Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)


Print
Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…
Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
Pacituosiu ištraukėlę iš istoriko Sigito Jegelevičiaus (buvęs mano klasės draugas) sudarytos knygelės “Kelio pradžia. Moksleivių atsiminimai”, skirtos Alytaus gimnazijos 90-mečiui.
“Parašyti laišką į Rašytojų sąjungą mokytoja pavedė man, vienam iš mokyklos literatų, tuo metu aš gal jau buvau literatų būrelio pirmininkas. Poetas atvyko su žmona Genute. Kalbėdamas mokyklos scenoje J.Marcinkevičius pavadino save jaunu, ir salėje vyresniųjų klasių mergaitės… ėmė juoktis: atsirado mat jaunas! Prisimenu, nesmagiai pasijutau: juk ne pajuokai jį pasikvietėme. Poetas į tai gal net neatkreipė dėmesio ir žemu, prikimusiu, išties nelabai jauno žmogaus balsu ėmė skaityti ištrauką iš “Dvidešimto pavasario”. Tą ar kitą dieną vienoje klasėje įvyko mokyklos ir kitų Alytaus jaunųjų poetų ir prozininkų susitikimas su tikru poetu. Mūsų kūryba jam iš anksto buvo įteikta susipažinti. Mano eilėraštyje poezijos jis rado nedaug, nors buvo labai atsargus ir taktiškas…
Iš to susitikimo su poetu Just.Marcinkevičiumi ir jo žmona Genute liko kelios nuotraukos… Po daugelio metų viename Kalbos renginyje “Neringos” kavinėje aš jam įteikiau skaitmeniniu būdu padidintą ano tolimo mūsų susitikimo fotografijos kopiją”.
Just.Marcinkevičius man buvo vienintelis gyvas poetas, kurio kūrybą sekiau labai atidžiai (žinoma, kaip eilinis skaitytojas, jau nesvajojantis tapti poetu), viską, ką jis išleido, esu perskaitęs (kai ką – ne vieną kartą), girdėjęs turbūt visas viešas jo kalbas respublikiniuose renginiuose. Esu vienas iš tų šimtų tūkstančių, kurie Just.Marcinkevičių laiko didžiausiu, įtakingiausiu šių laikų Lietuvos poetu.
Kai šįmet Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla išleido Just. Marcinkevičiaus “Dienoraščiai ir datos” ir Valentino Sventicko “apie Justiną Marcinkevičių”, su didžiausiu susidomėjimu šias knygas perskaičiau. Norėčiau, kad jos kuo plačiau pasklistų, ypač tarp jaunų žmonių, kurie, drįstu sakyti, mažiau jį pažįsta nei mes. O juk būtent jiems daugiausiai naudos duotų poeto pamąstymai apie lietuvių tautą ir jos kalbą, apie gyvenimo prasmę, apie didžiuosius mūsų tautos poetus, rašytojus. Vos ne kiekvienas “dienoraščių” sakinys – aforizmas! Kaip originaliai, nepakartojamai ir kartu suprantamai jis kalba apie Donelaitį, Baranauską, Putiną, Krėvę, Salomėją Nėrį, Maironį…
Ypač dabar, kai Lietuvą, lietuvių tautą ištiko dvasinė krizė, kai mums gręsia išnykimas – J.Marcinkevičius gali, turėtų mums labai padėti. Visi sutinkame: poezija šiais laikais – ne pats populiariausias žanras. Tai gal jo išmintingas kalbėjimas “dienoraščiais” bent iš dalies privers mus atsikvošėti, suvokti, ko netenkame abejingumu niekindami savo tėvynę, jos kultūrą, kalbą? Šios dvi knygos turėtų būti kiekvienoje mokykloje skaitomos, aptariamos. Bent šiuo metu nematau geresnės mokymo priemonės tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui ugdyti. Deja, nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos jų nepastebės.
Bet darykime, ką galime. O galime paskelbti vieną kitą ištrauką internete, galime paprašyti, kad literatūros kritikas Valentinas Sventickas atsakytų į vieną kitą klausimą, o ir neklausiamas savo knygą, taip pat J.Marcinkevičiaus “dienoraščius”, gal kokiu sakiniu papildytų. Taigi…
Žurnalistas Vytautas Visockas.
Savo knygoje kelis kartus reikšmingai, daug pasakančiai primenate, kad Justinas Marcinkevičius – poetas ir akademikas. Tokių neturėjome. Tokių neturime. Taip sakydamas pirmiausia omenyje turite jo tekstus apie Donelaitį, Adomą Mickevičių, Antaną Baranauską ir kitus?
Rašytojas Valentinas Sventickas.
Yra tautų ir valstybių, noriai suteikiančių didiems rašytojams reikšmingus mokslo vardus. Lietuvoje tokių norų nedaug; jeigu žiūrėtume į pastaruosius dešimtmečius, –  paprastai apeliuojama į akademines taisykles, o jos rašomos sugalvojant visokiausių barjerų. Gaila. Mąstantys menininkai ne tik praturtintų mokslo bendruomenę savo idėjomis, bet ir suteiktų akademiniam olimpui ritualinio žavesio.
Jeigu nebuvo mūsų rašytojų, oficialiai pavadintų akademikais, tai nereiškia, kad jų – tokio vardo vertų – nebūta. Prisiminkime, tarkim, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, iš dabarties – Marcelijų Martinaitį.
Justino Marcinkevičiaus akademiko statusą pabrėžiau ir dėl Tamstos minimų tekstų, ir dėl kitų jo savybių. Mokslo žmogui dažnai pakanka aukštai užkopti savosios srities laiptais. Tai puiku. O Just. Marcinkevičius turėjo sintetiško, bendrinančio, konceptualaus humanitarinio mąstymo dovaną. Ji svarbiausia. Galima pridėti, kad jame tilpo ne vienas akademikas – tokiu lygmeniu jis išmanė lietuvių folklorą, kalbą, nacionalinės literatūros palikimo visumą, kai kuriuos atskirus klasikus, epo ir lyrikos esmę.
Savo knygoje, apsiribodamas jungtuku “ir” (poetas ir akademikas), gal nebuvau pakankamai tikslus, reikėtų sakyti: ir poetas, ir akademikas. Pabrėžiant jungtį. Akademikas, gebantis pasakyti taip įspūdingai, kaip tegali poetas.
Vytautas Visockas.
Sakykite, tai Just. Marcinkevičiaus poezija – menas ar jau nemenas? (“Daug žmonių visiškai kurti poezijai. Tačiau ir “žaidimo taisyklės” turi būti bent jau apytikriai suprantamos”). Ar dabartiniai poetai paiso “žaidimo taisyklių”? Ar jų eilėraščiai “nueis ligi žmogaus ar ne”? Poetas sako, kad “poezija – tautos sparnai”, kuriuos “pakerta ezoterinė mažakraujystė, svaiginantis klaidžiojimas žodžių šaradose”. “Vos tik tam tikra mūsų poezijos dalis “užsišifravo” – bematant “užsišifravo”, tapo įmantri, nesuprantama ir tam tikra kritikos dalis. O ką daryti skaitytojui?” Džiaugiuosi, kad kritikas Valentinas Sventickas “neužsišifravo”, jo knyga padeda geriau pažinti ir suprasti Just. Marcinkevičių.
Valentinas Sventickas.
Už komplimentą ačiū. Jūsų žodžiams apie poezijos šaradas ir šifrus galėčiau lengvai ir sėkmingai akompanuoti, ir būtų baigta kalba, patiktų daugeliui skaitytojų. Bet norėčiau atsakyti rimtai.
Štai žinomi Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai: “ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki”. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jie skambėtų, tarkim, pokariu rašytos mūsų poezijos kontekste. Vengdami feljetoniško gretinimo (nors jis būtų patogiausias), palyginkime kad ir su tokia sklandžia kalbėsena: “Lietuva, mūsų žeme gimtoji, / Darbo liaudies šalele brangi” (čia Justo Paleckio). Taigi noriu pasakyti, kad Marcinkevičiaus frazė greta ką tik cituotos atrodo “šifruota” ir “moderniška”.
Dabar imkime kokį nors šiuolaikinės poezijos posakį, kurį lengva pavadinti “išsidirbinėjimu”. Na, pavyzdžiui: “poetas engia koja galvon su gyvenimu” (tai Almio Grybausko eilutė, beje, jau senokai parašyta). Taip, galima iš jos pasityčioti, bet galima ir pajusti, kad čia esama sveikos ironijos sovietmečio šūkiams, o ir galva (linkėjimas mąstyti) paminėta ne šiaip sau.
Lyrikos kalba yra trumpa, ypač kondensuota, ir be “šifrų” ji negali apsieiti. Su meninių įvaizdžių struktūromis apsiprantama metams bėgant. (Arba ne – jos miršta kaip bevaisės.) Prisimenu recenziją, spausdintą šeštame dešimtmetyje, kurioje kritikas tyčiojasi iš poeto, parašiusio, kad smilga dainuoja. Kokia nesąmonė, – rašė recenzentas, – smilgos gi nedainuoja, čia formalistinis išsidirbinėjimas.
Laikas pakalbėti apie viešų refleksijų prasmę.
Yra prasminga nuolat sakyti tai, ką Jūs pasakėte. Esama tų bėdų. Prasminga, manau, kartoti ir tas abėcėlines tiesas, kurias aš bandžiau pasakyti. O galų gale visa sustato į savo vietas menas, kuris ir menas, ir ne tik menas yra. Taigi didysis menas.
Beje, ar yra įsidėmėta, kada Marcinkevičius apie ašarą parašė? 1977 metais. Išspausdinta jo rinkinyje “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” 1978 m. sovietinės cenzūros sąlygomis!
Vytautas Visockas.
Taigi, ką daryti, kad mes, eiliniai skaitytojai, beveik kurti menas-menui poezijai (ir ne tik poezijai), ir iš šių laikų jaunų poetų laukiame to, kuo gyveno jaunutis Zigmas Gėlė: matyti savo šalį, jausti jos vargus. Laukiame, bet nesulaukiame, mūsų laikų jaunuolis gėdinasi panašių žodžių.
Valentinas Sventickas.
Neatsakysiu.
Vytautas Visockas.
Nors poetas sako, kad rašytojai – “ne kareivių rikiuotė, sustatyta pagal ūgį”, vis dėlto ar Just.Marcinkevičius buvo sovietmečio ir pastarojo dvidešimtmečio Maironis? Ar neatsitiks taip, kad iš pastarojo meto poetų kūrybos artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių? Ar galima sakyti, kad neįsivaizduosim Lietuvos be Justino Marcinkevičiaus? (“Neįsivaizduojam Lietuvos be Nemuno, neįsivaizduojam jos ir be Krėvės”).
Valentinas Sventickas.
Jūs gi suprantate, kad tokie pavardžių gretinimai yra “meninė priemonė”, padedanti ryškinti vertybes. Tai simpatingas patetiškas elgesys, nenustelbiantis realistiško supratimo, kad Maironis yra Maironis, o Marcinkevičius – Marcinkevičius.
Nors esu tokio blaivaus požiūrio šalininkas, kartu su kaimynais (gyvenome viename aštuonių butų name) kartais pravardžiuodavau jį Maironiu. Tai kolegiška šypsena. Buitinis statuso ženklas. Savo knygoje persakau Viktorijos Daujotytės mintį, kuri palyginimą grindžia: Marcinkevičius, kaip ir Maironis, buvęs daugiau negu poetas. Miniu ir Tomo Venclovos vertinimą, išsakytą tuoj po Marcinkevičiaus mirties. Jis matąs tris lietuvių poetus, tapusius ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis – Maironį, Bernardą Brazdžionį ir Justiną Marcinkevičių.
Ir formuluoja, nebūtų profesorius, preciziškai: “Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B.Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.” Pridėkime biografinę detalę. Marcinkevičius, dar gimnazistas, sovietinių pareigūnų pirmą kartą buvo suimtas 1946 m., ir tarp “įkalčių” buvo Maironio knyga. Priglauskime ir visai kitokią žinią, kažkodėl retai minimą: ir Maironis, ir Marcinkevičius apie savąjį laiką parašė ne tik lyrikos, bet ir satyrų.
Nesutikčiau, kad “artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių”. Bus žmonių, kurie “pasiims” ir Joną Strielkūną, ir Sigitą Gedą, ir Marcelijų Martinaitį… Šios prognozės, nors neįstengiame susilaikyti, tėra ateities žmonių juokinimas. Nes jie gal bus pasirinkę mūsų neatspėtą x. y.
Kad Lietuvą sunkiai įsivaizduotume be Marcinkevičiaus – sutikčiau. Yra daugybė Lietuvos ir lietuvybės realijų, kurias – dėl jo vaizdų ir žodžių meninės galios – matome tartum Marcinkevičiaus akimis arba, tiksliau, kartu su juo.
Vytautas Visockas.
Dabar visiškai aišku: poetas niekada neketino eiti į politiką, nė minties neturėjo būti Prezidentu, Seimo Pirmininku, Premjeru, nors lengvai galėjo tą pasiekti. Atsidėjo tik kūrybai, dalyvavo dar ir neįtakinguose visuomenės susibūrimuose, sakė progines kalbas, tiesa, turinčias išliekamąją vertę. Gal daugiau galėjo duoti savo tautai, jeigu būtų naudojęsis didesne ar mažesne valdžia? Juk per šiuos du dešimtmečius ir tauta, ir jos kalba pamažu, bet nenumaldomai nyko, nyksta, nepaisant jo literatūrinių pastangų išsaugoti ir tautą, ir jos kalbą.
Valentinas Sventickas.
Ne, jokiame kitame poste jis negalėjo duoti tautai daugiau nei davė savo – Justino Marcinkevičiaus – poste. Tai didelė, didžiausia įmanoma valdžia.
Suprantu, ką norėjote pasakyti šio klausimo paskutiniu sakiniu. Gal jis čia atsirado iš dalies dėl to, kad pastebėjote, jog dėl tų lietuviškų rūpesčių kartais aštrokai pasisakau. Žinoma, ir dėl to, kad Marcinkevičius taip darė. Mintys ir žodžiai pasigalanda siekiant geriausio. Tačiau teiginio, kad pastarieji du dešimtmečiai naikino mūsų tautą ir kalbą, nelaikyčiau objektyviu. Nepriklausomybės metai, jei lygintume su sovietmečiu, tautos ir kalbos plėtotei kur kas palankesni.
Vytautas Visockas.
Būtų įdomu sužinoti, kada Just. Marcinkevičius parašė apie poetą Eduardą Mieželaitį? Ar čia jis iki galo nuoširdus? Aš šiek tiek suabejojau. Toks klausimas gal nekiltų, jeigu žinočiau to teksto datą. (“Nėra poeto, kuris nebūtų suklupęs, kuriam kelio nebūtų pastojusi tamsa, kuris nebūtų svaigęs nuodėmingame žemės glėbyje”).
Valentinas Sventickas.
Patinka man klausimai, verčiantys pagalvoti ir “pasiknaisioti”. Kada Marcinkevičius parašė apie Mieželaitį (“Žmogaus ir žodžio riteris” knygoje “Dienoraštis be datų”, I leidimas 1981 m.), Jūsų klausimo paakintas nustačiau be vargo – 1976 metais. Data niekur nenurodyta, bet, kaip moko detektyvai, reikia pasitelkti dedukcinį metodą.
Cituojama iš Mieželaičio štai kas: “Turi knygoje teisę gyventi / Ir lakštingala mano pilka.” Sakoma, kad tai žodžiai, parašyti “prieš dvidešimt penkerius metus”. Mieželaičio eilėraštis “Mano lakštingala” išspausdintas jo rinkinyje “Dainų išausiu margą raštą” (1952), po eilėraščiu data – 1951. Taigi – 1976 metų Marcinkevičiaus rašinys. Data nemažai ką paaiškina.
Dabar dėl Tamstos abejonių. Regis, turėjo jų ir autorius. “Dienoraščio be datų” 1999 metų leidime to teksto nėra. Tačiau 2011 metų leidimui (knyga “Dienoraščiai ir datos”) jis pateiktas. Esu tai pastebėjęs ir pagalvojęs. Versijų daug, viena iš jų: 1999 metais eksponuotis su rašiniu apie Lenino premijos laureatų neapdairu; tame leidime nemažai “išoperuotų” tekstų. 2011 metų knyga, priklausanti šešių tomų serijai, kurioje siekta autentiškumo, 1981-ųjų “Dienoraštį be datų” turi perteikti kuo tikriau, taigi ir su tuo tekstu.
Dabar – svarbesnė žinia. Šiandienos žmogų konjunktūriškai veikia anuometiniai apibūdinimai “Lenino premijos laureatas, Lietuvos TSR liaudies poetas” ir t. t. Viskas taip, nepasiginčysi, nepaneigsi. Bet nuo konjunktūros eikime į literatūrą. Grįžkime prie lakštingalos, kurią – cituodamas – ryškino Marcinkevičius. Jis ir jo karta buvo dėkinga Mieželaičiui kaip poetui, išpurenusiam dirvą tikros poezijos pasėliui. Kaip dabartiniam jaunimui paaiškinti, kodėl Mieželaičio knyga, kurioje švytėjo žodžiai apie pilkos lakštingalos teisę, prasidėjo eilutėmis “Išausiu ausiu, Stalinai / Dainų tau margą raštą”?
Tiek to. Grįžkime prie dedukcijos. Marcinkevičiaus rašinys apie Mieželaitį panašus į proginę kalbą. 1976-ieji. Ne jubiliejus. Kas tada? Rinkinio “Tėviškės vėjas” (1946) sukaktuvinis renginys? Galėjo būti. Marcinkevičiaus apsilankymas Kareiviškyje, Mieželaičio gimtajame kaime? Gal. Bet ar pakankamas pretekstas? Užsakytas straipsnis? Įmanoma, – jeigu vertinsime to laiko papročius.
Tik spėlionės. Neatsakiau.
Antano Sutkaus nuotraukoje: rašytojas Valentinas Sventickas, šio interviu autorius.
2011.11.21
Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…

Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
 


Pacituosiu ištraukėlę iš istoriko Sigito Jegelevičiaus (buvęs mano klasės draugas) sudarytos knygelės “Kelio pradžia. Moksleivių atsiminimai”, skirtos Alytaus gimnazijos 90-mečiui.

“Parašyti laišką į Rašytojų sąjungą mokytoja pavedė man, vienam iš mokyklos literatų, tuo metu aš gal jau buvau literatų būrelio pirmininkas. Poetas atvyko su žmona Genute. Kalbėdamas mokyklos scenoje J.Marcinkevičius pavadino save jaunu, ir salėje vyresniųjų klasių mergaitės… ėmė juoktis: atsirado mat jaunas! Prisimenu, nesmagiai pasijutau: juk ne pajuokai jį pasikvietėme. Poetas į tai gal net neatkreipė dėmesio ir žemu, prikimusiu, išties nelabai jauno žmogaus balsu ėmė skaityti ištrauką iš “Dvidešimto pavasario”. Tą ar kitą dieną vienoje klasėje įvyko mokyklos ir kitų Alytaus jaunųjų poetų ir prozininkų susitikimas su tikru poetu. Mūsų kūryba jam iš anksto buvo įteikta susipažinti. Mano eilėraštyje poezijos jis rado nedaug, nors buvo labai atsargus ir taktiškas…

Iš to susitikimo su poetu Just.Marcinkevičiumi ir jo žmona Genute liko kelios nuotraukos… Po daugelio metų viename Kalbos renginyje “Neringos” kavinėje aš jam įteikiau skaitmeniniu būdu padidintą ano tolimo mūsų susitikimo fotografijos kopiją”.

Just.Marcinkevičius man buvo vienintelis gyvas poetas, kurio kūrybą sekiau labai atidžiai (žinoma, kaip eilinis skaitytojas, jau nesvajojantis tapti poetu), viską, ką jis išleido, esu perskaitęs (kai ką – ne vieną kartą), girdėjęs turbūt visas viešas jo kalbas respublikiniuose renginiuose. Esu vienas iš tų šimtų tūkstančių, kurie Just.Marcinkevičių laiko didžiausiu, įtakingiausiu šių laikų Lietuvos poetu.

Kai šįmet Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla išleido Just. Marcinkevičiaus “Dienoraščiai ir datos” ir Valentino Sventicko “apie Justiną Marcinkevičių”, su didžiausiu susidomėjimu šias knygas perskaičiau. Norėčiau, kad jos kuo plačiau pasklistų, ypač tarp jaunų žmonių, kurie, drįstu sakyti, mažiau jį pažįsta nei mes. O juk būtent jiems daugiausiai naudos duotų poeto pamąstymai apie lietuvių tautą ir jos kalbą, apie gyvenimo prasmę, apie didžiuosius mūsų tautos poetus, rašytojus. Vos ne kiekvienas “dienoraščių” sakinys – aforizmas! Kaip originaliai, nepakartojamai ir kartu suprantamai jis kalba apie Donelaitį, Baranauską, Putiną, Krėvę, Salomėją Nėrį, Maironį…

Ypač dabar, kai Lietuvą, lietuvių tautą ištiko dvasinė krizė, kai mums gręsia išnykimas – J.Marcinkevičius gali, turėtų mums labai padėti. Visi sutinkame: poezija šiais laikais – ne pats populiariausias žanras. Tai gal jo išmintingas kalbėjimas “dienoraščiais” bent iš dalies privers mus atsikvošėti, suvokti, ko netenkame abejingumu niekindami savo tėvynę, jos kultūrą, kalbą? Šios dvi knygos turėtų būti kiekvienoje mokykloje skaitomos, aptariamos. Bent šiuo metu nematau geresnės mokymo priemonės tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui ugdyti. Deja, nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos jų nepastebės.

Bet darykime, ką galime. O galime paskelbti vieną kitą ištrauką internete, galime paprašyti, kad literatūros kritikas Valentinas Sventickas atsakytų į vieną kitą klausimą, o ir neklausiamas savo knygą, taip pat J.Marcinkevičiaus “dienoraščius”, gal kokiu sakiniu papildytų. Taigi…

Žurnalistas Vytautas Visockas.
Savo knygoje kelis kartus reikšmingai, daug pasakančiai primenate, kad Justinas Marcinkevičius – poetas ir akademikas. Tokių neturėjome. Tokių neturime. Taip sakydamas pirmiausia omenyje turite jo tekstus apie Donelaitį, Adomą Mickevičių, Antaną Baranauską ir kitus?

Rašytojas Valentinas Sventickas.
Yra tautų ir valstybių, noriai suteikiančių didiems rašytojams reikšmingus mokslo vardus. Lietuvoje tokių norų nedaug; jeigu žiūrėtume į pastaruosius dešimtmečius, –  paprastai apeliuojama į akademines taisykles, o jos rašomos sugalvojant visokiausių barjerų. Gaila. Mąstantys menininkai ne tik praturtintų mokslo bendruomenę savo idėjomis, bet ir suteiktų akademiniam olimpui ritualinio žavesio.

Jeigu nebuvo mūsų rašytojų, oficialiai pavadintų akademikais, tai nereiškia, kad jų – tokio vardo vertų – nebūta. Prisiminkime, tarkim, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, iš dabarties – Marcelijų Martinaitį.

Justino Marcinkevičiaus akademiko statusą pabrėžiau ir dėl Tamstos minimų tekstų, ir dėl kitų jo savybių. Mokslo žmogui dažnai pakanka aukštai užkopti savosios srities laiptais. Tai puiku. O Just. Marcinkevičius turėjo sintetiško, bendrinančio, konceptualaus humanitarinio mąstymo dovaną. Ji svarbiausia. Galima pridėti, kad jame tilpo ne vienas akademikas – tokiu lygmeniu jis išmanė lietuvių folklorą, kalbą, nacionalinės literatūros palikimo visumą, kai kuriuos atskirus klasikus, epo ir lyrikos esmę.

Savo knygoje, apsiribodamas jungtuku “ir” (poetas ir akademikas), gal nebuvau pakankamai tikslus, reikėtų sakyti: ir poetas, ir akademikas. Pabrėžiant jungtį. Akademikas, gebantis pasakyti taip įspūdingai, kaip tegali poetas.

Vytautas Visockas.
Sakykite, tai Just. Marcinkevičiaus poezija – menas ar jau nemenas? (“Daug žmonių visiškai kurti poezijai. Tačiau ir “žaidimo taisyklės” turi būti bent jau apytikriai suprantamos”). Ar dabartiniai poetai paiso “žaidimo taisyklių”? Ar jų eilėraščiai “nueis ligi žmogaus ar ne”? Poetas sako, kad “poezija – tautos sparnai”, kuriuos “pakerta ezoterinė mažakraujystė, svaiginantis klaidžiojimas žodžių šaradose”. “Vos tik tam tikra mūsų poezijos dalis “užsišifravo” – bematant “užsišifravo”, tapo įmantri, nesuprantama ir tam tikra kritikos dalis. O ką daryti skaitytojui?” Džiaugiuosi, kad kritikas Valentinas Sventickas “neužsišifravo”, jo knyga padeda geriau pažinti ir suprasti Just. Marcinkevičių.

Valentinas Sventickas.
Už komplimentą ačiū. Jūsų žodžiams apie poezijos šaradas ir šifrus galėčiau lengvai ir sėkmingai akompanuoti, ir būtų baigta kalba, patiktų daugeliui skaitytojų. Bet norėčiau atsakyti rimtai.

Štai žinomi Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai: “ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki”. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jie skambėtų, tarkim, pokariu rašytos mūsų poezijos kontekste. Vengdami feljetoniško gretinimo (nors jis būtų patogiausias), palyginkime kad ir su tokia sklandžia kalbėsena: “Lietuva, mūsų žeme gimtoji, / Darbo liaudies šalele brangi” (čia Justo Paleckio). Taigi noriu pasakyti, kad Marcinkevičiaus frazė greta ką tik cituotos atrodo “šifruota” ir “moderniška”.

Dabar imkime kokį nors šiuolaikinės poezijos posakį, kurį lengva pavadinti “išsidirbinėjimu”. Na, pavyzdžiui: “poetas engia koja galvon su gyvenimu” (tai Almio Grybausko eilutė, beje, jau senokai parašyta). Taip, galima iš jos pasityčioti, bet galima ir pajusti, kad čia esama sveikos ironijos sovietmečio šūkiams, o ir galva (linkėjimas mąstyti) paminėta ne šiaip sau.

Lyrikos kalba yra trumpa, ypač kondensuota, ir be “šifrų” ji negali apsieiti. Su meninių įvaizdžių struktūromis apsiprantama metams bėgant. (Arba ne – jos miršta kaip bevaisės.) Prisimenu recenziją, spausdintą šeštame dešimtmetyje, kurioje kritikas tyčiojasi iš poeto, parašiusio, kad smilga dainuoja. Kokia nesąmonė, – rašė recenzentas, – smilgos gi nedainuoja, čia formalistinis išsidirbinėjimas.

Laikas pakalbėti apie viešų refleksijų prasmę.

Yra prasminga nuolat sakyti tai, ką Jūs pasakėte. Esama tų bėdų. Prasminga, manau, kartoti ir tas abėcėlines tiesas, kurias aš bandžiau pasakyti. O galų gale visa sustato į savo vietas menas, kuris ir menas, ir ne tik menas yra. Taigi didysis menas.

Beje, ar yra įsidėmėta, kada Marcinkevičius apie ašarą parašė? 1977 metais. Išspausdinta jo rinkinyje “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” 1978 m. sovietinės cenzūros sąlygomis!

Vytautas Visockas.
Taigi, ką daryti, kad mes, eiliniai skaitytojai, beveik kurti menas-menui poezijai (ir ne tik poezijai), ir iš šių laikų jaunų poetų laukiame to, kuo gyveno jaunutis Zigmas Gėlė: matyti savo šalį, jausti jos vargus. Laukiame, bet nesulaukiame, mūsų laikų jaunuolis gėdinasi panašių žodžių.

Valentinas Sventickas.
Neatsakysiu.

Vytautas Visockas.
Nors poetas sako, kad rašytojai – “ne kareivių rikiuotė, sustatyta pagal ūgį”, vis dėlto ar Just.Marcinkevičius buvo sovietmečio ir pastarojo dvidešimtmečio Maironis? Ar neatsitiks taip, kad iš pastarojo meto poetų kūrybos artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių? Ar galima sakyti, kad neįsivaizduosim Lietuvos be Justino Marcinkevičiaus? (“Neįsivaizduojam Lietuvos be Nemuno, neįsivaizduojam jos ir be Krėvės”).

Valentinas Sventickas.
Jūs gi suprantate, kad tokie pavardžių gretinimai yra “meninė priemonė”, padedanti ryškinti vertybes. Tai simpatingas patetiškas elgesys, nenustelbiantis realistiško supratimo, kad Maironis yra Maironis, o Marcinkevičius – Marcinkevičius.

Nors esu tokio blaivaus požiūrio šalininkas, kartu su kaimynais (gyvenome viename aštuonių butų name) kartais pravardžiuodavau jį Maironiu. Tai kolegiška šypsena. Buitinis statuso ženklas. Savo knygoje persakau Viktorijos Daujotytės mintį, kuri palyginimą grindžia: Marcinkevičius, kaip ir Maironis, buvęs daugiau negu poetas. Miniu ir Tomo Venclovos vertinimą, išsakytą tuoj po Marcinkevičiaus mirties. Jis matąs tris lietuvių poetus, tapusius ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis – Maironį, Bernardą Brazdžionį ir Justiną Marcinkevičių.

Ir formuluoja, nebūtų profesorius, preciziškai: “Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B.Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.” Pridėkime biografinę detalę. Marcinkevičius, dar gimnazistas, sovietinių pareigūnų pirmą kartą buvo suimtas 1946 m., ir tarp “įkalčių” buvo Maironio knyga. Priglauskime ir visai kitokią žinią, kažkodėl retai minimą: ir Maironis, ir Marcinkevičius apie savąjį laiką parašė ne tik lyrikos, bet ir satyrų.

Nesutikčiau, kad “artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių”. Bus žmonių, kurie “pasiims” ir Joną Strielkūną, ir Sigitą Gedą, ir Marcelijų Martinaitį… Šios prognozės, nors neįstengiame susilaikyti, tėra ateities žmonių juokinimas. Nes jie gal bus pasirinkę mūsų neatspėtą x. y.

Kad Lietuvą sunkiai įsivaizduotume be Marcinkevičiaus – sutikčiau. Yra daugybė Lietuvos ir lietuvybės realijų, kurias – dėl jo vaizdų ir žodžių meninės galios – matome tartum Marcinkevičiaus akimis arba, tiksliau, kartu su juo.

Vytautas Visockas.
Dabar visiškai aišku: poetas niekada neketino eiti į politiką, nė minties neturėjo būti Prezidentu, Seimo Pirmininku, Premjeru, nors lengvai galėjo tą pasiekti. Atsidėjo tik kūrybai, dalyvavo dar ir neįtakinguose visuomenės susibūrimuose, sakė progines kalbas, tiesa, turinčias išliekamąją vertę. Gal daugiau galėjo duoti savo tautai, jeigu būtų naudojęsis didesne ar mažesne valdžia? Juk per šiuos du dešimtmečius ir tauta, ir jos kalba pamažu, bet nenumaldomai nyko, nyksta, nepaisant jo literatūrinių pastangų išsaugoti ir tautą, ir jos kalbą.

Valentinas Sventickas.
Ne, jokiame kitame poste jis negalėjo duoti tautai daugiau nei davė savo – Justino Marcinkevičiaus – poste. Tai didelė, didžiausia įmanoma valdžia.

Suprantu, ką norėjote pasakyti šio klausimo paskutiniu sakiniu. Gal jis čia atsirado iš dalies dėl to, kad pastebėjote, jog dėl tų lietuviškų rūpesčių kartais aštrokai pasisakau. Žinoma, ir dėl to, kad Marcinkevičius taip darė. Mintys ir žodžiai pasigalanda siekiant geriausio. Tačiau teiginio, kad pastarieji du dešimtmečiai naikino mūsų tautą ir kalbą, nelaikyčiau objektyviu. Nepriklausomybės metai, jei lygintume su sovietmečiu, tautos ir kalbos plėtotei kur kas palankesni.

Vytautas Visockas.
Būtų įdomu sužinoti, kada Just. Marcinkevičius parašė apie poetą Eduardą Mieželaitį? Ar čia jis iki galo nuoširdus? Aš šiek tiek suabejojau. Toks klausimas gal nekiltų, jeigu žinočiau to teksto datą. (“Nėra poeto, kuris nebūtų suklupęs, kuriam kelio nebūtų pastojusi tamsa, kuris nebūtų svaigęs nuodėmingame žemės glėbyje”).

Valentinas Sventickas.
Patinka man klausimai, verčiantys pagalvoti ir “pasiknaisioti”. Kada Marcinkevičius parašė apie Mieželaitį (“Žmogaus ir žodžio riteris” knygoje “Dienoraštis be datų”, I leidimas 1981 m.), Jūsų klausimo paakintas nustačiau be vargo – 1976 metais. Data niekur nenurodyta, bet, kaip moko detektyvai, reikia pasitelkti dedukcinį metodą.

Cituojama iš Mieželaičio štai kas: “Turi knygoje teisę gyventi / Ir lakštingala mano pilka.” Sakoma, kad tai žodžiai, parašyti “prieš dvidešimt penkerius metus”. Mieželaičio eilėraštis “Mano lakštingala” išspausdintas jo rinkinyje “Dainų išausiu margą raštą” (1952), po eilėraščiu data – 1951. Taigi – 1976 metų Marcinkevičiaus rašinys. Data nemažai ką paaiškina.

Dabar dėl Tamstos abejonių. Regis, turėjo jų ir autorius. “Dienoraščio be datų” 1999 metų leidime to teksto nėra. Tačiau 2011 metų leidimui (knyga “Dienoraščiai ir datos”) jis pateiktas. Esu tai pastebėjęs ir pagalvojęs. Versijų daug, viena iš jų: 1999 metais eksponuotis su rašiniu apie Lenino premijos laureatų neapdairu; tame leidime nemažai “išoperuotų” tekstų. 2011 metų knyga, priklausanti šešių tomų serijai, kurioje siekta autentiškumo, 1981-ųjų “Dienoraštį be datų” turi perteikti kuo tikriau, taigi ir su tuo tekstu.

Dabar – svarbesnė žinia. Šiandienos žmogų konjunktūriškai veikia anuometiniai apibūdinimai “Lenino premijos laureatas, Lietuvos TSR liaudies poetas” ir t. t. Viskas taip, nepasiginčysi, nepaneigsi. Bet nuo konjunktūros eikime į literatūrą. Grįžkime prie lakštingalos, kurią – cituodamas – ryškino Marcinkevičius. Jis ir jo karta buvo dėkinga Mieželaičiui kaip poetui, išpurenusiam dirvą tikros poezijos pasėliui. Kaip dabartiniam jaunimui paaiškinti, kodėl Mieželaičio knyga, kurioje švytėjo žodžiai apie pilkos lakštingalos teisę, prasidėjo eilutėmis “Išausiu ausiu, Stalinai / Dainų tau margą raštą”?

Tiek to. Grįžkime prie dedukcijos. Marcinkevičiaus rašinys apie Mieželaitį panašus į proginę kalbą. 1976-ieji. Ne jubiliejus. Kas tada? Rinkinio “Tėviškės vėjas” (1946) sukaktuvinis renginys? Galėjo būti. Marcinkevičiaus apsilankymas Kareiviškyje, Mieželaičio gimtajame kaime? Gal. Bet ar pakankamas pretekstas? Užsakytas straipsnis? Įmanoma, – jeigu vertinsime to laiko papročius.

Tik spėlionės. Neatsakiau.

Antano Sutkaus nuotraukoje: rašytojas Valentinas Sventickas, šio interviu autorius.

2011.11.21

Prisijunkite prie diskusijos