Suvokimai. „Pone, jūs – diktatorius!”


Print

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Pone, jūs – diktatorius!“ Šis rašinys pirmą sykį paskelbtas 1997-ųjų vasario mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

XXX

Petras Dirgėla

Suvokimai. „Pone, jūs – diktatorius!”

Stalinas, Stalinas… Lukašenka, Lukašenka…

Diktatorius – tai vienas žmogus, vienui vienas fizinis asmuo. Diktatūra – tai vieno fizinio asmens savivalė. Taip žmonėms yra įkalbėta.

Išsiaiškinkime, kodėl vienužių diktatorių nebūna ir negali būti. “Vienatinio nusikaltėlio” titulą “vienam asmeniui” suteikia gausūs nematomų valdytojų klanai, kad ramiai galėtų valdyti toliau, o jų diktatūra liktų žmonėms nematoma.

“(…) skraistę užmeta, o filosofija ir po ja kruta. Ir po marksizmo ideologijos skraiste filosofija krutėjo (…). Sąjūdyje dalyvavo daug filosofų, daugiau negu kitose Baltijos šalyse” (A.Juozaitis, LTV, “Nakviša”, 1997.04.16).

Sutikite, šiais žodžiais filosofas pakankamai oriai didžiuojasi kolegomis, jų nuopelnais Lietuvos išsivaduojamai kovai. Džiaugiuosi, kad bent oriai didžiuojasi.

Atsimenu, įžengė į Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko kabinetą (1991.01.17) kitas filosofas, taip pat vienas iš veiklių sąjūdininkų, ir paklojo ant stalo popierių – “Lietuvos intelektualinių patriotinių jėgų manifestą”. Vyriausybė pakeista neteisėtai… Sausio 13-ąją aukų būtų nebuvę, jeigu… Atsakomybė už aukas tenka AT vadovams… Demokratija pavojuje, šaliai gresia autoritarizmas, gal net fašizmas… Gelbėkime Lietuvą…

Stovėjom ir žiūrėjom į filosofą apstulbę. Tik vakar dešimtys tūkstančių žmonių lydėjo aukų palaikus į Antakalnio kapines, o šiandien filosofas kvietė gelbėti Lietuvą … nuo savų.

Rašytojui, buvusiam LKP nariui, filosofas išraudęs ir akis išsproginęs, ėmė rėkti: “Ir tave jie pastatys prie sienos! Visus demokratus pastatys prie sienos! Atminsi mano žodžius!”

Ne apie filosofo asmenį kalbu, ne jo poelgį teisiu. Kalbu apie baimę. Stalino sukurtą nomenklatūrą vienijo baimė. Nomenklatūrininkai bijojo vieni kitų, ir, žinoma, savo valdinių. Nomenklatūrininkus nuolatos persekiojo baimė, kad valdiniai vienąsyk gali tapti nesuvaldomi ir pradėti naikinti nomenklatūrą kaip klasę. Nomenklatūra, pasislėpusi diktatorė, kadaise išnaikino “buožiją kaip klasę”, išretino “inteligentiją kaip klasę”. Nomenklatūros – naikintojos privilegijų ir valdų paveldėtojams Atgimimo metais baisingai ėmė vaidentis kadaise išnaikintų “klasių” palikuonių revanšas.

Prezidentas A.Brazauskas dažnai pabrėžia: LKP narių buvo 210 tūkstančių! Mes turim labai aiškiai suprasti, kad didžiulę šios partinės armijos dalį – gal 90 proc. – sudarė eiliniai nariai (Leninas juos būtų vadinęs “iskrininkais”). Baimės šoko jie gal nė nepatyrė, širdy jie veikiausiai nešiojosi tik apmaudą ir graužatį.

Revanšo baimė persekiojo tik partijos elitą – nomenklatūrą (Leninas jos narius būtų vadinęs “profesionaliais revoliucinionieriais”). Tik šita “savo plotus valdžiusi ir tebevaldanti kasta savo baimę vadina “grėsmės demokratijai jutimu”. Tik šita kasta savo baimę per visuomenės informavimo priemones, taip pat ir “šnabždesių telefonais” pumpuoja ir į visų kitų Lietuvos žmonių smegenis. “Ateis diktatorius! Sutryps visas jūsų teises!“

Kodėl šita jų baimė neblėsta? Juk per septynerius Nepriklausomybės metus jų buvę valdiniai nė vienu veiksmu neparodė, kad ketintų keršyti. Čia ir slypi baimės esmė. Kolektyvinės diktatūros vyrus ir moteris gąsdina ne mūsų galimas (???) kerštas, o toji pati demokratija, dėl kurios „išsaugojimo“ jie taip sielojasi.

Šit ką apie demokratiją kalbėjo Lietuvoje lankęsis įžymus žmogaus teisių ekspertas, Atviros visuomenės instituto, veikiančio Niujorke, prezidetas Arychas Neieris: „Šalims, kuriančioms demokratiją, keliami panašūs uždaviniai: nustatyti tiesą, įvykdyti teisingumą, užkirsti kelią sugrįžti į valdžią tiems, kurie buvo susiję su nusikaltimais, pagerbti kovotojus su diktatūra“ (Atviros Lietuvos fondo namai, vieša paskaita, 1997.04.16).

Nereikia čia gilių komentarų. Pasaulio demokratinės bendrijos uždaviniai, keliami Lietuvai, pirmiausia pavojingi būtent tiems, kurie valdė „savo plotus“ socūkyje, tebevaldo dabar, rinkos sąlygomis.

Tų plotų valdytojai nebėra vien buvę nomenklatūrininkai. Valdytojais tapo ir nusikalstamų grupuočių bosai, ir korumpuoti aukšti valstybės bei teisėtvarkos pareigūnai. Čia ir išlenda svarbiausioji baimės priežastis: „nustatant tiesą, įvykdant teisingumą“, plotų valdytojams tektų atsakyti ne už „buožijos ar inteligentijos kaip klasės naikinimą“, o už ekonominius ir kriminalinius nusikaltimus, padarytus jau Nepriklausomybės metais.

Teisingumo įvykdymas daugelį valdytojų nuvestų į kalėjimus, suardytų „plotų sistemą“, panaikintų „pasislėpusiųjų diktatūrą“, vis dar labai įtakingą valdančiąją jėgą Lietuvoje. Todėl kiekvienam kandidatui į prezidentus, kuris nebus susijęs su „pasislėpusiais diktatoriais“, pastarųjų parinktiniai rėks: „Pone, jūs – diktatorius“. Bus viliamasi, kad įbauginta visuomenė balsuos prieš „diktatorių“ ir vėl paliks šalį valdyti tiems patiems pasislėpusiems prievartautojams, įtvirtinantiems kolektyvinę diktatūrą.

Išėjo mano žemės keleivių epo „Karalystė“ pirma knyga. Smalsus skaitytojas šit jau ir klausia: „O kas karalius?“ Atsakau: „Mūsų karalystės sostas laisvas ir niekada nebus užimtas“. „Tai jau kažin kodėl?“ Ogi todėl, kad kiekvienas lietuvis pats nori būti karaliumi ir ant kito galvos karūnos niekada neuždės.

Vieno žmogaus diktatūra Lietuvoje neįmanoma. O šit sockorumpuotų ir kriminalinių klanų prievarta – vis dar tebeklesti.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio 1997-aisiais paskelbto teksto autorius.

2016.02.07; 09:35


Prisijunkite prie diskusijos