Tai – šmeižtas


Print

2010 07 12. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas “Santaros” – “Šviesos” suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI.

Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas. Klausimo, kurį kelia E.Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?

Atsakymas, kurį pateikia profesorius, yra toks: lietuviai yra nebūtinai tie, kurie kalba lietuviškai ir gyvena Lietuvoje. Niekas negali pasakyti, kokia kalba kalbėjosi Vytautas su Jogaila, bet jeigu mums svarbūs Radvilos, Lietuvos statutai, jeigu mes laikome save tūkstantmete tauta, turim suprasti, kad LDK palikimas ir aušrininkų vizija yra du Lietuvos poliai, kuriuos reikia sujungti.

Kas galėtų tam prieštarauti? Tas sujungimo darbas pastaruoju metu itin intensyviai dirbamas: aiškinamasi, kaip ir kodėl lietuviškoji etnika, priešingai lenkiškajai, rusiškajai ar vokiškajai, laiku nesukūrė savo rašto ir bendrinės kalbos, kaip ir kodėl lietuviškosios kultūros lytys buvo nuslopintos stipriojo teisę globojančio krikščioniškojo internacionalizmo, kitaip sakant, kaip ir kodėl lietuviškoji etnika, priešingai lenkiškajai, netapo nacionalinės lietuvių kultūros ištaka iki pat naujausių laikų, kada išsprogdino visas prievartas ir išsiveržė ne tik lietuviškuoju raštu, bet ir lietuvių nacionaline valstybe, kuri lietuvių vardą, išskalbtą unijose su Lenkija, vėl įrašė į pasaulio žemėlapius ir valstybių pavadinimų sąrašus.

Kitaip sakant, pastarojo meto istoriosofija ir istoriografija bando aiškintis realias sąlygas ir priežastis, kodėl Senoji Lietuva tolydžio nutautėjo ir kokias problemas 1918 m. atkurtai Lietuvai, Lietuvos Respulbijai paliko LDK, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, viena kurių, pati didžiausia, buvo skubus nacionalinės kultūros, kalbos – lietuvių bendrinės kalbos ir lietuvių rašto kalbos – sukūrimas, kai kitos tautos jau buvo sukūrusios savąją “aukso literatūrą”.

E.Aleksandravičius sako: “Apie kalbas [tada] nekalbėjo”. Lietuviu laikytas tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą. Ar daug kas dabar pasakytų, kad lietuvis yra tas, kuris gerbia piliečio laisvę ir Lietuvos Konstituciją?

Aš taip pasakyčiau. Ir pasakyčiau tai dėl to, kad Lietuvos Konstitucija iš Lietuvos piliečio reikalauja gyventi Lietuvoje ir viešumoje kalbėti lietuvių kalba! Lietuvos statutai to nereikalavo. Štai dėl ko jie yra mūsų istorinės vertybės – istorinės Lietuvos teisiniai dokumentai, mūsų tūkstantmetės Lietuvos juridikos paminklai, mūsų istorinio gyvenimo, atvedusio į tautos nutautėjimą, paminklai.

Betautė pilietybė ir betautė Konstitucija šiandien būtų anachronizmas visame civilizuotame pasaulyje. O kad viso pasaulio tautos patiria naująjį tautų kraustymąsi – visuotinę migraciją, tai gal, mąstant apie šiuolaikinę tautinę tapatybę, nebūtina grįžti prie viduramžių internacionalizmo ar pagoniškojo indiferentizmo kodeksų?

Lietuva dabar lūžio dėl savo apsisprendimo nacionalinės pilietybės klausimu taške. Jei bus nutarta, kad dviguba pilietybė yra šiuolaikinio identiteto juridinė paradigma, mes atversime vartus tam, iš ko taip sunkiai kilom išeiti ir pagaliau XX a. pradžioj išėjom. Pilietis su visa atsakomybe įsipareigojęs gali būti tik vienai žemei, vienai kultūrai ir vienai kalbai. Tai sunkus apsisprendimas, bet visi tikrai žmogiški apsisprendimai yra sunkūs.

Diasporos kaip šiuolaikinio identiteto pilietinis įteisinimas yra šiuolaikiškai modifikuoto lietuviškojo imperializmo atmaina. Galima jį įvairiopai argumentuoti, teisinti, įtikinėti – tai demokratinės visuomenės viešojo gyvenimo kasdienybė.

Tačiau viską reikia vadinti savo vardais. Istorinių vertybių, ypač jei jos jau parodė savo realiuosius pavidalus, nederėtų teikti kaip šiuolaikinių, jeigu nenorime, kad tokia istoriografija būtų pavadinta pigiu transeuropiniu politikavimu, ar galbūt dėl to, kad norima įtikti netgi Konstitucijos normų ar Konstitucinio Teismo sprendimų nepaisantiems asmenims, nors niekas jiems nekliudo vadintis lietuviais, o dviguba pilietybė reikalinga daugiau kaip bajoro titulas ar pigesnis sienos perėjimo būdas.

Ir jau visiškai nepriimtinais laikytini tokie pasakymai, kad lietuviai atgimė, iš politinės civilizacijos subjekto virsdami filologijos produktu. Tai – šmeižtas, tuo labiau bjaurus, kad persakytas lietuvių draugu besidėjusio Česlovo Milošo.

Tai – septintoji naujausios Romualdo Ozolo knygos “Per lėtinį bankrotą. Lietuvos gyvenimo Europos Sąjungoje užrašai. Faktai ir mąstymai. 2010 m.” ištrauka. “Per lėtinį bankrotą” yra knygų “Į saulėlydžio krantą” (2008), “Paskui greičiausią pelną” (2008), “Nepriklausomybė alternatyvų neturi” (2009) ir “Ant imperijos slenksčio”  (2010) tęsinys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas, šio teksto autorius.

2011.11.01


Prisijunkite prie diskusijos