Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IV )


Print

7. Promaskvietiška kova su šv. kunigaikščio Daumanto atminimu ir jo kultu

XIX a. pabaigoje žmonės, apsilankę Pskovo Švč. Trejybės sobore, galėjo dar savo akimis pamatyti

šalia dešiniojo altoriaus prie antrojo lango pietinėje pusėje pastatytą šv. Ištikimojo kunigaikščio Daumanto ąžuolinį sarkofagą, primenantį aukštą grubaus darbo dėžę su dangčiu, ant kurio buvo palaimintojo kunigaikščio atvaizdas. Sarkofagą iš trijų pusių supa paprastas geležinis aptvaras.[1]

Beje, yra išlikęs ir kunigaikščio Daumanto atvaizdas pagal kanoninį ikonų tapybos apibūdinimą:

senas, žilas, barzda kaip Grigorijaus Teologo, galva kiek praplikus, drabužiai ant jo kunigaikštiški, tamsiai rusvi kailiniai, kitur rašo: barzda kaip Jono Auksaburnio, plaukai ant galvos kaip pranašo Iljos.[2]

XIV a. Pskovo metraščiuose ima rodytis (1323, 1241, 1407, 1480 ir kitais metais) pranešimai apie pskoviečiams palankius stebuklus, pergales prieš vokiečius po maldų šv. Daumantui Pskoviečiui.

Kartais šv. kunigaikštis Daumantas Timotiejus apsireikšdavo pskoviečiams sapne ir nurodydavo, kaip gelbėti miestą nuo vokiečių užpuolėjų. Antai 1480 m. Pskovo apgulties metu vienam pskoviečiui sapne pasirodęs Daumantas ir paliepęs tris kartus apnešti jo sarkofago apdangalą aplink Kromą mieste. Kitą naktį Trejybės soboro dvasininkai taip ir padarė, o kitą dieną pskoviečiai mūšyje su Livonijos riteriais iškovojo pergalę[3].

Esama metraščiuose panašių pranešimų apie stebuklingus išgijimus po maldų į šv. Daumantą Timotiejų ir pan.

Šventasis kunigaikščio Daumanto kultas Pskove pats savaime gal ir neerzino Maskvos kunigaikštystės dvasininkų, o juo labiau valdovų. Visa bėda, kad jau XIII a. kunigaikštis Daumantas pskoviečiams tapo nepriklausomybės simboliu. Daumanto kariūnų pergalės prieš Livonijos vokiečių ordino kariuomenės būrius saugojo pskoviečius nuo liūdno jų kaimynų latgalių, kuršių, estų ir kt. nukariautų bei kolonizuotų tautų likimo.

Su Daumanto ir jo lietuviškos kariaunos pasirodymu Pskove prasidėjo pergalingai pasibaigusi Pskovo miesto–respublikos kova dėl politinės ir bažnytinės nepriklausomybės nuo „vyresniojo brolio“, Didžiojo Naugardo kunigaikščių ir arkivyskupo, kuri buvo ir oficialiai patvirtinta 1348 m. sutartimi dėl Pskovo savivaldos.

Kad ir kaip būtų buvę Mindaugo ir paties Daumanto laikais, mums svarbu neužmiršti, jog, stip­rėjant Gedimino, Algirdo ir Vytauto Lietuvos įtakai Šiaurės Rusioje, visiems lietuvių kilmės pskoviečiams, ir ne tik jiems, lietuviškoji ir kunigaikštiškoji paties Daumanto kilmė buvo savotiškas argumentas ir net garantas palankesnės ir tvirtesnės Pskovo sąjungos su Lietuva, bet ne su sparčiai stiprėjančia Maskvos kunigaikštyste.

Taigi politiniai pskoviečių interesai galėjo būti, ir iš tiesų buvo, skirtingi, tačiau visiems pskoviečiams kunigaikštis Daumantas buvo ir ilgam liko jų karinės galios ir nepriklausomybės simbolis.

Maskvos kunigaikščiams, pasiryžusiems suvienyti visą Rusią, pripažinus nedalomą Maskvos didžiojo kunigaikščio valdžią, šitoks simbolis buvo ir pavojingas, ir nepageidautinas, ir naikintinas.

Kova su šv. kunigaikščio atminimu ir jo kultu vyko dviem frontais – bažnytiniu ir literatūriniu, kai buvo nuspręsta sudaryti bendrąjį kanoninį visos Rusios metraščių sąvadą Maskvoje.

Bažnytine prasme pagarba šv. Daumantui Maskvos Rusioje vis mažėjo.

Jau nuo XVII a. pradžios Maskvos patriarchatas neberodė palankumo šv. Daumantui. Kai Maskva ėmė diktuoti savo politinę valią dviem likusiems laisviesiems Rusios miestams – Naugardui ir Pskovui – užliejusi krauju „maištingąjį Naugardą“ ir nusiaubusi trėmimais „prolietuvišką Pskovą“, Maskvos patriarchatas peržiūrėjo ne tik visus Rusios metraščius, rengdamas vieningą visos Rusijos metraštį, bet ir senuosius įvairių Rusios žemių šventųjų sąrašus.

Gal čia kliuvo Daumanto lietuviška kilmė, gal paties Pskovo prolietuviška reputacija, susidariusi Gedimino, Algirdo ir Vytauto laikais. Šiaip ar taip, bet šv. Daumantui Timotiejui anuometinis Rusios patriarchas nesuteikė visos Rusios šventojo statuso. Šv. Daumantui Maskva pripažino tik vietinio šventojo statusą, nors, prieš įsigalint Maskvos valdžiai, jo kultas buvo itin plačiai paplitęs visoje Rusioje.

Šv. Daumanto Timotiejaus kultas atgijo tik XVI a., po to, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, sutelkęs didžiulę kariuomenę (47 000) bandė paimti Pskovą (su maždaug 20 000 gyventojų ir 12 000–13 000 žmonių kariniu garnizonu). Po kelių nesėkmingų šturmų ir bandymų susprogdinti miesto gynybines sienas Batoras nutraukė apgultį, trukusią nuo 1581 m. rugpjūčio 18 d. iki 1582 m. vasario 4 d., ir pasitraukė nuo miesto.

Būtent tomis dramatiškomis Pskovo gynybos dienomis ir naktimis mieste ėmė sklisti gandas, kad kalvis Dorotėjus regėjo pasirodžiusią Švenčiausiąją Panelę Mariją, kuri drauge su miesto šventaisiais globėjais, tarp jų – šv. Daumantu, meldėsi už miesto išsigelbėjimą. Ir tada, pasak nežinomo rašytojo,

nušvietė Dievo Motina visą pravoslaviškąją krikščioniją savo meile ir pagalba; ir pervargusiųjų širdys įgavo jėgos ir tapo kietesnės už deimantus, ir visi kartu pasirengė žygdarbiui. Po to visi, tarsi viena širdimi priėmę Dievo Motinos meilę ir apsiginklavę jos pagalba, vienu šūksniu pakvietė Dievo Motiną į pagalbą, ir bajorai, ir kariai, ir minėti vienuoliai ir visa krikščioniškoji kariuomenė vienu šauksmu sušuko: „Šiandieną, bičiuliai, už krikščioniškąją tikybą ir už pravoslaviškąjį mūsų viešpatį, carą ir visos Rusios didįjį kunigaikštį Ivaną Vasiljevičių mirsime visi kartu nuo lietuvių rankos, bet neatiduosime mūsų miesto Pskovo lenkų karaliui Steponui“.

Taipogi pasikvietę pskovietį gynėją kunigaikštį Gavrilą-Vsevolodą, kartu su juo kunigaikštį Daumantą ir Nikolajų, Kristaus pasekėją pamišusį pranašą, į pagalbą, visi krikščioniškieji kariai vienu puolimu pasileido prieš lietuvių galią, ant miesto sienų, į priešų pralaužtą vietą.

Ir šitaip iš Dievo malonės, malda ir šviesiausiosios Dievo Motinos, ir didžiųjų šventųjų kunigaikščių stebukladarių padedami išstūmė iš pralaužto praėjimo lietuviškąją galybę, ir iš Kristaus malonės tenai, kur stovėjo lietuvio koja, ten tose vietose vėl įsitvirtino krikščionys kariai ir nuo sienos mušė lietuviją jau už mūrų ir pribaiginėjo dar likusius įsibrovėlius Pokrovsko bokšte.[4]

Pasakojimas apie Pskovo apgultį vėliau susilaukė įvairių redakcijų ir variantų, kuriuos svarsto specialistai ir nagrinėja rusų literatūros istorijose, bet mums pacituotas pasakojimas svarbus ne tiek šv. Daumanto, kaip Dievo Motinos pasiuntinio, paminėjimu, kiek savotišku požiūrio į Daumanto kultą pasikeitimu.

Juk būtent po legendinės Pskovo apgulties, kaip tvirtina rusų mokslininkai, buvo sukurti du didžiausi ir sudėtingiausi kūriniai, skirti kunigaikščiui Daumantui. Vienas jų parašytas proza, vadinamasis išplėstinis „Pasakojimas apie Daumantą“, o kitas – eilėmis parašytas kanoninis bizantiškosios himnografijos kūrinys – akafistas šv. Daumantui Timotiejui.

Sunku pasakyti, kodėl požiūrio į šv. Daumantą Timotiejų lūžis įvyko po apgultojo Pskovo karinės bei dvasinės pergalės prieš Stepono Batoro kariuomenę. Iš dalies, matyt, todėl, kad Pskovas išliko vienintelė prieš Stepono Batoro kariuomenę atsilaikiusi Rusios tvirtovė, kai caras Ivanas Rūstusis jau buvo beveik pasmerktas visiškam pralaimėjimui kare dėl Livonijos, kurios netrukus oficialiai atsižadėjo 1581 m. paliaubų sutartimi.

Situacija kunigaikščio Daumanto atžvilgiu pasikeitė kardinaliai: dabar legendinio Daumanto miestas tapo Rusios stiprybės ir nepriklausomybės nuo Lietuvos ir Lenkijos simboliu.

Betgi ir šioje situacijoje mums svarbu pamatyti, kaip pasakojimuose apie Daumantą naujomis spalvomis nušvito ir pats Daumantas, ir Vaišvilkas, ir pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas.

Beje, visos tos „naujos spalvos“, atrodo, mažiausiai rūpėjo rusų literatūros istorikams: nė vienas iš dviejų atskirų kūrinių – nei „Sakmė apie Daumantą“, nei „Išplėstinis pasakojimas“ – neskelbiami chrestomatijose, nenagrinėjami senosios rusų istorijos vadovėliuose. Pastaraisiais šimtmečiais juose labiausiai buvo svarstoma ir propaguojama pasaulietinio karžygio kunigaikščio Daumanto figūra, ypač nutylint šv. Daumanto Timotiejaus kultą Sovietų Sąjungoje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.07.04


[1]     Граф М. Толстой. Святыни и древности Пскова. Москва, 1861; pagal:http://pskov-palomnik.ru/index.php?com =pages&page=147

[2]     Cit. pagal: Книга глаголемая описание о Российских святых, где и в котором граде или области или монастыре и пустыни поживе и чюдеса сотвори, всякаго чина святых дополнил биографическими сведениями. Граф М. В. Толстой. Москва: В Университетской типографии (М. Каткова) на Страстном бульваре, 1887; in: http://krotov.info/libr_min/19_t/ol/stoy_1887.htm.

[3]     ПСРЛ, т. 5, вып. 1, р. 16, 19, 29.

[4]     Повесть О Нашествии Литовского Короля Стефана С Великим И Гордым Войском На Великий И Славный Богоспасаемый Град Псков; Откуда И Как И Каким Образом Послал Его Бог За Грехи Наши На Русскую Землю И Как По Великой Милости Пребезначальнои Троицы К Нам, Грешным Христианам, Ушел Он От Града Пскова Со Стыдом Многим И С Великим Срамом. Mano cit. ir versta iš rusų k. pagal: http://derjava.pskov.ru/files/materials/943/batory%20pskov.htm


Prisijunkite prie diskusijos