Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VIII )


Print

15. Malda į šv. Charitiną Lietuvaitę

Malda į šventąją ar šventąjį, manau, labiau įprastas Lietuvos krikščionims kanonas, nors istorinės maldų šv. Charitinai Lietuvaitei ir šv. Daumantui Timotiejui metamorfozės, suprantama, turėjo būti žymesnės negu giesmių. Maldos nuolatos kito.

Ir vis dėlto jaučiau pareigą ir norą jas išversti ir pateikti atskiromis publikacijomis lietuviams krikščionims, idant pajustų XIII a. lietuvių dvasią, o galbūt ir ryšį su nuostabia Lietuvių žemės dukterimi šv. Charitina Lietuvaite ir lietuvių karžygiu šv. Daumantu Timotiejumi.

Įsiklausykim, kaip lietuviškai skambėtų „Malda į šventąją geratikę kunigaikštytę Charitiną Lietuvaitę“:

O geradare šlovingoji motinėle Charitina, Sužadėtinio tavo Kristaus nuotaka, Didžiojo Naugardo ir Rusios žemės užtarėja ir globėja. Išklausyki mus, į tave besimeldžiančius, ir taip, kaip esi globojusi savo vienuolyne vienuoles ir daugelį Rusios moterų esi nukreipusi eiti išsigelbėjimo keliu, šitaip ir mums nūnai padėki, peršvieski mūsų protų dabartines sutemas ir nukreipki į tikrojo tikėjimo šviesą […].O amžinai atmenama mūsų motinėle Charitina, pasimelski už mus nusidėjėlius savo maldose ir sujunki išsibarsčiusius po pasaulį Dievo vaikus savąja meile, įžiebki maldos aukurėlį mūsų širdyse, kad šlovintume tavo atminimą, pagarbinkim Viešpatį mūsų Jėzų Kristų per amžių amžius. Amen.

Vėlesniųjų laikų ženklai atsispindi maldos tekste. Bet argi tai nėra dar didesnis stebuklas ir džiugi žinia Lietuvos žemės vaikams. Vadinasi, Charitinos Lietuvaitės kultas neužgeso su jos bendražygių iš Lietuvos vienuolių gyvybėmis.

Matyt, jis stipriai prigijo ir liko visiems laikams iki šios dienos Rytų ortodoksijos ir Rusijos pravoslavų bažnyčių liturginėse apeigose. Maldoje, kaip matome, jau neatmenama ir neminima, iš kur yra kilusi šv. Charitina Lietuvaitė. Maldai svarbu nuostabioji šv. Charitinos Lietuvaitės globa ir užtarimas visiems Rusios žmonėms.

Gal tik netradicinė frazė apie „išsibarsčiusius po pasaulį Dievo vaikus“ ir meldimas juos „sujungti“ išsaugo nebūtyje išnykusios pirmosios lietuvių išeivijos nostalgišką prarastos Tėvynės ilgesio atgarsį.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.06.25


Prisijunkite prie diskusijos