Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VII )


Print

13. Iš viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istorijos

Siekdami išsiaiškinti šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui skirtų kūrinių genezę, pirmiausia privalome bent keliais žodžiais nusakyti viduramžių šventųjų paskelbimo ir pripažinimo istoriją ir kanoninę tvarką.

Įsidėmėtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais šventųjų paskelbimo ir minėjimo tvarka niekuo nesiskyrė krikščionijos gyvenamuosiuose imperijos Rytuose ir Vakaruose. Katalikiškoje Vakarų Europoje, lygiai taip pat kaip graikiškoje krikščionių ortodoksų Bizantijoje ir Egipte, krikščionių šventieji būdavo pačių krikščionių bendruomenių iškeliami ir vietinių vyskupų pripažįstami šventaisiais, o po to tradiciškai kasmet minimi krašto ar miesto bažnyčiose ir cerkvėse.

Vaizdumo dėlei apsistokime ties pirmuoju krikščionybės istorijoje žinomu šventuoju paskelbimo ir kulto atveju, kitaip tariant, pirmapradžiu modeliu.

Krikščionijos šventųjų kultas kilo iš bendruomenės pastangų išsaugoti krikščionių kankinių atminimą kaip gilaus ir sektino tikėjimo pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį. Kuomet Mažąją Aziją valdę romėnų valdininkai suėmė ir prokonsulo įsakymu nužudė už krikščionybės išpažinimą ir skleidimą aštuoniasdešimt šešerių metų Smirnos (dabar Izmiras Turkijoje) vyskupą, apaštalo Jono Teologo (Evangelisto) mylimą mokinį Polikarpą (g. apie 69–82, m. 156), vietinė krikščionių bendruomenė ryžosi pagerbti kankinį.

Iš mirties laužo surinkti sudeginto kankinio kaulai buvo pagarbiai palaidoti, nes, kaip rašė bend­ruomenės narys Evarestas (Evarestus), „jo kaulai brangesni už brangakmenius ir tauresni už auksą“.

Be to, minėtasis Evarestas parašė, kaimyninės bendruomenės prašymu, laišką („Jūs prašėte, kad aprašytume įvykį“), kuriame nupasakojo visą Polikarpo suėmimo ir žūties istoriją ir paragino kaimynus, kad perskaitę

toliau persiųstų mūsų raštą kitiems broliams, idant ir jie pašlovintų Dievą, Kuris išsirenka (Išrinktuosius) tarp vergų savo ir visus mus gali vesti geradaryste savąja į amžinąją savo karalystę.

Šitaip atsirado anksčiausias iš mums žinomų vita žanro kūrinys „Šv. Polikarpo, Smirnos vyskupo, kankinystė“. Jis buvo parašytas graikų kalba, bet labai sparčiai paplito vertimais į lotynų, slavų ir kitas kalbas (angl. Martyrdom of St. Polycarp).

Tuo pačiu metu Smirnos bendruomenės krikščionys padėjo pamatą šventųjų kankinių pagerbimo tradicijai – jie visi, kaip rašė savo laiške, nusprendė kasmet kankinio žūties dieną rinktis jo palaidojimo vietoje. Ten, laiško žodžiais tariant,

Dievui leidus mes, susirinkę linksmybėje ir džiaugsme, galėsime atšvęsti Dievo kankinio gimimo dieną, kartu paminėdami visus iki mūsų nukentėjusius už tikėjimą, idant imtų iš jų pavyzdį ir ruoštųsi būsimieji tikėjimo pasišventėliai.[1]

Nūnai šv. Polikarpo dieną mini ir Rytų ortodoksai (vasario 23 d.), ir katalikai (sausio 26 d.).

Smirniečių laiško žodžius apie jų pasiryžimą „linksmybėje ir džiaugsme švęsti Dievo kankinio gimimo dieną“ pacitavau būtent tam, kad aiškiau galėtume įsivaizduoti šventųjų minėjimo tradiciją ir modelį, kurį ilgainiui papildė šventės metu giedamos giesmės, sukurtos būtent tą dieną minimo šventojo garbei.

Hagiografijos specialisto Tomo Hedo (Thomas Head) nuomone, smirniečiai dar nevadino Polikarpo šventuoju, tiktai atšvęsdavo jo, kaip kankinio, žūties dieną ir šventės metu, galimas daiktas, paskaitydavo ištraukas iš jo gyvenimo ir mirties aprašymo[2].

Reikia manyti, kad greta garsiai skaityto šventojo gyvenimo aprašo (vita) panašiai atsirado ir kiti krikščionių literatūros žanrai, susiję su kalendoriniais šventųjų minėjimais: troparionas (gr. τροπάριον – pergalės giesmė, himnas; iš τροπαία – pergalingas ženklas, trofėjus) ir kondakionas (gr. κόντάκιον – giesmė; nuo žodžio κοντός – lazdelė, ant kurios suvyniodavo pergamento ritinėlį su giesmių tekstais).

Smirniečių laiško genezė padeda mums įsivaizduoti ir šių žanrų kilmės principą. Kaip raštingas smirniečių bendruomenės narys surašė vyskupo Polikarpo kankinystės istoriją, taip, matyt, ir kalendorines giesmes sukurdavo ne kas kitas, o būtent vietinės krikščionių bendruomenės narys ar narė įgimto savo talento dėka.

Tolesnės vietinės giesmės likimas priklausydavo nuo daugybės aplinkybių ir susilaukdavo, kaip žinome, įvairių variantų įvairiose šalyse vėlesniais laikais, kai buvo sudaryti bendrieji Romos katalikų ir Rytų ortodoksų metinių švenčių kalendoriai.

Visais atvejais – ir nagrinėjant gyvenimo aprašą (vita), ir aptariamas giesmes (kondakionas, troparionas) – lieka aktualus autorystės klausimas.

Šv. Polikarpo hagiografijoje, kaip matėme, autoriaus vardas išliko pradiniame tekste ir jo nuorašuose. Tačiau tai retas laimingas atvejis. Prisiminę įspūdingus šventųjų ir palaimintųjų sąrašų skaičius (dešimtys tūkstančių), turime pripažinti, jog daugumos šventųjų gyvenimo aprašų ir jiems skirtų giesmių autoriai liko nežinomi.

Dar daugiau – daugeliu atvejų tyrinėtojai negali net nustatyti, kada buvo sukurtas pradinis vita ar tropariono tekstas. Nelengva pasakyti, kaip ir kada jis keitėsi. Sunku paaiškinti, kodėl kartais turime išlikusius vita tekstus, bet neturime šventiesiems skirtų giesmių tekstų.

O kartais, pavyzdžiui, Charitinos Lietuvaitės atveju, nėra išlikusio šventosios gyvenimo aprašo, kurį galėtume pagrįstai priskirti prie bent kiek autentiškesnės hagiografijos, bet išliko net trys jai skirti tekstai, kurie, kiek žinau, niekados nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros interesų ratą ir laukia atidesnio mūsų dėmesio.

Be abejo, viduramžių literatūros tyrinėjimai kelia daugiau mįslių, ir čia, ko gero, niekados neįmanoma tarti galutinio žodžio, nes visados yra naujų, iki šiol nežinomų ar nepastebėtų tekstų atradimo arba rekonstrukcijos galimybė ir viltis.

Tačiau žiūrėkime, ką šiandien jau turime ir privalome tirti ir įsisavinti.

14. Dvi giesmės Charitinai Lietuvaitei

Pirmasis tekstas, ties kuriuo apsistosime, priklauso bene garsiausiam ankstyvųjų viduramžių himnografijos žanrui – kondakionui. Kaip minėta, kondakiono terminas kilo greičiausiai (esama ir kitų aiškinimų) iš graikiško žodžio lazdelė, ant kurios suvyniodavo pergamento ritinėlį su daugelio giesmių tekstais.

Mums svarbu įsidėmėti, kad visos tos giesmės būdavo rašomos krikščioniškų švenčių proga kuriam nors didžiam įvykiui ar šventajam paminėti bažnytinių apeigų ir pamaldų metu.

Iki šiol esu tikras, kad visų geriausias literatūros teorijos požiūriu kelias ieškant žanro struktūros esmės ir prasmės, yra žanro genezės analizė, taigi keli duomenys apie kondakiono kilmę.

Pirmasis ir kartu garsiausias kondakiono kūrėjas ir žanro pradininkas krikščionių hagiografijoje buvo Bizantijoje (Sirijoje) gimęs ir graikiškai rašęs žydų kilmės poetas ir giesmininkas (melodas) Romanas Melodas (gr. Ρωμανὸς ὁΜελωδός; lot. Romanos Melodos – Romanas Saldžiagiesmis; prieš 493–po 551 ir prieš 565).

Iš karto norėčiau pabrėžti, kad Romanas Melodas laikomas vienu didžiausių tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionijos poetų, nors Vakaruose (iš dalies dėl graikų kalbos nemokėjimo) jis ilgą laiką buvo beveik nežinomas ir tik pastaraisiais dviem šimtmečiais iš naujo atrastas.

Vienas žymiausių Bizantijos kultūros žinovų, garsusis viduramžių ir šiuolaikinės graikų kalbos specialistas ir mūsų jau minėtas vokiečių mokslininkas K. Krumbacheris, parašęs bene išsamiausią Bizantijos literatūros istoriją, vadino Romaną „didžiausiuoju visų laikų bažnytinės poezijos kūrėju“.

Genialusis Romanas buvo ir poetas (tekstų kūrėjas), ir melodas (melodijos kūrėjas), sukūręs naują religinės giesmės žanrą kondakioną, kuriame įkūnijo trijų Rytų religinės literatūros tradicijų sintezę.

Peterburgo dvasinės akademijos profesoriaus N. Uspenskio teigimu, „šv. Romano kūrinių formai didelės įtakos turėjo trys Sirijos literatūros žanrai – memra, madraša ir sogita. Memra – tai poetinė homilija, kurią sakydavo rytinių pamaldų metu po Evangelijos skaitymo.

Ji buvo ką tik perskaityto Evangelijos teksto poetiškas perpasakojimas. Madraša – daugelio strofų (stulpelių) poetinis kūrinys, o sogita – pasakojimas, kurio dramatizmas kuriamas monologų ir dialogų pagalba“ (Николай Успенский. Роман Cладкопевец  и его кoндaки. ЖMП, 1966, nr. 11. Mano cit. ir versta pagal: http://krotov. info/history/06/3/uspen_n4.html).

 Perėmęs iš memros būtiną pasakojimo sąsają su Evangelijos epizodais Romanas ėmė kurti ilgas (30 ir daugiau strofų) poemas, kuriose aistringa dievoieška susilieja su kilniu krikščionišku nuolankumu, žabojant žmogiškąsias ydas ir aistras vardan dieviškos dvasios pilnatvės, tikrosios, ne žodžiais, o poelgiais reiškiamos artimo meilės ir sielos pomirtinės ramybės.

Legendose Romanui Melodui priskiriama dieviškoji talento kilmė: sapne jam pasirodžiusi Dievo Motina ir paprašiusi praryti jos atneštą papiruso ritinėlį, o atsibudęs Romanas, anksčiau neišsiskyręs iš kitų nei muzikine klausa, nei balso grožiu, ėmė kurti ir giedoti neregėto žavesio ir poveikio religines poemas – kondakionus.

Nesu bažnytinės poezijos žinovas, nemoku nei senosios, nei naujosios graikų kalbos, tačiau ir pažodiniai Romano tekstų vertimai priverčia suabejoti, ar Vakarų poezijoje, pradedant garsiąja Dantės poema „Dieviškoji komedija“ ir baigiant biblinės tematikos mistiniais Miltono ar Bleiko kūriniais, galima rasti tekstų, prilygstančių savo lyrizmu, dramatizmu ir dvasios polėkio aukščiu Romano Melodo tekstams.

Galima tik įsivaizduoti, kokį įspūdį turėjo daryti viduramžių Bizantijos klausytojams graikams Konstantinopolio sobore paties Romano Melodo atliekami kondakionai. Bizantijos imperatoriai ir varguoliai, dvasininkai ir eiliniai krikščionys vienodai žavėjosi Romano kūriniais, o po mirties paskelbė jį šventuoju.

Būtent šv. Romano Melodo paminėjimo dieną – spalio 1 d. – aukščiausias Rytų ortodoksijos dvasinininkas Konstantinopolio patriarchas šv. Hermanas (645–740) kreipėsi į nemirtingąjį poetą:

Patį anksčiausią, pirmąjį nuostabių himnų derlių tu pateikei kaip išsigelbėjimo priemonę, Romanai, tėve mūsų; sudėdamas angeliškas giesmes, tu šnekėjaisi su Dievu. Išmaldauk iš Kristaus Viešpaties pagalbą atsikratant pagundų ir vargų visiems, tave šlovinantiems.

Deja, netrukus prasidėjo gana staigus genialaus poeto ir melodo šlovės saulėlydis, perėjęs į daugelio šimtmečių užmarštį iki pat mūsų dienų. Nelemtą vaidmenį čia suvaidino ir minėtas krikščionijos skilimas į Rytų ir Vakarų tikinčiuosius, ir graikų kalbos nemokėjimas (su retomis išimtimis) Vakaruose, ir daugelis kitų priežasčių, tačiau būta ir grynai literatūrinių, mus dabar dominančių užmaršties aplinkybių.

Viena vertus, Romano Melodo sukurtas kondakiono žanras jo paties buvo iškeltas į tokias poetinės ir muzikinės tobulybės aukštumas, kad jo pasekėjai, kaip paprastai būna genijų sekimo atvejais, paprasčiausiai nebepajėgė išlaikyti pradinio lygio ir jų kūryboje kondakiono žanro religinės poemos ilgainiui smuko, išsigimė, pavirto bejėgiškais bandymais atkartoti tikrąjį meną.

Kita vertus, mirtiną smūgį pirmapradžiam kondakionui sudavė pati bažnytinių pamaldų ir bažnytinių giesmių raida. Šią raidą tyrinėja specialūs mokslai – eortologija (bažnytinių apeigų mokslas) ir himnografija (bažnytinių giesmių istoriografija), ir būtent jie leidžia mums pasekti ir paaiškinti nepelnytą nuostabaus ankstyvojo kondakiono išnykimą. Nors išnykimas, be abejo, buvo tik dalinis.

Kondakiono struktūra laikui bėgant ėmė stipriai mažėti, iš keliolikos posmų simfoninio kūrinio ilgainiui liko vos keleto eilučių kanonas. Net labiausiai žinomiems Rytų ortodoksų Bažnyčios šventiesiems naujasis kanonas skirdavo trumpą giesmę paminėti.

Pavyzdžiui, galime prisiminti kondakioną Konstantinopolio arkivyskupui krikščionių rašytojui, teologui, Bažnyčios daktarui Jonui Auksaburniui (apie 347–407) paminėti, kuomet jo palaikai 438 m. buvo perkelti iš tremties vietos atgal į Konstantinopolį. Ta proga sukurtas kondakionas, kuris mūsų laikus per ilgą vertimų iš graikų į daugelį pasaulio kalbų kelionę pasiekė trumpo kondakiono forma.

Atsiprašydamas už apytikrį vertimą iš bažnytinės slavų kalbos pateikiu savo vertimą į lietuvių kalbą:

Džiūgauki, paslaptingai teisinga Bažnyčia

Ir tu savo šventais palaikais sugrįžęs ir čia juos paslėpęs

Kaip auksą brangiausią, džiaukis giesme tavo šlovei,

Džiūgaujam tavo maldų išganyti palaimoje,

O Jone Auksaburni.

Kaip nors komentuoti ar interpretuoti šio ar kitų seniausiosios lietuvių literatūros istorijos „Chrestomatijoje“ skelbiamų kondakionų ir troparionų prasmes būtų, mano atveju, pretenzinga, juo labiau kad sakralinis tekstas be giesmės melodijos skambesio tėra blyškus tikrojo kūrinio šešėlis.

Savo pareigą matau kitokią – noriu pateikti pačių skaitytojų dėmesiui mano paties surankiotus ir išverstus iš bažnytinės slavų kalbos pirmuosius lietuvių literatūros kūrinius, datuojamus XIII šimtmečiu.

Esu įsitikinęs, kad skelbiami poetiniai tekstai turėjo būti sukurti netrukus po Charitinos Lietuvaitės mirties Naugardo vienuolyne ir po kunigaikščio Daumanto mirties Pskove. Ir sukurti juos galėjo, be abejo, tik jų likimo bendražygiai lietuviai.

Spėju, kad Charitina Lietuvaitė buvo ne vienintelė bėglė iš lietuvių valdomo Polocko. Jos bend­ražygės lietuvaitės, matyt, taipogi radusios prieglaudą vienuolyne, kur Charitina tapo vyresniąja ir pelnė visų seserų, lietuvaičių ir rusaičių, meilę ir pagarbą.

Lietuvišką autorystę liudija ne tik likimo bendrumas, bet ir tas labai retas bažnytinėje himnografijoje atvejis, kai giesmėje pabrėžtinai nurodoma šventosios ar šventojo tautybė ar gimtinė. Tokį atspalvį į kondakioną ir, kaip matysime, troparioną, skirtus Charitinai Lietuvaitei, galėjo įpinti tik tos vienuolyno seserys, kurioms buvo brangu ir svarbu paminėti:

Palikusi saviškius ir tėvynę savo,

Didžiajame Naugarde atkeliavusi būni,

Vienuolyno ramybės būste

Daugiadarbį vienuolės žygį atlikusi būni,

Angelu pagyvenusi Žemėje,

Rodei išganymo kelią Rusios moteriškėms.

Ir mes visos tavęspi artėdamos giedam:

Sveika, šventoji mūsų motinėle Charitina!

Kaip minėjau, nesirengiu komentuoti pirmą kartą šioje knygoje publikuojamų giesmių ir maldų, skirtų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui. Noriu tik sutelkti dėmesį į esamąjį laiką, giesmėse ir maldose kreipiantis į šventuosius. Juk šventoji ar šventasis nemiršta, bet, priešingai, ji arba jis danguje nuolat budi Dievo akivaizdoje.

Negana to: sakralinė šventosios ar šventojo funkcija ir pareiga – nuolatos iš Dangaus aukštybių stebėti žemiškąjį gyvenimą ir užtarti Dievo akivaizdoje savo globojamus žmones arba miestą, arbą žemės kraštą. Užtat Charitina Lietuvaitė ir žemę palikusi lieka su mumis – „būna“.

Ne „buvo“, o „būna“…

Toji amžina būsena atsispindi ir troparione:

Nuo pat jaunystės savo

Visa širdimi pamilusi Dievą būni,

Charitina sužadėtoji,

Tikėjimo žygį atlikusi būni

Su Kristumi, Sužadėtiniu tavo,

Ir tavo naujoje Tėvynėje,

Rusios žemėje, apsigyvenusi būni,

Į Dangiškąją Tėvynę mus kvietusioji,

Maldauki Kristų Dievą išgelbėti sielas mūsų.

Graikų bažnyčios himnologijoje troparionas mažai kuo skiriasi nuo kondakiono pagal savo vietą liturgijoje ir pagal apimtį. Vienas geriausių, mano supratimu, graikų ortodoksinės liturgijos žinovų carinėje Rusijoje.

Vilniaus dvasinės seminarijos auklėtinis (baigė 1892) ir Kijevo dvasinės akademijos profesorius ir egzegetas M. Skabalonovičius (Mихаил  Николаевич  Cкабaллoнoвич, 1871–1931) aiškino, kad „kondakionas pateikia kitokią švenčiamo įvykio pusę nei troparionas. Jei troparione matome tarsi išorinę įvykio dalį, kondakionas priešingai – teikia vidinę“*.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.22


[1]     Cit. ir mano versta iš anglų k. pagal: Thomas Head. The Development of Hagiography and the Cult of Saints in Western Christendom to the Year 1000. (http://www.the-orb.net/encyclop/religion/hagiography/hagindex.html)

[2]     Thomas Head. The Development of Hagiography and the Cult of Saints in Western Christendom to the Year 1000 (http://www.the-orb.net/encyclop/religion/hagiography/hagindex.html)


Prisijunkite prie diskusijos