Tai ne demokratija


Print

(…) kad visokie karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų Tėvynės vairo į savo niekšingas rankas. Lietuva turi pakliūti į tokių rankas, kurie Tėvynę myli, jai aukojasi. (Tai – ištrauka iš kun. Justino Lelešiaus „Dienoraščio“).

Žmonijos istorijoje, deja, kartojasi vis tie patys reiškiniai. Lietuva po sovietinės imperijos žlugimo išgyvena tam tikrus viduramžius.

Ankstesnių viduramžių pradžioje, po Romos imperijos žlugimo, susidarė privilegijuota didikų – bajorų – klasė. Tai žino visi, kurie nepamiršo, kas rašoma mokykliniuose vadovėliuose.

Dabartiniai Lietuvos viduramžiai būdingi tuo, kad susiformavo naujas pseudofeodalų ir tariamųjų bajorų sluoksnis, užsitikrinęs sau privilegijas ir teisinę neliečiamybę. Prieš teismus šie feodalai neatsako – nenutesiami jokiomis realiomis bausmėmis. Būdinga, kad ši “bajorija” susidarė tik iš tokių asmenų, kuriuos normalioj valstybėj būtų galima apkaltinti: branduolys – buvę sovietinių pavergėjų kolaborantai, prie jų gausiai šliejasi visi, kurie yra ką nors “nuveikę”, tai yra įkišę pirštus į valstybės iždą ir t.t. Buvusios kompartijos bilietas, bendravimas su sovietiniu saugumu ir teistumai už stambius nusikaltimus – tai tarsi dabartiniai “bajorystės” liudijimai.

Betvarkė ir neteisingumas pasižymi tuo, kad laiku nepažabojus, dar tvirčiau įsikeroja ir plečiasi. Dabar nebaudžiamas jau gali būti kiekvienas, sukaupęs pakankamai turto ir sutelkęs asmens sargybinių gaują, kurie kaip šunys budėtų greta. Pradeda įsigalėti naujųjų “bajorų” “auksinės laisvės”, kaip buvo prieš kelis šimtmečius. Visuomeniniai judėjimai prieš homoseksualus ir pedofilus praktiškai kovoja už galai žino ką. Atsiranda naujų “čičinskų” sambūriai, kurie pareiškia neleisią įsigalioti įstatymams ar teisiniams sprendimams. Kaip ir senųjų laikų čičinskai, taip ir šie savo pareiškimais žlugdo valstybę. Kaip seniau Lenkijos – Lietuvos karaliai, taip ir šiandieninės Lietuvos valdžios pareigūnai ir teisėtvarkininkai nedrįsta atmesti tokius “liberum veto” – kad neprarastų rinkėjų, kad neprarastų šiltų kėdžių. Šitaip norom nenorom valdžia pareiškia tarnaujanti ne visiems piliečiams, o tik naujiems privilegijuotiesiems, kurie pasirodo besantys nusikalstamų grupių statytiniais.

Po to, kai sovietų valdžia įskiepijo žmonėms pakankamai baimių, dabar Lietuvą valdo tie, kurių prisibijoma, prieš kuriuos kovoti nėra priemonių ir valios. Dabartinė santvarka Lietuvoj – nusikaltėlių demokratija. Apskritai jokios čia demokratijos nėra – tai paprasčiausia nusikaltėlių diktatūra. Švarios sąžinės žmonės gyvena pilnoj pavojų ir pažeminimų tikrovėj. Kiekvieną akimirką galima nukentėti: sukčiai gali turtelį nukniaukti, jį gali sutraiškyti automobilis, vairuojamas girtuoklio, jis gali būti bjauriai apšmeižtas, o kas bando kreiptis į teisėsaugą, dar praryja ir nebaudžiamų nusikaltėlių pasityčiojimus.

Matom, kaip į nebaudžiamų privilegijuotų “bajorų” kastą pretenduoja ir įsiplaka vis platesni nusikaltėlių sluoksniai. Betrūksta, kad privilegijom būtų apipilti ir paprasti kišenvagiai. Tiesą sakant, kai kurios vagių ir sukčių kastos jau dabar gyvena Lietuvoj nekliudomos.

Naujai susikūrusios dominuojančios nebaudžiamų nusikaltėlių kastos vadovaujami, mes vėl sukame į kelią, jau išbandytą Lietuvos – Lenkijos istorijoj. Apie tai anglų rašytojas Tomas Karlailis (Carlisle) pasakė: “Šiame pasaulyje nėra vietos anarchijoms. Pridengtos įvairiausiais vardais, jos labai patinka laikraščių redaktoriams, bet Visatos Kūrėjui jos bjaurios”. Toliau T.Karlailis žlugusią Lietuvos – Lenkijos valstybę prilygino puvėsių krūvai. Nejaugi mes leisime savo Tėvynę vėl paversti puvėsiais?

“XXI amžius”

2011.03.07


Prisijunkite prie diskusijos