Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( VII )


Print

10. Lietuviškieji „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodai

Nesvarstydami restauracijos detalių ir tikslų, rūpėjusių rusų literatūros istorikams, vis dėlto trumpai peržvelkime pradinius „lietuviškuosius“ „Pasakojimo apie Daumantą“ epizodus.

Daugelis jų atsirado Antrojo ir Trečiojo Pskovo metraščių redakcijose, o vėliau tik papildomi ir įvairiai interpretuojami. Skirtumų esama ir tarp pirmosios bei antrosios redakcijos tekstų.

Matyt, rusų literatūros istorikai neatsitiktinai pasirinko viso „Pasakojimo…“ restauracijai trečiosios redakcijos tekstus – čia labiau iškeliamas pskoviečių vaidmuo, o religinių terminų gausa rodo, kad autorius galėjo būti dvasininkas, sužymėjęs ir įvykių datas pagal Naugardo metraščius.

Mums įdomesnė antroji redakcija, kurios autorius stengiasi parodyti Daumanto nepriklausomybę nuo pskoviečių. Be to – Antrajame metraštyje datos nesužymėtos kaip ir Pirmajame, o pabaigoje atsisakyta fragmentų iš Aleksandro Neviškio gyvenimo aprašo.

Vokiečių mokslininkas H. J. Grab­miuleris (H. J. Grabmüler), tyrinėjęs visus Pskovo metraščius, savo monografijoje (Die Pskover Chronike: Untersuchungen zur Russishen Regionalchronistik im 13.–15. Jahrhundert, Wiesbaden, 1975) priėjo prie išvados, kad Antrojo metraščio kalba netgi archajiškesnė nei kitų dviejų redakcijų, o seniausia „Pasakojimo apie Daumantą“ redakcija sietina būtent su Antruoju Pskovo metraščiu.

Prie panašios išvados priėjo (1971 m.) vokiškai rašęs bulgarų mokslininkas J. Begunovas (J. K. Begunov), pripažinęs Antrojo metraščio pirmumą lyginant su kitais. V. Ochotnikova su jais polemizuoja, laikydamasi nuomonės, kad Antrasis metraštis atsirado tik XV a. pabaigoje (op. cit., p. 7, 22–29).

Betgi grįžkime prie Pirmojo metraščio, kurio, deja, yra išlikęs vienas vienintelis nuorašas (vadinamasis Sinodo; ГИМ, Синодальное собр., № 850). Jame „Pasakojimas apie Daumantą“ įdėtas atskirai, beveik metraščio pradžioje (po rusų istorijos santraukos bei Aleksandro Neviškio biografijos) ir turi savo pavadinimą: „Apie atėjimą iš Lietuvos į Pskovą ištikimojo ir didžiojo kunigaikščio Daumanto, krikšto vardu Timotiejus, ir apie jo narsą ir tvirtybę“.

Čia mes skaitome pasakojimą apie Daumanto kilmę iš Lietuvos ir du jo žygius į Lietuvą iš Pskovo: pirmasis 1266 m., beveik iš karto po atvykimo ir įsitvirtinimo Pskove, o kitas 1266–1267 m. žiemą.

Kokie gi tie žygiai, už kuriuos vėliau rusų metraštininkai ir senieji istorikai aukštino Daumantą – „Lietuvos ir vokiečių nugalėtoją“?

… tais pačiais metais ištikimasis kunigaikštis Daumantas patraukė su tris kartus po devyniasdešimt pskoviečių į lietuvių žemę karo grobio, ir paėmė į nelaisvę kunigaikštienę Girdenienę su dviem sūnumis, ir visą kunigaikštystę [Girdenio] nukariavo, ir pasileido atgal į Pskovą su didžiu laimikiu. Perplaukęs Dauguvos upę ir nujojęs septynias varsnas, pastatė palapines pamiškėje, palikęs sargybą prie Dauguvos, kad netyčia jo neužpultų, kadangi žinojo, kaip elgsis lietuvių kunigaikštis [Girdenis], pramatė, kad puls vytis, nes paties Girdenio nebuvo kunigaikštystės valdose, kuomet kunigaikštis Daumantas ėmė grobį jo žemėje. Bet palaimintasis kunigaikštis Daumantas negalėjo greitai keliauti su visu didžiuliu laimikiu, taigi čia sustojo, ir dukart po devyniasdešimt vyrų išsiuntė su laimikiu į Pskovą, o sau pasiliko tik devyniasdešimt, ir ėmė laukti vyties.

O Girdenis su savo kunigaikščiais grįžo į savo namus ir mato – jo sodžiai išplėšti. Ir šoko apsiginklavę ant žirgų Girdenis ir Gatartas, ir Liumbis, ir Liugaila su septyniais šimtais vyrų ir puolė Daumanto pėdsakais įniršę, trokšdami palaimintąjį sučiupti gyvą ir žiauriai mirčiai nuteisti ir visus kitus su juo pražudyti. Prijojo ir perplaukė Dauguvos upę ir išlipo į krantą.

Bet sargyba juos pastebėjo ir atlėkė pas palaimintąjį kunigaikštį Daumantą, pranešė apie didžiulę kariauną, persikėlusią per Dauguvą.

Toliau aprašomas įnirtingas mūšis, pasibaigęs Daumanto pergale.

Štai ir viskas – čia baigiamas lietuviškasis epizodas, pridedant prie jo trumpą metraštinį pranešimą:

Kitais 6775-ais metais palaimintasis kunigaikštis Daumantas vėl išsirengė su pskoviečiais prieš Lietuvą ir atsiuntė jam į pagalbą didysis kunigaikštis Dmitrijus Aleksandrovičius iš Didžiojo Naugardo vietininką Jelufrijų su naugardiečiais. Ir išžygiavo, ir lietuvius nugalėjo, ir kunigaikštį Girdenį nukovė.

Kaip matome, čia plačiau aprašomas tik vienas Daumanto žygis į Lietuvą. Nėra ir daugelio visokių papildomų fragmentų, pateiktų Trečiajame Pskovo metraštyje, kurį rusų literatūros istorikai panaudojo išplėštiems lapams rekonstruoti.

Daumanto žygis į Lietuvą (arba du žygiai, jei priimsim vėlesnio metraščio versiją) gali būti įvairiai aiškinamas bei vertinamas Lietuvoje (renegatas, kerštautojas, plėšikas), ypač jei pasikliausime vėlesne versija, kur teigiama, kad kunigaikštis Daumantas beveik iš karto po atvykimo ir krikšto „patraukė su tris kartus po devyniasdešimt pskoviečių į lietuvių žemę karo grobio“.

Rusų istorikai mielai priima šią versiją lygiai kaip XIII a. pskoviečiai, kurie džiaugsmingai pasitiko pergalingai grįžusią Daumanto kariauną, nugalėjusią ilgamečius Pskovo apylinkių niokotojus lietuvius.

Bet iš mūsų pacituoto ankstyviausio teksto kyla ir kitokios interpretacijos. Be abejo, šiandien sunku nuspėti, koks buvo tikrasis Daumanto tikslas taip skubiai grįžtant iš Pskovo į savo tėvoniją – Nalšios kunigaikštystę, kur, atrodo, jau buvo įsitaisęs naujas šeimininkas, Vaišvilko šalininkas Gerdenis (kitur – Girdenis).

Gal jis norėjo atsivežti paminėtą tetą, pasiimti likusį turtą ir pan. Nors, manyčiau, Daumantas turėjo savų ypatingų sąskaitų su buvusiu kaimynu kunigaikščiu Gerdeniu ir jo bendražygiais Nalšioje – Liumbiu, Gotaru bei Liugaila.

Kas dabar pasakys, kokios tai buvo sąskaitos?

Aš matau čia beveik analogišką situaciją, kuri savaip pakartoja Daumanto iškentėtą žmonos praradimo istoriją: jis pagrobia Gerdenio žmoną su vaikais ir atsigabena į Pskovą kaip belaisvius. Daumantas tarsi leidžia Gerdeniui išgyventi pragarą, kurį pats patyrė nuo Mindaugo, kai tas pasigrobė Daumanto žmoną.

Nežinia ir niekad nesužinosim, ar buvo Gerdenis kuo nors prisidėjęs prie Mindaugo kėslų pasigrobti Daumanto žmoną. O ir Gerdenis reaguoja į žmonos pagrobimą panašiai kaip Daumantas, tikrai vyriškai – jis nirtulingai puola vytis Daumanto būrį, bet žūsta mūšyje.

Dar vienas žiaurus Daumanto kerštas?

Gali būti. Bet pažiūrėkim, koks Daumanto pagrobtų kunigaikščio Gerdenio vaikų likimas. Šaltiniai liudija, kad vienas jų, krikšto vardu Andriejus, gavo, matyt, puikų tais laikais išsilavinimą ir tapo Tverės vyskupu (mirė 1323 m., palaidotas Tverėje). Štai koks Daumanto… kerštas. Vertas gero romano arba intriguojančio filmo.

Galima, be abejo, ir kitaip interpretuoti Daumanto žygį į tėvoniją Nalšios krašte.

Tačiau seniausias metraštinis kūrinio variantas Antrajame metraštyje nekelia abejonių, kad jo autorius puikiai išmanė Nalšios kunigaikščių giminystės ir priešpriešos smulkmenas, žinojo Gerdenio ir jo kaimynų vardus, Daumanto tetos vardą.

Vaizdingai ir smulkiai aprašytas kautynių vaizdas vėlgi leidžia manyti, kad autorius buvo arba Daumanto bendražygis, arba bendražygių pasakojimus tiksliai aprašęs raštininkas.

Laikui slenkant Daumanto žygių detalės blėso, ir kiti du stambūs prozos kūriniai apie legendinį kunigaikštį vis labiau tolo nuo istorinių faktų tiesos, užleidžiančios vietą laisvesnėms kūrybinėms įvykių bei žmonių santykių interpretacijoms.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.07.17


Prisijunkite prie diskusijos