Šventųjų karvių pasaulis


Print

Yra žodžio laisvės pasaulis. Ant kiekvienos tvoros parašytas ir iš visų sakyklų paskelbtas. Ir yra šventųjų karvių pasaulis. Jos amžinai teisios ir neliečiamos. Net jokio žodelio nepasakysi. Nes yra laisvesnės tarp laisvų ir lygesnės tarp lygių.

Iki užkimimo šaipykis iš savo tautos, jos istorijos ir kultūros, visų iki vieno garsenybių ir menininkų. Gali sau skaniai spjaudyti ant rusų, lenkų, irokėzų ar čiukčių. Šlykštėkimės veganais ar kaimiečiais, premjerais ar prezidentais. Derkim Dievą ir savo šalį, kaimynus, visuotinai pripažintus ir visiems brangius dalykus. Į sveikatą, galima, laisvė. Įprasta, niekas ir nepastebės. Būsi šiuolaikiškai pagirtas tarp vyrų, moterų ir kitų žmonių.

O suabejok šventųjų karvių teisumu – ir tau galas. Negrai, žydai ir neoseksualai yra šventieji. Tarpnacionalinės vertybės. Apie juos kaip apie lavonus – gerai arba nieko. O tai kaip musės moment sulėks reporteriai. Per visur parodys ir užmėtys ekskrementais. Ypač tie, kuriems į savo artimus, jų vargus ir gyvenimus nusišvilpt.

Mylėkim svetimus ir nekęskim savųjų. Kas šiuo keliu toliau nueis – bus palaimintas pro kur tik nori. Vis stebiuosi, ar yra koks nors dugnas? Ar yra kokia nors sveiko proto riba, kurios būtų kažkaip nepatogu peržengti? Ir vis labiau įsitikinu, kad nėra. Modernizuotas kvailybės pasaulis beribis ir skaidrus, kaip debilo šypsena.

Šventųjų karvių reikia, nes šventųjų nebeturim. Ir politikams, ir žmonėms. Kas, kad pieno neduoda. Kaip nedavė ir nugaišę šventieji komunistiniai stabai. Po keliasdešimt metų mūsų anūkai, atsivertę archyvuose šiuolaikinės žiniasklaidos puslapėlį, paklaiks. Nejaugi mūsų bočiai buvo tokie bepročiai?

Ir jie bus teisūs. Toks šventųjų karvių pasaulis. Štai dabar jame karas. Kurio niekas nemato, nes nenori matyti. Netradicinis, šliaužiantis. Užsikuria vis naujas židinys po židinio. Taikių realių sprendimų nėra. Ir vargu ar bus. Priešininkai aiškūs, ryžtingi, pasirengę viskam ir bet kam. Apie pabaigą net negalvoja ir mirti nebijo.

O mes turim dar vieną šventąją karvę. Mus puola būtent su islamo vardu ir vėliava. Ir niekas kitas nepuola. Ir būtent puola dėl to, kad esam ne jie. Nes jei pasakysi pora eilučių iš Korano – tavęs nesušaudys. O jei dar moteris, tai ir visai gerai. Gali tapti fronto žmona visiems tikėjimo broliams.

Kare reikia suprasti, kas priešininkas. Ne tik gintis. Norint laimėti, reikia pulti. Visais frontais. Informaciniu taip pat. Užteks vaidinti, kad grėsmių nėra. Kad visi geručiai ir tik atskiri individai siautėja. Nes karas ateina ne iš Marso. Iš islamo pasaulio.

Kadangi po Paryžiaus nebėra kaip tą neigti, naudingi idiotai išranda naujų būdų kišti galvą į kopas. Juk ne vien islamas turėjo ir turi teroristų! Juk jie žudo ir musulmonus! Ryžtingas veikimas apribotų demokratines laisves, pažeistų begalines šventųjų karvių teises!

Taip, kariaujane visi. Mažuma. Bet juk visada kare šitaip. Nei Vermachtas, nei Raudonoji Armija, nei slaptoji policija nesudarė daugumos piliečių tose valstybėse. Bet juos rėmė propagandos apsiriję gyventojai. Audringai plojo dėl pergalių, kol viskas nesibaigė pragaru. Ir fašizmas, ir komunizmas naikino savus. Ir tuos, kurie plojo, ir tuos, kurie ne.

Žudo ne islamas, o nuo jo tekstų apsvaigę fanatikai. Bet musulmonų pasaulis masiškai nepasmerkia žudynių Alacho vardu. Kelių imamų, susirūpinusių savo užpakaliu ir patogumais, neskaičiuokim. Daugelis tyliai serga už savo komandą. Paklauskit mūsų emigrantų, kurie per darbo pertraukas mato, kaip kolegos musulmonai užgula išmaniuosius. Ir vienas kitam gudriai šypsosi, skaitydami gerąsias naujienas iš Europos.

Bet kam tą pasakysi? Ir kas išspausdins? Kam gi malonios problemos ir asmeninės grėsmės? Geriau užsimerkim, užrakinkim duris, įsijunkim teliką. Apsiklokim su žmona šiltai ir lesinkim zylutes. Gyvenkim toliau ir laukim, kol valdžia viską sutvarkys.

Ir tai teisinga, nes asmeniškai nieko nepakeisim. Bet tą, kas prasidėjo, reikia suprasti. Valdžia jau mato ir supranta. Bet bijo panikos, nevaldomų situacijų. Ir šiltai apsiklojusi su žiniasklaida taip pat tyli.

Dauguma mūsų pasimetę ir galvoja apie išlikimą. Tai normalu. Bet svarbu ką sako tie, kurie kalba viešai, rašo ir komentuoja. Nes politikai visada darė, daro ir darys tik tiek, kad valdžioje išliktų. Jei esminių pokyčių visuomenė nereikalaus – niekas jų ir nesiims. O permainų poreikį formuoja būtent žiniasklaida.

Naudingi idiotai bijo ne realaus pasaulio, kuriame gyvena, o savo makaulėse susikurto šventųjų karvių vaizdelio griūties. Karas vyksta tol, kol kas nors jame nugali. Be ryžtingų veiksmų ir aiškaus oponentų įvardijimo jokio karo niekas dar nelaimėjo. Taip, ir be laisvės apribojimų taip pat. Atėjo ir toks laikas. Ir nėra ko čia verkšlenti.

Valdžia gali panaudoti situaciją savo naudai. Ir faktas kaip blynas, kad panaudos. Bet tik tiek, kiek visuomenė leis. Ramybės metai ištiksėjo. Išglebėlių ir stručių niekas nepasigailės. Artėja ne valdžios, o tautų ir valstybių išbandymas.

Turėsim tą, ką nusipelnėm ir sugebam turėti. Atėjo valanda atsimerkti. Dabar kalba ne apie sočius patogumus ir šventųjų karvių teises. O apie situaciją, kuri gali sugriauti visus patogumus ir visas laisves. Visiems.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.11.30; 09:42


Prisijunkite prie diskusijos