks” atvirumai labiausiai pakenkė JAV interesams. Tačiau vis dėlto nesuprantu tų karštakošių, kurie “Wikileaks” įkūrėjus vadina pačių griežčiausių bausmių nusipelnusiais šunsnukiais.

Omenyje turiu parlamentarą Emanuelį Zingerį. Ritos Miliūtės autorinėje laidoje “Teisė žinoti” šis parlamentaras pareiškė, esą tokius kaip J.Assange ar B.Meningas derėtų vadinti šunsnukiais, “jei tik čia nėra dar didesnės blogybės – kitų valstybių užsakymo”. Pasak E.Zingerio, “Wikileaks” platina nepasitikėjimą tarp valstybių ir tautų, nes skleidžia įvairias paslaptis bei gandus. Jo įsitikinimu, “Wikileaks” veiklos tikrai negalima laikyti kova už geresnį, gražesnį, teisingesnį žmonių rytojų. “Kur čia tas kilnumas, jeigu norima, kad visi susipyktų su visais?”, – retoriškai teiravosi Seimo užsienio reikalų komiteto narys E.Zingeris. Parlamentaras E.Zingeris taip pat pabrėžė, jog dėl tokios “Wikileaks” veiklos gali nukentėti daug su šiuo incidentu niekaip nesusijusių arba tiesiogiai nesusijusių žmonių. Pasirodo, įmanomas ne tik moralinis, bet ir fizinis nukentėjimas. Jis ypač akcentavo, jog “Wikileaks” veikla pirmiausiai kenkia Jungtinių Valstijų interesams.

Toje laidoje keistai skambėjo ir kategoriški žurnalisto Audriaus Matonio žodžiai. Tiesa, jis pripažino, jog pasaulio žiniasklaida į “Wikileaks” paskelbtus dokumentus reagavo skirtingai. Kai kurie įtakingi, padorų vardą turintys leidiniai savo skaitytojus išsamiai informavo apie minėtoje internetinėje svetainėje pasirodžiusius dokumentus. Tačiau daug leidinių prisipažino, jog yra pasimetę ir nežiną, kaip iš tiesų derėtų elgtis šioje konkrečioje situacijoje. Laidoje “Teisė žinoti” dalyvavęs A.Matonis nuolat akcentavo, kad tai, ką skelbia “Wikileaks”, – vogtas daiktas. O save gerbianti žiniasklaida neturėtų naudotis vogtais daiktais. Jis taip pat taikliai pastebėjo, jog tikrasis skandalas yra ne tie “Wikileaks” paviešinti dokumentai. Paviešintuose dokumentuose nėra labai slaptų duomenų, iš kojų verčiančių sensacijų arba pranešimų, apie kurių turinį pasaulio visuomenė bent jau nieko nenutuoktų. Tikrasis skandalas yra tas, kad Amerika nesugebėjo apsaugoti šių savo paslapčių. Nesugebėjo apsaugoti tiek daug konfidencialios ir slaptos informacijos. Būtent dėl šios aplinkybės oficialusis Vašingtonas ir turėtų pirmiausiai laužyti galvą.

Pasak A.Matonio, jau pats “Wikileaks” veiklos pobūdis kelia rimtų abejonių. Šio portalo įkūrėjai tvirtina kovoją su vyriausybėmis, slepiančiomis bjaurius, negražius savo veiksmus bei elgesį. Bet su tokiomis neva blogomis vyriausybėmis pats “Wikileaks” grumiasi pasislėpęs, užsikonspiravęs, o ne atvirai, ne viešai. A.Matonio žodžiais tariant, J.Assange sukūrė organizaciją, kuri dirba naudodama pačius slapčiausius metodus, todėl primena, pavyzdžiui, masonų arba mafijos grupuočių elgesį. Taigi teisūs būtent tie, kurie J.Assange kaltina informaciniu vandalizmu arba net informaciniu terorizmu.

Žurnalistas atkreipė dėmesį ir į tai, kad “Wikileaks” paskelbtuose pranešimuose esama daug abejotino tikrumo duomenų. Štai tvirtinama, esą mūsų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas ragino JAV diplomatus, kad šie darytų spaudimą Prezidentei Daliai Grybauskaitei dėl galimybės į Lietuvą perkelti vieną ar kelis suimtus terorizmu įtariamus asmenis. Tokią nuomonę įmanoma susidaryti perskaičius kai kuriuos “Wikileaks” paviešintus dokumentus. “Tačiau mes nežinome, ar tai – tiesa, ar tikrai mūsų Seimo NSGK pirmininkas elgėsi būtent taip, kaip aprašyta “Wikileaks” publikacijose”, – maždaug taip kalėjo žurnalistas A.Matonis.

Laidoje “Teisė žinoti” dalyvavęs Seimo NSGK vadovas A.Anušauskas irgi buvo itin nepalankus “Wikileaks” veiklai. Jis akcentavo, jog “Wikileaks” skelbiama informacija – vienpusiška. Norint iki galo suvokti tai, kas tame portale pasakyta, reikia turėti daugiau šaltinių. Tie, kurie remiasi tik viena informavimo priemone, sakykim, “Wikileaks”, rizikuoja apsirikti, suklysti. Nes vienas vienintelis šaltinis pajėgus pateikti tik iškreiptą, netikslų, vienpusišką vaizdą.

Parlamentaro A.Anušausko įsitikinimu, reikia nepamiršti, kad “Wikileaks” pobūdžio portalai niekur neišnyks, jų gali tik daugėti. Jie gali transformuotis į kažkokius kitus, bet vis tik panašius darinius. Prie šios ne itin džiuginančios realybės nederėtų priprasti, tokių dalykų nederėtų toleruoti. Ir vis dėlto tuo pačiu būtina prisipažinti, jog vienintelė išeitis – išmokt geriai nei iki šiol saugoti savo paslaptis.

Seimo NSGK pirmininkas A.Anušauskas kalbėjo ir apie perdėtą įtarumą, kuriuo šiandien mėgaujamasi. Esama žmonių, kurie įsitikinę, jog viską šiame pasaulyje valdo arba CŽV, arba KGB. O juk pasitaiko reiškinių ir įvykių, dėl kurių niekuo dėtos nei Amerikos, nei Rusijos žvalgybos. Parlamentaras kvietė nekreipti dėmesio į tuos, kurie nuolat kuria įvairaus pobūdžio sąmokslo teorijas, puoselėja įtarumą visur ir visada. Čia svarbesni kiti dalykai: nešokti pagal iš anksto “Wikileaks” nubrėžtas taisykles. Svarbu, ar tą informaciją, kurią paskleidė “Wikileaks”, patvirtina valstybės, tapusios šio portalo herojėmis. O jei komentuoja, tai – kaip komentuoja? Juk toje milžiniškoje informacinėje jūroje, be abejo, esama ir gandų, ir šnabždesių. Dilomatai renka ir gandus, ir sutirština kai kurias spalvas. Tačiau kvaila daryti plačius apibendrinimus vien tik iš “Wikileaks”. Mes nežinome daugelio niuansų, pavyzdžiui, kaip toji informacija buvo gauta. Vaizdžiai tariant, “Wikileaks” pateikė ne galutinį patiekalą, iškeptą vištą, o tik žinią, kaip toji višta pešama, ruošiama pietums.

Seimo NSGK komiteto pirmininkas A.Anušauskas lygino “Wikileaks” net su sovietmečio disidentais. Parlamentaro nuomone, kai kurie sovietmečio disidentai kur kas patrauklesni už J.Assange, nes jie, suvokdami apie jiems gresiančius pavojus ir nemalonumus, veikė atvirai, viešai. Pavyzdžiui, Helsinkio komiteto nariai pareiškimus, kritikuojančius valdžios veiksmus, pasirašydavo oficialiai, neslėpdavo savo gyvenamosios vietos. O “Wikileaks” – tai tarsi kažkokia konspiracijos viršūnė.

Šioje diskusijoje įdomiausiai kalbėjo, mano supratimu, diplomatas Algirdas Kumža. Jau vien dėl to, kad nebuvo toks kategoriškas, į problemą žvelgė giliai, iš esmės, niekam nepataikaudamas. Buvęs ambasadorius Ukrainoje pastebėjo, kad daug “Wikileaks” paskelbtos informacijos pasaulio visuomenei jau iki tol buvo žinoma arba girdėta. Kai kurie britų, vokiečių, amerikiečių ar ispanų leidiniai dar iki “Wikileaks” labai kritiškai vertino amerikiečių veiksmus Afganistane ir Irake, šaipėsi iš Prancūzijos prezidento arba peikė Vokietijos kanclerę. Nieko naujo “Wikileaks” nepaskelbė ir apie Rusiją. Argi iki “Wikileaks” nežinojome, jog Rusijos negalima vadinti demokratine valstybe, jog Rusijoje labiau prisibijoma jėgos, o ne įstatymų, jog dabartinis premjeras Vladimiras Putinas įtakingesnis už prezidentą Dmitrijų Medvedevą? Diplomatas A.Kumža pabrėžė, kad dar gerokai iki “Wikileaks” buvo prirašyta skandalingų knygų ir sukurta ne mažiau skandalingų dokumentinių filmų apie neva nesąžiningą Amerikos politiką. Ir vis dėlto niekas ant tų knygų autorių ar filmų režisierių labai nesirūstindavo. Tiesa, po “Wikileaks” veiksmų dabartinei JAV administracijai teks ilgai ir nuobodžiai bandyt atstatyti pašlijusį pasitikėjimą tarp draugų, partnerių bei oponentų.

Sunku nesutikti su diplomato A.Kumžos nuomone, kad “Wikileaks” skandalas – painus dalykas. Be abejo, dar nesame suradę tikslių atsakymų į konkrečius klausimus. Tas seržantas elgėsi negarbingai, vogdamas slaptus dokumentus. Toks seržanto elgesys gali būti įvardijamas tik kaip vagystė. Tačiau nereikia pamiršti ir aplinkybės, jog “Wikileaks” paskelbta informacija pradėjo naudotis net penki padorių leidinių reputaciją visame pasaulyje turintys laikraščiai. Tie laikraščiai į “Wikileaks” žiūri labai rimtai.

Klausantis šios laidos kilo įvairių minčių. Taip, “Wikileaks” įkūrėjai elgiasi įžūliai, drąsiai, iššaukiančiai. Tarsi už savo pečių turėtų įtakingų užtarėjų. Taip, neatmestina versija, jog “Wikileaks” veikla nenaudinga Amerikai, bet naudinga Rusijai. Tačiau pasaulyje esama žymiai didesnių šunsnukių nei tas seržantas ir tas žurnalistas. Aš šunsnukiais pirmiausiai vadinčiau Vašingtono ir Briuselio diplomatus bei generolus, kurie, priimdami Lietuvą į NATO, pamiršo sukurti Baltijos valstybių gynybos planą. Žodžiu, šunsnukiais pirmiausia derėtų įvardinti aukšto rango politikus, kurie mus į NATO priėmė daugiau teoriškai. Bet baisiausia, kad dėl to ir Lietuvos politikai per daug nesuko sau galvos. Ar toks elgesys neprimena išdavystės? Prisimindamas parlamentaro E.Zingerio epitetus, taikytus “Wikileaks” rengėjams, norėčiau pabrėžti: šunsnukių pakanka ir Lietuvos valstybinėse institucijose. Tik jų kažkodėl nevelkame į dienos šviesą, vis dar juos pagarbiai vadindami gerbiamais Seimo nariais, ministrais, valstybės vadovais…

E.Zingeris sakė, jog “Wikileaks” elgesys vertas pačio didžiausio pasmerkimo. Gal ir vertas. Bet šioje istorijoje didžiausio pasmerkimo nusipelnė tikriausiai ne seržantas, žurnalistui nutekinęs informaciją, o, pavyzdžiui, CŽV, FTB ar JAV Valstybės departamento vadai, nesugebėję apsaugoti milžiniško kiekio slaptos informacijos. Ar mes, visą bėdą versdami seržantams ir žurnalistams, elgiamės įžvalgiai, ar neskatiname kovoti su pasekmėmis, o ne su priežastimis?

Paskutiniųjų dienų ginčai dėl “Wikileaks” byloja, jog kai kurie JAV politikai tą vargšą seržantą trokšta pasodinti už grotų net 50-čiai metų. Sodinkite. Bet tada Amerikos kongresmenus bei senatorius, atsakingus už JAV slaptųjų tarnybų veiklos priežiūrą, sodinkime šimtui metų į kalėjimą. Gal amerikiečiams derėtų pamąstyti ir apie  JAV prezidento asmeninę atsakomybę. “Wikileaks” paviešinti dokumentai pakenkė ir Baltijos valstybėms. Nutekinta konfidenciali informacija dėl Baltijos valstybių apsaugos po NATO skėčiu Rusijai leis imtis kontrveiksmų. Kokie bus rusiški kontrveiksmai? Lietuva greičiausiai vėl atsidurs ties suskilusia gelda. Juk abejotina, kad NATO strategai iškart pultų rengti naują mūsų gynybos planą.

Be kita ko, “Wikileaks” portalui galima padėkoti bent jau už tai, kad sužinojome apie tikrąjį Lenkijos požiūrį į Baltijos valstybių saugumo reikalus. Jau senokai turėjome negerų įtarimų. Dabar dar akivaizdžiau, kad Varšuvai tikrai nusispjaut, kaip NATO saugo Lietuvą, Latviją, Estiją. Tačiau kai kurie mūsų politikai šią skaudžią tiesą vis dar atkakliai slepia nuo Lietuvos visuomenės, tokiu būdu ją mulkindami ir klaidindami.

Taigi šunsnukių užtenka ir Lietuvos valstybinėse institucijose.

Nuotraukoje: „Wikileaks“ ir jo įkūrėjas Julianas Asandžas.

2010.12.14


Prisijunkite prie diskusijos