Šventasis Daumantas Timotiejus († 1299) istorijoje ir literatūroje ( X )


Print

13. Skirtingos tikinčiųjų ir bedievių būtys pasaulyje

Viduramžių istorijos realybė, kaip matėme ne viename šios knygos puslapyje cituotų ar aptartų literatūros kūrinių, kronikų, metraščių bei dokumentų liudijimuose, buvo tvinkte pritvinkusi nuožmių žudynių, religinių karų, kolonijinių žygių, prievartos ir neteisybių dvasios.

Niekas – nei kaimiečiai, nei valdovai, nei skirtingų dievų tarnai – nesijautė saugūs, kiekvieno tykojo kruvinoji mirtis nuo kardo smūgio, juodoji mirtis nuo maro, baisioji mirtis nuo gaisro, keistoji mirtis nuo žemės drebėjimų, potvynių, sausrų, ligų ir badmečių.

Ir nebuvo jokios logikos žemiškojo gyvenimo realybėje – niekas negalėjo pasakyti, kas kada atsitiks ir kas kada mirs sava ar kraupia mirtimi.

Be abejo, tai amžinoji nežinia.

Tačiau viduramžiai su savo sakraline literatūra ir galingu tikėjimu į visagalius, visaprižiūrinčius ir visatvarkančius dievus sukūrė ir puoselėjo aukštesnę dieviškąją logiką, tikėjo, kad ji galingesnė už varganų mirtingų žmonelių kasdienę logiką, pateisinančią tik vienadienius veiksmus ir planingas grėsmes.

Kiekvienas žemiškosios logikos pralaimėjimas buvo suvokiamas kaip aukštesniosios logikos apraiška. Laimi ir pergalę švenčia tas, kas susijęs su aukštesniąja logika.

Štai kodėl naujasis kūrinys apie Daumantą buvo parašytas po Pskovo išsigelbėjimo nuo daug galingesnės ir gausesnės priešų kariuomenės apgulties.

Beje, tuo pačiu metu buvo sukurtas dar vienas sakralinis kūrinys, skirtas Daumantui – akafistas. Tai itin gražaus ir iškilmingo sakralinio žanro kūrinys, atliekamas bažnytinių apeigų metu giedant ir rečituojant tekstą.

Seniausias žinomas akafistas sukurtas Bizantijoje po to, kai bizantiečių sostinė Konstantinopolis buvo stebuklingai išgelbėtas nuo miestą iš jūros ir sausumos apgulusių 626 m. persų bei avarų. Tai savotiška, europietiškais terminais tariant, oratorija ar kantata, žodžiu, ilgai trunkantis giedojimas, kurį sudaro 25 giesmės.

Pirmasis akafistas buvo skirtas Dievo Motinai kaip padėka už Konstantinopolio išgelbėjimą. Kiekviena giesmė tarsi maldos kreipimasis į Dievo gimdytoją

pateikia Senojo Testamento pirmapradžius įvaizdžius, atspindinčius Dievo Motinos atvaizdą. Čia išvardijamos Dievo Motinos tobulybės ir Jos didybė prie Dievo, taip pat įvairūs geri jos darbai, kuriuos ji nuolatos apreiškia tikintiesiems į Ją… Minčių aukštybė, vaizdinių jėga ir jausmų gilumas persmelkia akafistą […]. Kad ir kaip ten būtų, o Konstantinopolio maldininkai Vlaherno šventovėje ypač mėgo šį akafistą ir neleisdavo sau sėdėti jam skambant, klausydavosi stovėdami beveik ištisą naktį.

Iš čia ir termino kilmė – akafistas (iš graikų k. – nesėdint), to reikalaujama per liturgines apeigas ir šiandien, klausantis akafisto, kaip europiečiai stovėdami klausosi tautinių himnų.

Akafistas itin retas viduramžių kūrinys. Po minėtojo Dievo Motinos akafisto, kuris Rusią pasiekė iš Bulgarijos kaip 916 m. vertimas iš graikų kalbos į senąją bulgarų kalbą, ilgai nebuvo sukurta akafistų, ir tik XIII a., žlungant Bizantijos imperijai, žanras vėl atgijo, buvo sukurtas akafistas Jėzui Saldžiausiajam, vėliau – Jonui Krikštytojui, Mykolui Stebukladariui, apaštalams.

Viduramžių Rusioje akafistas – taip pat retas reiškinys, tad pavienio „Akafisto šventajam dievobaimingajam kunigaikščiui Daumantui–Timotiejui Pskoviečiui stebukladariui“ sukūrimas buvo neeilinės svarbos dalykas ir didžios šlovės paliudijimas.

Deja, akafistų liturginė paskirtis ir neatsiejamas ryšys su giesmės skambesiu šventovėje daro beprasmiškas visas literatūrologo pastangas nagrinėti atsietą tekstą, nors Akafistas Daumantui kupinas įdomiausių svarstytinų dalykų. Vis dėlto teko apsispręsti ir nedėti teksto vertimo į šią chrestomatiją, pasiliekant viltį, kad ilgainiui atsiras Lietuvoje žmonių, kurie pasiryš suteikti senam viduramžių tekstui naują gyvastį, atkurdami jo liturginį skambesį.

Mums svarbu konstatuoti, kad „Šventojo ištikimojo kunigaikščio Daumanto gyvenimas“, lygiai kaip „Akafistas šventajam dievobaimingajam kunigaikščiui Daumantui–Timotiejui Pskoviečiui stebukladariui“, po ilgos pasakojimų apie Daumantą evoliucijos galutinai įkėlė lietuvį kunigaikštį Daumantą į sakralinės literatūros panteoną.

Ką tai reiškia?

Šiuolaikiniam skaitytojui, juolab kovingam ateistui arba visai abejingam bet kokiai tikybai apateistui, gal ir nedaug, tačiau viduramžių krikščioniui tai reiškė, jog yra užmegztas nekasdienis, stebuklingas ryšys su žemiškąją lemtį įveikusiu žmogumi, kuris ir po mirties gali padėti kitiems, tos lemtingos ribos nepajėgiantiems peržengti, bet meldžiantiems paramos ir pagalbos kasdienybės klampynėse ar mirties akivaizdoje.

Toji pagalba, svarbu suvokti, nėra vienpusis stebuklas, kaip įprasta manyti šiais laikais, su skeptiška šypsenėle šnekant apie šventųjų atliktus stebuklus. „Šventojo Daumanto gyvenime“, be abejo, aprašyti keli stebuklai, įvykę prie jo sarkofago Pskovo Švč. Trejybės sobore.

Bet ne stebuklo faktas pats savaime svarbu sakralinėje literatūroje. Stebuklo fenomenas sakralinėje literatūroje laukte laukia ne vienakrypčio suvokimo (šventasis padarė stebuklą), o dvipusės interpretacijos: šventuoju įtikėjęs žmogus patyrė stebuklą, praregėjo, atkurto ar atgavo gebėjimą vaikščioti ir kalbėti, naujai gyventi…

Seniausiosios lietuvių literatūros chrestomatijoje įdėtos maldos į šv. Daumantą  ir šv. Charitiną Lietuvaitę, kelios jiems skirtos giesmės – troparionai ir kondakionai – turi mums paliudyti, jog kažkada tikrai buvo žmonių, kuriems Charitina Lietuvaitė ir lietuvis kunigaikštis Daumantas net po savo mirties padėjo gyventi, vargti, rasti savyje jėgų būčiai ir tikėtis aukštesniųjų jėgų pagalbos.

Tai sakralinės literatūros prigimtis ir priedermė, nors jokie sakralinės literatūros kūriniai dar niekados iki šiolei nebuvo įtraukiami į lietuvių literatūros istorijas ar vadovėlius.

Deja, jokie pasaulietinės literatūros kūriniai neturi ir negali turėti sakralinės literatūros galių ir įtaigos – abipusiai suartinti skaitytoją su visagalės teisybės ir nemirtingumo paslaptimi.

Post scriptum

Kokia bebūtų ateityje išeitis iš viduramžiško Romos katalikų ir Rytų ortodoksų bažnytinio konflikto, reikia tikėtis tikrosios krikščioniškos dvasios pergalės. Vieną dieną, tikiu, Lietuvos krikščionys ras laiko ir noro uždegti žvakelę bet kurioje Lietuvos cerkvėje ar bažnyčioje pirmųjų  lietuvių šventųjų – šv. Caritinos Lietuvaitės ir šv. Daumanto Timotiejaus liturginio paminėjimo dienomis.

Argi tikrai nūdieniai lietuviai krikščionys turėtų nusigręžti, nepripažinti ir neminėti viduramžių šventųjų  iš Lietuvos –  šv.Charitinos Lietuvaitės  ir šv. Daumanto vien dėl to, kad jiems teko palikti Lietuvą, svetur tapti krikščionių šventaisiais ir  kitokia kalba melstis Kristui?

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Romos katalikų kurija atkreips dėmesį į pirmųjų lietuvių šventųjų pripažinimo ir minėjimo būtinybę – Dievo valios ir laiko klausimas.

O kol kas restauruokime bent savo pačių ir tautos atmintyje pirmosios lietuvės krikščionės šventosios Charitinos Lietuvaitės († 1281) ir lietuvio kunigaikščio šv. Daumanto Timotiejaus († 1299) atvaizdus ir vardus.

(Tuo baigiame skelbti ištraukas iš neseniai pasirodžiusios Algimanto Bučio knygos „Seniausios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012, 656 p. Knygą dar galima įsigyti knygynuose).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

2013.07.26


Prisijunkite prie diskusijos