Suvokimai. Švyturys


Print

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Švyturys“.

Šis rašinys dienos šviesą pirmą kartą išvydo 1997 metų balandžio mėnesį. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Daugumą jų numatę paskelbti.

Petras Dirgėla

Suvokimai. Švyturys

Švyturys – Apvaizdos akis, gananti jūrininkų sielas. Tačiau ar tik jūrininkų? Senovėj, kai kildavo karai ar marai ir švyturiai užgesdavo, laivų kapitonai sakydavo: „Čia nebėra kranto“. Negyvi švyturiai tarytum liudydavo, kad ir žemė, ant kurios jie stūksodavo, nebegyva, nebegyvenama. „Mes apsirikome manydami, kad šitoj žemėj dar yra žmonių“, – sakydavo kapitonai ir plukdydavo savo laivus ten, kur švyturiai dar nebūdavo užgesę.

Jau truputį kalbėjomės apie jūrą ir Lietuvos karalystę, įkurtą prie jūros. Apie mūsų kranto uostus ir švyturius dar neištarėm nė žodžio.

Klaipėdos – mūsų žemės seniausio švyturio – istorija paini. Tačiau painumas ne klausimą, kam Klaipėda priklauso, iškelia, o tik išryškina, kaip ilgai ir nuosekliai mūsų kaimynai mūsų kranto švyturį užgrobti ir užgyventi „visiems laikams“ kėsinosi.

1253 metais Lietuva tapo karalyste, visuotinai pripažinta valstybe. Tokia ji pasidarė, kaip jau anksčiau kalbėjome, to paties Livonijos ordino, norėjusio Klaipėdos „kaip užstato“, padedama. Todėl iki Mindaugo karūnavimosi kariauti dėl senos lietuvių piliavietės Klaipėdos, dėl lietuviškųjų vartų į jūrą, suprantama, buvo per anksti.

Karalius Mindaugas nei žemaičių, nei lietuvininkų, taipgi ir Klaipėdos žemių niekada neišsižadėjo. Lietuvos valdovai formaliai žemes livoniečiams užrašinėdavo, neformaliai – kailį nuolatos jiems perdavo. Durbės mūšyje (1260.07.13) Livonijos ordinas, galima sakyt, „dvasią iškvėpė“, liko ir be rankų, ir be kojų.

1328 metais nustekentas Livonijos ordinas Klaipėdą valdyti perleido Kryžiuočių ordinui. Tačiau ir šis 1525 metais „dvasią iškvėpė“, tapo Lenkijos vasalu, pasivadinusiu Prūsijos kunigaikštyste. 150 metų – iki Olyvos sutarties (1660.05.03) – lietuviai, turėję bendrą su lenkais valdovą, į Klaipėdos uostą snapą dar galėjo įkišti. Vis dėlto tas bendras valdovas dažniausiai būdavo laimė lenkams, nelaimė lietuviams. Antai Vladislavas Vaza 1648 metais uždraudė lietuviams prekiauti net ir per Šventosios uostą, girdi, negerai, kad „prekės pro Gdanską praplaukia“.

Olyvos sutartimi Prūsijos kunigaikštystė (buvęs Kryžiuočių ordinas) tapo suverenia Prūsijos valstybę, ta pačia, kuri vėliau drauge su Rusija ir Austrija Lenkijos ir Lietuvos žemes triskart pasidalijo. Net 260 metų Klaipėda priklausė tik svetimiems, jos švyturį ne lietuviai vakarais užžibindavo, ne lietuviai rytais užgesindavo. Ilgainiui susiformavo bjaurus politinis mechanizmas, pavertęs Klaipdėdą atsvara Vilniui.

1923 metais Ambasadorių Konferencija (Prancūzija, Anglija, Italija, Japonija) perdavė Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą ir tuojau „įteisino“ Vilniaus okupaciją  – patvirtino Lenkijos suverenias teises į Vilnių ir Vilniaus kraštą.

1939 metais Vokietija vėl atplėšė Klaipėdos kaštą nuo Lietuvos, o Sovietų Sąjunga užėmė lenkų okupuotą Vilnių ir „sugrąžino“ jį Lietuvai. Ką reiškė tas „sugrąžinimas“, mes dar neužmiršome.

Vilnius ir Klaipėda. Du Lietuvos regionai. Pirmame – sostinė, antrame – vartai į jūrą. Pasaulio galingieji užima Vilnių, sako mums: jums kompensacija – Klaipėda; užgrobia Klaipėdą, sako mums: jums kompensacija – Vilnius. Labai jau „dailus“ politinių svertų mechanizmas, ar ne?

Kelis šimtmečius kaimynai paeiliui spūsčiodavo Klaipėdos – Vilniaus sverto pečius, kad Lietuva „perplyštų pusiau ir jos viduriai išeitų“. Kad nebebūtų kam kalbėti nei apie istorinių žemių vientisumą, nei apie tautos tapatumą.

Tuščios pastangos. Šit esame ir neperplyšę, ir tapatūs. Didžiuokimės. Tačiau neužmirškime: Vilniaus – Klaipėdos svertas ir gūdžią naktį, ir vidury baltos dienos gali vėl sugirgžėti. Negalime, stačiai pati istorija nesuteikė mums teisės kurti kokių nors alternatyvų nei Vilniui (girdi, ir Kaunas būtų labai graži sostinė), nei Klaipėdai (girdi, mūsų valtelėms užteks ir Šventosios uosto).

Šit jūs girdite premjerą ar ūkio ministrą kalbant: Būtingės terminalas ne strateginis, o komercinis objektas; Rusijos naftos koncernai Lietuoje turi interesų, bet juos domina ne „Būtingės nafta“, o kiti energetiniai objektai. Valstybės vadovai taip kalbėti dažnai priversti diplomatiniais sumetimais. Tačiau kad ir ką aukštieji mūsų politikai kalbėtų, mes visada turime labai aiškiai suprasti: visa, visut visutėlė Lietuvos valstybės istorija liudija, kad kranto ruožas nuo Klaipėdos iki Šventosios, iki Latvijos sienos, visada buvo ir tebėra pačios didžiausios strateginės svarbos objektas.

Jeigu šis ruožas būtų tvarus, jeigu Būtingė ar Šventoji bet kuriuo metu galėtų tapti gyvastingumo syvus Lietuvai teikiančia bambagysle, mažėtų grėsmė ir Klaipėdai, nes mažėtų kaimynų per šimtmečius susikonstruoto Klaipėdos – Vilniaus sverto naudingumas jiems. Kam gesinti lietuvių švyturį Klaipėdoj, jeigu, tai padarius, labai ryškiai sužibėtų lietuvių švyturiai Šventojoj ir Būtingėj?

„Mes savo kariuomenę ir Baltijos šalių išvedėme ne tam, kad jos vietą užimtų NATO kariuomenė“, – prakalbo Rusijos užsienio reikalų ministras Jevgeijus Primakovas (Kopenhaga, 1997.02.27). Ir tai yra jau desperatiška „rusų įtakos Baltijos šalyse“ gynyba. Jau ir netvarkingiausiai ginkluotieji galiūnai sprato, kad visi okupavimo instrumentai apgailėtinai paseno, prarado paskirtį ir prasmę.

Dalios Dirgėlienės nuotraukoje : rašytojas Petras Dirgėla, šio esė autorius.

2015.09.05; 08:54 


Prisijunkite prie diskusijos