Svetimvardžių “autentiškoji” rašyba prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams


Svetimvardžių rašymas yra labai svarbi ir visuomenei aktuali kalbos kultūros dalis. Prieš ketverius metus  150 kultūros ir mokslo žmonių viešu laišku kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją prašydami patikslinti 1997 m. birželio 19 d. priimto 60-ojo nutarimo 5-tą punktą, kuris sukėlė didelę nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo sumaištį (Dienovidis, 2000 02 25). Laiško autoriai siūlė paprastą išeitį  – visuose lietuviškuose tekstuose visus svetimvardžius rašyti lietuviškais rašmenimis pagal lietuvišką tarimą, o ten, kur reikalinga išsamesnė  informacija, skliausteliuose nurodyti ir jų originalią grafinę formą atitinkamos kalbos rašmenimis. Kalbos ir informatikos mokslų duomenimis įrodyta, kad tai vienintelis būdas lietuviškame tekste išsaugoti nepažeistą lietuvių kalbos sistemą ir tikrąją svetimvardžio grafinės formos autentiką, pašalinti beprasmes kliūtis visuomenės savišvietai.

Šis siūlymas susilaukė plataus visuomenės pritarimo. Jam pritarė ir dvylikos  visuomeninių organizacijų, tarp jų Lietuvos teisininkų draugijos, vadovai, atkreipdami Kalbos komisijos ir visuomenės dėmesį į tai, kad „nutarimo Nr.60 nuostata kitų kalbų asmenvardžius ir mažiau paplitusius vietovardžius mokslinėje literatūroje, reklaminiuose, informaciniuose leidiniuose rašyti ne lietuviškais rašmenimis, bet vadinamąja autentiška forma prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 ir 29 str., Valstybinės kalbos įstatymo 22 str. ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 4 str. aštuntam punktui. Vien dėl to minėto nutarimo 5.2 papunktį būtina taisyti“ (Dienovidis, 2000 08 18).

 Apie tai, kad „autentiškoji“, o iš tikrųjų hibridinė, svetimvardžių rašyba prieštarauja lietuvių kalbos apsaugos įstatymams, spaudoje jau ne kartą rašyta ( žr. Kauno diena, 2000 06 20; Lietuvos aidas, 2001 11 23; Literatūra ir menas, 2003 10 31). Deja, tiek senosios, tiek naujosios sudėties Kalbos komisijos vadovybė bei jos pasirenkami ekspertai yra taip susižavėję „vakarietiškąja“ svetimvardžių rašyba, kad aklai ją mėgdžioja ir diegia mokslo bei informacinėje literatūroje, nepaisydami nei  kalbos mokslo, nei teisės argumentų.

Antai prof. Vytautas Ambrazas, vienas pagrindinių Kalbos komisijos ekspertų svetimvardžių rašymo klausimu,  teigia,  kad „nei Valstybinės lietuvių kalbos įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato ir negali nustatyti, kaip turi būti rašomos pavardės asmenų, kurie nėra Lietuvos piliečiai“  ( Mokslo Lietuva, 2001 09 20, p.11). Kitas  Kalbos komisijos narys Jonas Klimavičius tais pačiais metais samprotavo: „O kažkokia pritempta dedukcija iš Konstitucinio Teismo nutarimo vienu reikalu kitam reikalui teisiškai visiškai nekorektiška, o paprastai sakant  – įžūli nesąmonė“ (Lietuvos aidas, 2001 11 27).

Kaip yra iš tikrųjų? Kokius Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus pažeidžia 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo nutarimo  reikalavimas arba 2003 m.   naujosios redakcijos projekto „rekomendavimas“ dokumentuose, mokslinėje ir informacinėje literatūroje nelietuviškos kilmės tikrinius vardus rašyti ne lietuviškai, bet „originaliosiomis  formomis“?                         

Pirma. Toks reikalavimas („rekomendavimas“) pažeidžia Lietuvos Respublikos  Konstitucijos  5 straipsnio 3 dalį (Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms), 14 straipsnį (Valstybinė kalba – lietuvių kalba) ir 29 straipsnį, kuriame įtvirtintas piliečių lygiateisiškumo principas. Pažeidžia todėl, kad siaurina lietuviškos rašybos sritis ir didžiajai visuomenės daliai beprasmiškai apsunkina lietuviškų tekstų skaitymą, riboja  piliečių savišvietos galimybes.   

Antra. Valstybinės kalbos įstatyme tikrai nėra straipsnio nei apie Lietuvos, nei apie užsienio piliečių pavardžių rašymą. Tačiau  jame yra 22 straipsnis, kuriame labai aiškiai parašyta: „Lietuvos visuomenės informavimo priemonės (spauda, televizija,radijas ir kt.), visi knygų ir kitų leidinių leidėjai privalo laikytis taisyklingos lietuvių kalbos normų“.

Kalbos mokslo duomenimis įrodyta, kad „autentiškoji“ svetimvardžių rašyba netelpa į  taisyklingos lietuvių kalbos rėmus. Ji taisyklingos lietuvių kalbos normas laužo, nes lietuviško teksto vientisumą ardo įterpti kitų tautų rašmenimis  parašyti žodžiai. Taip parašytų svetimvardžių žmonės negali perskaityti.  Prisiminkime kalbininko prof. Prano Skardžiaus (1899-1975) duotą kalbos netaisyklingumo apibūdinimą –  „netaisyklinga yra tai, kas prastai yra suprantama, kas visai yra nesuprantama ir kas sunkiai suprantama“  (Skardžius P. Rinktiniai raštai. T.2. – V.,1997, p.53).

Kalbininkas prof. Vincas Urbutis rašo: „Kitas labai svarbus dalykas, grupelę kalbininkų svetimos kilmės vardų tvarkyboje nuvedęs šunkeliais, yra klaidingas manymas, kad tikriniai daiktavardžiai, ateinantys iš lotynišką ar jam artimą alfabetą vartojančių kalbų, turi būti vartojami bei rašomi vienaip, o iš likusiųjų  – kitaip. Visa  lietuvių kalbos skolinių – tiek tikrinių, tiek bendrinių – ilgaamžė istorija rodo, kad jų pavidalas nuo šaltinio kalbos alfabeto nepriklauso. Iš svetur ateinantys žodžiai integruojasi į mūsų kalbą prisitaikę prie jos fonetikos ir įgiję savo žodžiams įprastą morfologinę formą. Svetimybių  vartojimo principus seniai yra nustačiusi pati lietuvių kalba – kalbininkams belieka juos geriau suvokti. O kalbėti apie kažkokią atskirą tikrinių svetimybių (ar jų kažkokios sunkiai atribojamos dalies) rašybą rimtiems žmonėms iš viso nederėtų: bendrinės kalbos rašyba tegali būti viena visam kalbos žodynui ir, be to, privaloma visiems lietuvių kalbos bendruomenės nariams“ (Atgimimas, 2003 11 07; V.Urbučio straipsnio teiginiams pritarė 54 kalbininkai profesoriai ir docentai).

Taigi visais  atvejais, kai  lietuviškuose tekstuose pirmenybė teikiama nelietuviškais rašmenimis („autentiškai“, „originaliąja forma“) parašytiems svetimvardžiams, yra  šiurkščiai pažeidžiamas Valstybinės kalbos įstatymo 22 straipsnis.

Maža to, „autentiškoji“ rašyba, ardydama lietuvių kalbai būdingą sakytinės ir rašto kalbos vienovę, slopina lietuvių kalbos savitumą, kurį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 4 str. 8 punktas reikalauja saugoti ir ugdyti.

Kalbininkas prof. Arnoldas Piročkinas prieš kelerius metus perspėjo: „Svetimvardžių originaliąja rašyba vartojimas jau dabar daro kuriuos nekuriuos tekstus panašius į pidžiną, kalbų kratinį. Kalba yra glaudžiai susijusi įvairių lygmenų sistema, ir, pažeidę kurį vieną lygmenį (šiuo atveju rašybą), keliame pavojų kitiems lygmenims (pavyzdžiui, visų pirma fonetikai ir morfologijai). Jeigu prisiminsite lietuvių kalbos likimą Mažojoje Lietuvoje, tai jos nykimas kaip tik prasidėjo nuo tokių smulkmenų“ (Atgimimas, 2001 04 06).

Trečia. Iš tiesų,  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo  „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tiesiogiai atsako tik į vieną klausimą – patvirtina minėto LR AT nutarimo atitikimą Konstitucijai. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas įstatymas ir ypatingai Konstitucinio Teismo nutarimas yra pagrindžiamas teisės, tikslingumo ir kitais argumentais, turi ne tik raidę, bet savo prasmę  (dvasią) ir teisinę logiką.

Atkreipkite dėmesį į Konstitucinio Teismo nutarimo konstatuojamąją dalį, kurioje aiškinami Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsniai, vienaip ar kitaip susiję su nagrinėjamu klausimu. Šioje nutarimo dalyje pabrėžiama: „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą“. Valstybinė kalba kartu yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Privalomo valstybinės kalbos vartojimo sritis  – viešasis Lietuvos gyvenimas.

Konstitucinis Teismas konstatavo: „Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos  piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

Įrašai lietuviškais rašmenimis yra privalomi nepriklausomai nuo piliečio tautybės ir kitų požymių. Priešingu atveju „būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės  kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybės įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas“.  (Valstybės žinios, 1999 10 27, Nr. 90, p.26-30).

Šie Konstitucinio Teismo  nutarimo teiginiai, kuriais įrodoma, kad Lietuvos piliečio pase  vardai ir pavardės, nepriklausomai nuo asmens tautybės ir kitų požymių, privalo būti rašomi lietuviškai, tiesiogiai tinka visai svetimvardžių rašybai visuose viešuose lietuviškuose tekstuose, nes tiek pilietybės santykiai, tiek  periodinės spaudos ir knygų leidyba, tiek reklama ir viešieji užrašai yra viešojo valstybės gyvenimo sritys. Todėl Kalbos komisijos 1997 m. birželio 19 d. 60-ojo  nutarimo 5-tas punktas ir jo 2003 m. naujosios redakcijos projektas, ribojantys lietuvišką svetimvardžių rašybą dokumentuose, mokslinėje ir informacinėje literatūroje, akivaizdžiai   nesuderinami su  konstituciniu valstybinės kalbos statusu, nebrangina lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės, šiurkščiai pažeidžia lietuvių kalbos vartotojų teises.

Ketvirta. Kalbos komisijos 60-ojo nutarimo 5 punkto naujosios redakcijos projekte numatyta, kad iš kitų kalbų perimamos lotyniško pagrindo  rašmenimis perrašytos nelotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų asmenvardžių ir vietovardžių formos gali būti prilyginamos originaliosioms formoms ir joms teiktina pirmenybė mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose bei teisiniuose dokumentuose. Šiuo atveju iš esmės numatoma įtvirtinti svetimvardžių rašymo anglų kalba prioritetą. Toks teisinis reguliavimas aiškiai diskriminuoja lietuvių kalbą, lietuvišką  rašybą, prieštarauja lietuvių kalbos apsaugos įstatymams ir yra nepriimtinas.

                                                                 *   *   *

Nekritiškas sekimas svetimų, tegul ir „vakarietiškų“, kalbų pavyzdžiu yra nepateisinamas, tačiau  Kalbos komisija jį dangsto „europietiškumo“ skraiste. Kalbos komisija iki šiol nesvarstė jai 2003 m. rudenį įteiktų alternatyvių projektų svetimvardžių rašybai sutvarkyti ir nesiteikė  projektų autoriams paaiškinti, kodėl jų siūlymai nepriimtini. Visa tai kelia rimtų abejonių dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovybės ir jos ekspertų mokslinio sąžiningumo, teisinio raštingumo, jų sugebėjimo spręsti Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus. Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme  šių klausimų sprendimas įvardytas kaip pirmaeilis Komisijos uždavinys.

Visi svetimos kilmės žodžiai, taip pat tikriniai vardai, ilgam ar trumpam patekę į lietuvišką tekstą,   privalo paklusti lietuvių kalbos dėsniams. Lietuvių kalbos tvarkyba, taip pat nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymo lietuviškuose tekstuose principų nustatymas, yra išimtinė lietuvių tautos, Lietuvos valstybės teisė. Europos Sąjunga į tuos dalykus nesikiša. Net jeigu ir atsirastų tokių mėginimų, juos privalėtume atremti

Trumpai priminsime, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, siekdamas „nežymios“ pataisos Konstitucijoje, kuri leistų  lenkų ir kitų tautinių mažumų piliečių asmens dokumentuose  asmenvardžius  rašyti ne lietuviškais, bet jų kalbos rašmenimis, elgiasi neatsakingai. Tokia pataisa susilpnintų lietuvių kalbos konstitucinę, taigi ir įstatyminę apsaugą. Svetimų kalbų, dabartiniu metu ypatingai anglų kalbos, įtakai grėsmingai plintant,   valstybės pareigūnai privalo tvirtai ginti lietuvių kalbos pozicijas, jas stiprinti, o ne  silpninti. Nesuprantama, kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministras atsisako Ministro pirmininko Algirdo Brazausko 2002 m. Lenkijai pasiūlyto ir lenkų spaudos palankiai įvertinto kompromiso – asmens dokumentuose greta lietuviško įrašo pateikti ir originalią asmenvardžio grafinę formą.  Kitokių nuolaidų šiuo klausimu būti negali.

Klausiame: Kada baigsis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ir jos ekspertų savivalė nustatant svetimvardžių rašymo tvarką? Ar dar ilgai bus laužomi valstybinės lietuvių kalbos apsaugos įstatymai, žalojama  lietuvių rašto sistema, sudarkyta kalba leidžiamos visai visuomenei reikalingos knygos (Visuotinė lietuvių enciklopedija ir kt.),  beprasmiškai  ribojamos visuomenės savišvietos galimybės ? 

Tikimės, kad į šį visuomenę jaudinantį klausimą atsakys Lietuvos Respublikos Seimo vadovai, nes Seimas yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos steigėjas, ir  Komisija yra Seimui atskaitinga valstybės įstaiga. Seimas ne tik leidžia įstatymus, bet ir atlieka jų vykdymo kontrolę.

Pagarbiai:

adv. Stasys Šedbaras, adv. Audronė Bugelevičienė, adv. Algimantas Dziegoraitis, adv. Jonas Ivoška, LMA narys ekspertas ir Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys Pranas Vaičekonis, prof. habil. dr. Alfonsas Vaišvila                              

P.S. Šiam ,,autentiškosios“ svetimvardžių rašybos teisiniam įvertinimui pritarė Lietuvos teisininkų draugijos valdyba (2004 05 10) ir Lietuvos advokatų taryba (2004 06 10).

                                                               *    *    *

Lietuvos     Respublikos Seimo  Valdybai ir LR Vyriausybei  išvada įteikta 2004 m. birželio  21 dieną.  Ne kartą prašyta į ją atsižvelgti. Vietoj atsakymo sulaukta tik įprasto biurokratinio atsirašinėjimo.

Vienas šios išvados autorių dr. S.Šedbaras 2009 m. kovo mėn. patvirtino, kad “tokia buvo ir yra Lietuvos teisininkų draugijos pozicija. Kaip minėtos draugijos pirmininkas pažymiu, kad Lietuvos teisininkų draugija minėto sprendimo nėra pakeitusi ar panaikinusi” (žr. Lietuvos aidas, 2009 03 27, Nr. 57, p.6).

Paskelbta: Lietuvos aidas, 2004 06 18, Nr. 140

2010.06.22         

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.