Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( IX )


Print

12. XIII a. lietuvių sakralizavimas literatūroje: paskatos ir prasmė

Šioje knygoje apie seniausiąją lietuvių literatūrą ne kartą aptarta sakralinė literatūra, šventosios įvairių senovės tautų (egiptiečių, žydų, indų, arabų ir kt.) knygos, ne kartą aiškintasi sakralinės literatūros funkcijos ir polemizuota su tais, kas bando skaityti bažnytinės ar sakralinės literatūros tekstus kaip istorinius veikalus, publicistinius rašinius ar šiaip „bažnytininkų tuščiažodžiavimą“, mielą viduramžių vienuolių „raščių širdžiai“, ir t. t.

Kita vertus, čia pirmą kartą lietuvių kalba skelbiami seniausiosios lietuvių literatūros sakraliniai tekstai leidžia ir įpareigoja atskleisti, ką iš tikrųjų reiškė žmonijai ir kaip funkcionavo, ypač viduramžiais, sakraliniai tekstai, kurie mūsų dienomis nelengvai suprantami ir dėl to lieka užmiršti rankraštynuose, vienuolynų archyvuose, bibliotekų labirintuose, kuriais klajoja retkarčiais atklystantys keistuoliai.

Paskutinis stambus prozos kūrinys, kurį mes aptarsime, buvo parašytas Pskove XVI a. pabaigoje, po mūsų jau minėtosios miesto apgulties, kai Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, sutelkęs didžiulę kariuomenę, bandė paimti Pskovą, tačiau po kelių nesėkmingų šturmų ir ilgalaikės apgulties nutraukė antpuolį ir pasitraukė nuo miesto.

Tomis dramatiškomis Pskovo gynybos dienomis, kaip minėjome, gimė legendos apie staiga pasirodžiusią ir miestą išgelbėjusią Švenčiausiąją Panelę Mariją, kuri drauge su miesto šventaisiais globėjais įkvėpė viltį ir ryžtą miesto gynėjams.

Kaip tų istorinių įvykių ir legendų atgarsis rusų literatūroje netrukus atsirado mūsų minėtas ir cituotas garsusis „Pasakojimas apie lietuvių karaliaus Stepono Batoro ir jo išdidžios kariuomenės puolimą prieš didį ir šlovingą dievo gelbstimą miestą Pskovą“.

Daug mažiau žinomas ir net Rusijoje tik specialistų minimas kitas tos pačios epochos ir tų pačių įvykių pagimdytas prozos kūrinys, kurį surado Pskovo rankraštynuose ir pirmą kartą, kaip minėjome, paskelbė 1915 m. savo studijoje N. Serebrianskis [1].

Mokslinėje studijos dalyje autorius atrastą kūrinį vadino Išplėstine redakcija. Vėliau buvo rasta ir daugiau nuorašų (padarytų nuo XV a. iki XIX a. pradžios), liudijančių kūrinio populiarumą, ypač tarp pskoviečių.

Mums kūrinys svarbus ryžtinga ir nuoseklia istorinių duomenų transformacija į mistinę sakralinių prasmių ir vaizdinių kalbą. Čia gauname raktą į viduramžių sakralinės literatūros pasaulį.

Jau pirmieji „Šventojo ištikimojo kunigaikščio Daumanto gyvenimo“ sakiniai apverčia aukštyn kojomis istorinio pasakojimo vertybes, priešindami „žemojo“ istorinio pasaulio kintamoms vertybėms „aukštesniosios“ būties amžinąsias reikšmes.

Autorius ryškina dviejų pasaulių kontrastą. Vienoje pusėje – aukštoji „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus amžinoji karalystė, neturinti nei dienų pradžios, nei gyvenimo pabaigos“, o kitoje – žemutinis žmonių buvimas „laikinos ir kintančios šio pasaulio šlovės“ erdvėje, kupinoje kartėlio ir kančios.

Šioje erdvėje, nepažinusioje Kristaus įsižmoginimo (вочеловечение Христово) ir jo išganytojiško mokymo paslapties, tūnojo judėjai „savo apžavuose“ paskendę, ir senovės graikai helenai „savo beprotybėje“ skendintys. Toje pačioje erdvėje buvo ir

Vakaruose nusidriekusi Lietuvos šalis, daugybę metų prabuvusi apžavų paklusnybėje, iškeitus Dievo šlovinimą į vargano žmogiško pavidalo stabus.

Šioje knygoje jau esame aptarę Kristaus mokymo apie laikinąjį ir amžinąjį pasaulį pritaikymą žmonijos istorijai, kurią šv. Augustino paragintas krikščioniškai perrašinėjo šv. Orosijus savo veikale.

Išnagrinėjome ir „Sakmės apie Šovėją“ užrašytojo krikščioniškąją koncepciją bei nuosprendį lietuvių tautai ir kitoms baltų tautoms, esą jos nesulauks išganymo, kol skendės savo dievų apžavuose.

Paulius Orosijus ir „Sakmės apie Šovėjo“ užrašytojas taikė Kristaus mokymą imperijų bei tautų vertinimui, tuo tarpu „ištikimojo ir didžiojo kunigaikščio Daumanto gyvenimo“ autorius vadovaujasi Jėzaus mokymu kiekvieno žmogaus gyvenimui įvertinti.

Šitaip žiūrint nuo žmogaus, tarkim, nuo karaliaus Mindaugo nubyra visi politinių istorikų jam priskiriami nuopelnai, ir pirmasis Lietuvos karalius pasakojimo pradžioje atsistoja prieš mus visoje savo žemiškojo, kūno geiduliams paaukoto gyvenimo nuogybėje.

Pagonių valdovas, tvirtina autorius, buvo

didis savo šlove ir turtais ir nė vieno iš kūniškų geidulių neatsižadėdavo, bet visomis greitai nuvystančiomis narsaus kario dorybėmis didžiavosi, pats gi buvo dvasinio skurdo iki galo apimtas ir visiškai pakerėtas Dievui bjaurių stabų žavesio. Tokioje pagundoje ir dar didesniuose apžavuose nuolatos klestintis lietuvių valdovas turėjo du sūnus, vyresnįjį – vardu Vaišvilkas, ir jaunylį – vardu Daumantas, apie jį mes vėliau tarsim žodį.

Tas „vėlesnis žodis“ ir yra išplėstinis pasakojimas apie Daumantą, bet prieš tai rašytojas mums pateikia labai įdomų pasakojimą apie Vaišvilką. Įdomų dėl dviejų dalykų. Pirmiausia jis pasakoja apie Vaišvilko apsilankymą Mindaugo dvare ir savaip atkuria krikščionybę priėmusio sūnaus ginčą su pagoniu tėvu. Be to, nurodo, kad būtent Vaišvilkas išmokė Daumantą pajusti Dievo palaimą.

Skaitytojui nuo pat pradžių tarsi atveriami du keliai į du skirtingus likimus: tėvo ir jo sūnaus, kurie taip ir nesusitarė dėl teisingiausios tikybos. Tuo tarpu jaunesnysis brolis Daumantas be jokių ginčų ir svarstymų žengė paskui vyresnįjį Vaišvilką naujuoju keliu: iš vyresniojo

tą saldų mokymą priėmė ir jaunesnis jo brolis, anksčiau minėtasis kunigaikštis Daumantas. Palietė anuomet jo širdį paguodžianti palaima, ir nuo laiko ieškojo, kaip išvengti apžavų, kas vėliau ir atsitiko.

Kūrinio pradžioje nusakyta kryžkelė su dviem keliais – pagoniškuoju ir krikščioniškuoju – nulemia jais nuėjusiųjų likimus. Tėvas nužudomas, Daumantas susilaukia šventojo šlovės.

Istorinių faktų atžvilgiu rašytojas čia elgiasi visiškai laisvai – jis perkeičia kraujo ryšius, Vaišvilko ir Daumanto karą nutyli ir t. t. Tačiau jo kūrybinės laisvės pasaulyje tvirtai viešpatauja savi logikos dėsniai: Vaišvilkui ir Daumantui jis priskiria krikščioniško tikėjimo ryšį, kuris jam atrodo svarbesnis už kūniškąją giminystę.

Kodėl?

Todėl, kad pasaulis negali būti laimingas ir gražus vien tik savo žemiškuoju pavidalu – juk yra daug laimingesnė ir gražesnė dvasinio pasaulio būtis, kuria reikia tikėti, jei nenori likti be paramos nuožmių žudynių, nelaimių, nuolatinių mirties pavojų, bjaurasties ir apžavų pasaulyje.

Kokie įrodymai?

Šventojo Daumanto gyvenimas, kuriam ir skiriama didžiausioji kūrinio dalis.

Palyginę šį kūrinį su ankstesniais, mūsų jau aptartais „Pasakojimo apie Daumantą“ variantais, nieko faktografiškai naujo nerasime. Svarbu tai, kad viduramžių rašytojas, pasak V. Ochotnikovos, čia panaudoja beveik viską, kas rašyta apie Daumantą anksčiau.

Tuo pačiu metu naujasis kūrinys apie Daumantą išsiskiria iš visų ankstesniųjų atkakliai ir nuosek­liai plėtojama idėja apie lemtingą dviejų pasaulių – aukštesniojo ir žemesniojo – ryšį, kurį palaiko ne kas kitas, o būtent visi tie, kurie tapo Žemės žmonėms šventaisiais.

Kūrinio pabaigoje maldos stiliumi kreipiamasi tiesiai į šventuosius, kurie savo gyvenimu pasiekė šventąją būtį šalia Dievo, ir dabar visi žemutiniame pasaulyje gyvenantys meldžiasi Pskovo globėjams, tarp jų ir Daumantui, sakydami:

mums reikia pagalbos ir palaimos, ir jūsų užtarimo, prašom jūsų – melskitės ir rūpinkitės, ir klūpodami meldžiamės, nenustokite melstis mylinčiam žmones Dievui ir jo šviesiausiajai Motinai dėl jūsų kaimenės, juk jūs patys jį pamilote iš visos širdies, juo visą savo gyvenimą tikėjote iki mirties, melskitės, kad ir mes išsigelbėtume nuo aistrų nuodėmingų tamsybės, nuo visokios klastingų kipšų valdžios, nuo kruvinų ir meilikaujančių vyrų. Ir kaip šiame laikinajame bei apgaulingame gyvenime mus pamokydami buvote, būkite dabar abiejuose – ir dvasiniame, sakome, ir kūniškajame likdami, dabarties, pas Kristų būdami, melskite jo, kad mums duotų taikoje ir ramybėje, atgailaujant, mūsų gyvenimą nugyventi, o po mirties jo malonę ir prielankumą gauti.

Kodėl žmonės taip tikėjo šv.Daumantu?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.07.24


[1]     Н. И. Серебрянский. Древнерусские княжеские жития: Обзор редакций и тексты. М., 1915.


Prisijunkite prie diskusijos