Suvokimai. Santarvės pagrindas


Print

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Santarvės pagrindas“. Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metais. Tekstas priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999-aisiais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti. Manome, kad daugelis istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos minčių nepraradusios aktualumo. Keičiasi prezidentai, premjerai, keičiasi datos, įmonių, partijų pavadinimai, o esmė – juk ta pati. Iškovoti nepriklausomybę gyvenant tarp didžiųjų galybių – labai sunku. Bet dar sunkiau išsaugoti nepriklausomybę jos neišmainant į gražius blizgučius.

Petras DIRGĖLA

Suvokimai. Santarvės pagrindas

Bronius Radzevičius, prieš dvidešimt metų pradėdamas didelę „Priešaušrio vieškelių“ knygą, rašė: „Užtruksime čia ilgai. Reikės į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip nieko mes čia nepamatysime, nesuprasime“.

Iš tikrųjų, gyvenime daug kas „nesugaunama kaip saulės mirgėjimas vandenyje ar lapuose“. Tik labai jaunam žmogui atrodo, kad pasaulį galima pažinti iki dugno. Ir tik labai senam žmogui pasaulis yra jau tik susapnuotas sapnas, kuriame ničnieko nebegalima pavadinti tikru pažinimu.

Tačiau nė vienas žmogelis nenueina savo gyvenimo kelio vienišas. Išgyventi šiame pasaulyje jis gali tik jungdamas savo tikslus su kitų žmonių, jų bendruomenių tikslais.

Kai mąstai apie XX amžiaus pabaigos žmonių bendruomenes, gretai patiri: neįmanoma tų bendruomenių aiškiai ir tiksliai apibrėžti. Šeima, parapija, profesinis susivienijimas, socialinis sluoksnis, tauta, valstybė, valstybių bendrija – šie dariniai fundamentalūs, aktyvūs ir veiklūs, tačiau visuose šiuose dariniuose yra ir dar kažin kas, kas yra slapta, neįteisinta. Tuos neįteisintus darinius aš vadinu klanais.

Klanininkai sudaro nedidelę bendruomenės dalį, tačiau jie yra įsiskverbę į visas bendruomenes ir jungdamiesi sukuria lyg ir visuotinę organizaciją, tarytum kokią slaptą šėtono bažnyčią. Klanai agresyvūs. Klanai prievartauja kiekvieną bendruomenę. Klanai todėl ir slapti, kad jie prievartauja, siekia įgyti turto neteisėtais, nemoraliais, nežmoniškais būdais.

Jeigu bendruomenė (šeima, parapija, profesinis susivienijimas ir t.t.) skatina savo narį „būti labiau“ žmogumi ugdant sugebėjimus, tai klanas grubiai, ciniškai kursto savo narių norą „daugiau turėti“ bet kokia kaina. Ši ideologija – nusikalstama, todėl tinka „tik slaptam naudojimui“. Į viešą gyvenimą klanininkai braunasi skleisdami kitą – labai humanišką – ideologiją. Jos vardas – santarvė. Apie santarvę klanininkai dažniausiai šneka bendruomenių vardu, ir mums sunku suprasti, kas iš tikrųjų kalba.

Santarvės ideologija klanininkams naudinga todėl, kad išteisina nuodėmę ir pateisina nusikaltimą. Jau prieita iki šūkio: „nusikalskime pagal įstatymus! Jei įstatymas draudžia nusikalsti, jis suvaržo žmogaus teises ir įstatymą reikia keisti!“ Pagrindinis santarvės ideologijos bruožas – atlaidumas, siekiantis nebaudžiamumo. „Viešpatie, už ką teisiamas Audrius Butkevičius? Kyšius juk visi ima“. Atlaidumu ši ideologija krikščioniška, tokia krikščioniška, kad santarvė šiandien net ir kai kuriems intelektualams atstoja (panaikina) visas kitas krikščioniškas vertybes.

Krikščionių filosofijoj atlaidumo ir santarvės tema iš tikrųjų svarbi. Nuodėmės išteisinimo istoriją naujausiais amžiais pradėjo Johaneso Eckharto (XV a.) išvedžiojimai. Sebastianas Franckas pabandė pikto darymą legalizuoti: „Kiekviename žmoguje yra Adomas ir Kristus; nuodėmė ir išganymas yra procesai, pakaitomis nuolatos vykstą žmogaus sieloje“.

Valentinas Veigelis nuodėmę ir visa ko pikta darymą pavadino „save išskleidžiančio Dievo elementu“. Tai kaipgi dabar nusikaltėlį bausi, jeigu nusikaltimas yra nuo Dievo?

Nuodėmės išteisinimo, kaltės už nusikaltimus suvertimo Dievui liniją filosofijoj perkirto Renė Dekartas (1596 – 1650). „Netobulybė kaip, sakysime, nuodėmė, negali būti iš Dievo kildinama. Jos priežasties tenka ieškoti žmoguje“. Žmogus gimsta laisvas, sprendimus priima laisva valia. Ir Paskutiniąjame teisme „atsakomybėn bus traukiami žmogaus sprendimai, priimti laisva valia“.

R.Dekarto atrama – Nikolajaus Kuziečio (1401 – 1464) įžvalgos: „Pasaulis yra explicatio Dei – Dievo išsiskleidimas. Apibrėžtume (išsiskleidimo) elementai būtinai išsiskiria, begalybėje – sutampa“.

Štai šiuos krikščioniškus supratimus ignoruoja visi, kurie reikalauja „budelio ir aukos, vagies ir apvogtojo“ santarvės bei vienybės. Konkrečius žmones, apibrėžtoj padėty esančius, jie lengvabūdišku liežuviu nuteškia į begalybę, kurioj viskas sutampa. Klaidos esmė: kad ir kasdien vagis tave apvagia, atleisk jam, nes amžinybėj nebus nei vagių, nei apvogtųjų. Mielieji žmonės, palyginkite šią ištarmę su Dešimčia Dievo įsakymų ir įsitikinsite, kad ji nėra krikščioniška. Krikščioniui aiškiai yra pasakyta, kaip jis turi gyventi žemėje, kad pelnytų amžinąjį gyvenimą.

Apie santarvę dabar dažniausiai ir garsiausiai šneka kandidatai į prezidentus. Šneka visi. Tačiau tik Vytautas Landsbergis aiškiai pasako, kad santarvei taip pat būtinas pagrindas: „Mano oponentai norėtų įtvirtinti nuostatą, kad apskritai nėra skiriamosios linijos tarp tiesos ir melo, gėrio ir blogio. O jei kas nors sako, kad čia tiesa, o ten melas, tai jau esą blogai – jis mat pretenduoja į tiesos monopolį. Nepretenduoju, bet yra tiesa, yra ir melas. (…) Gėris ir blogis skirtingi dalykai“.

Kalbėdamas apie santarvę, visada privalai pasakyti, kokiu – tiesos ar melo, gėrio ar blogio – pagrindu susitarti kviesti. Jeigu to nepasakai, esi tik tuščiažodžiautojas.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2015.11.14; 04:29


Prisijunkite prie diskusijos