Suvokimai. Tautos buvimas


Print

Šiandien portalas Slaptai.lt skelbia rašytojo Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Tautos buvimas“. Šis rašiny pirmą sykį paskelbtas išvydo 1997-ųjų rugsėjo 9 dieną. Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas kūrė juos 1997 – 1999 metais (pirmą kartą paskelbti „Valstiečių laikraštyje“).

„Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų esame numatę paskelbti. Daug jų jau paskelbėme. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

Keičiasi prezidentai, premjerai, saugumo vadai, partijų pavadinimai, o esmė – ta pati. Gyvenant tarp didžiųjų galybių iškovoti nepriklausomybę – velniškai sunku. Bet dar sunkiau ją išsaugoti.

Petras Dirgėla  

Suvokimai. Tautos buvimas

Buvimas. Esminė kiekvienos tautos tapatybė yra jos buvimas šiame pasaulyje. Ir lietuvių tautos esminė savybė yra jos buvimas šiame pasaulyje. Tauta yra, ir su tuo – nori ar nenori – turi taikstytis kitos tautos.

Geopolitika, gamtinė aplinka, santykiai su kaimynais, kultūra nulemia tautos buvimo kokybę. Buvimo kokybės neapibūdina vien tik ekonomika ir gerovė. Gerovė yra labiau kiekybinis, o ne kokybinis tautos apibūdinimas.

Buvimo kokybės kriterijų yra daug. Net ir būtinosios ginties būsena, į kurią kelis šimtmečius buvo įstumta lietuvių (ir ne tik lietuvių) tauta, apibūdina jos buvimo kokybę, bendruomenės pajėgumą ir gebėjimą būti tauta. Istorijos procesai tautą gniuždo, o ji yra. Išgyvena ir vis yra.

Prievarta – tai ir didelis karas, ir kasdienis žmogaus gniuždymas visur, visose jo gyvenimo kertelėse. Prievartauja žmogų ne tik „jėga iš išorės“, bet ir „jėga iš vidaus“ – instinktai, juslės, savanaudiškoji prigimtis, gausybė įgytų ydų. Atsparumas ir išorinei, ir vidinei prievartai yra bene esmingiausias tautos buvimo šiame pasaulyje kokybės apibūdinimas.

Rugsėjo 8 dieną mes švenčiame Vytauto Didžiojo karūnavimo šventę. Visi žinom, kad Vytautas Didysis nebuvo karūnuotas. Kodėl mes, lietuviai, Vytauto Didžiojo nekarūnavimą vadiname karūnavimu ir jį švenčiame? Gal tai liudija mūsų tautos silpnumą, kompeksuotumą?

Aš nesakau, kad mums tikrai dera švęsti nekarūnavimą. Tačiau antai – Pizos bokštas pasviręs. Atitiesintas šis statinys nebūtų tasai Įdomusis Bokštas.

Mums svarbu, kad Darius ir Girėnas atsiplėšė nuo žemės, perskrido Atlantą. Ir ne taip svarbu, kad pakeliui į Kauną jų lėktuvas buvo numuštas. Tautą gniuždo, o ji skrenda! Tai juk atsparumo gniuždantiems procesams  įrodymas. Jeigu lietuvių pagarbą Dariui ir Girėnui palaikytume „neįgalių žmonių“ kompleksu, tai kompleksuota reikėtų laikyti visą žmoniją, kuri žavisi Ikaru. Ikaro, skridusio į saulę, vaškiniai sparnai juk ištirpo…

Mes sielvartaujame, kad pašlijo tautos dorovė, kad kultūros žmogų vis labiau užgožia instinktų žmogus. Taip, tai didelė nelaimė. Jau tūkstančiais skaičiuojame žmones, žuvusius nuo degtinės ir narkotikų, nuo įsibauginimo gyventi. Tačiau šimtams tūkstančių, gal jau ir milijonui užteko jėgų tam, kad įveiktų prievartaujančią „trauką žudytis“.

Jau nė nebepastebim, kiek daug žmonių, gal 70 – 80 proc. visų gyventojų, kasdien atsispiria prievartai bent tiek, kad dar patys pajėgtų kontroliuoti savo veiksmus ir padėtį gyvenime. Manau, kad inertiškai – vis dar atskirti ar dėl įkalbėtų įsitikinimų patys atsiskyrę nuo valstybės – gyvena apie 30 proc. mūsų piliečių. Daug? Žinoma, daug. Todėl ir kalbėjome apie tragediją, ištikusią mus sovietinio režimo metais.

Viena iš temų, kurią pavasarį abiturientams pateikė per literatūros rašinio egzaminą, buvo: „Tautinės vertybės literatūroje“. Nustebino kai kurių pedagogų ir šviesuolių (?) reakcija: tautinės vertybės – argi galima šitaip sakyti! – yra tik vertybės, tik bendražmogiškos vertybės.

Nė viena tauta nėra tokia neturtinga, kad neturėtų savasties ir nebūtų sukūrusi ko nors savito. Štai šitą savitąją kūrybą ir vadiname tautine kultūra, kuri į pasaulinę kultūrą įrašo ir savas spalvas, savas vertybes. Visas bendražmogiškąsias vertybes sukūrė žmonės, turėję tautybes.

1997.06.01 Vroclave popiežius Jonas Paulius II perspėjo žmoniją dėl „liberaliosios ideologijos įtakos bei nežabotos laisvės keliamo pavojaus“. Įsigali instinktai, ir laisvė žūsta.

Tautinė kultūra – konkreti, aiškiai sakanti norą „būti labiau žmogumi“.

Kosmopolitizmas, tasai liberalų išgarbintas platus mentalitetas – abstraktus. Jis agresyviai įtikinėja, kad žmogus savaime yra žmogus, ir jis turi teisę ir laisvę pasirinkti, ar jam „būti dar bent šiek tiek ir gyvuliu ar net vis labiau gyvuliu“.

Supratama, ir gyvulėjimas, ir žvėrėjimas taip pat liudija tautos buvimo kokybę, tik labai prastą, konkrečiai tariant – liudija tautos neatsparumą „jėgai, prievartaujančiai žmogų iš vidaus“. Įsigali istinktai, ir laisvė žūsta.

Negeiskime tokios buvimo kokybės savai tautai, nelinkėkime jos nė vienai kitai tautai.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, šio esę autorius.

2015.12.19; 03:03


Prisijunkite prie diskusijos