Tai tavo namai


Print

Reinkarnacijų net jogai neatsimena. Ir savo gimimo neatminsi. O savo valstybės atgimimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų – prisimenam. Vaikiams tai paveiksliukai vadovėlyje. Diriko ištarmių nuobodybė prikvėpuotoj aktų salėje. Nieko gero per teliką. O mums gyvas gyvenimas. Tai – dovana.

Kiekvienas turim savo kovo 11-tąją. Manoji atsitiko paskutinįjį vasario sekmadienį. Paryčiais po bemiegės nakties. Seniai buvom baigę skaičiuoti balsus rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą. Susiskambinę su kitomis apygardomis. Ir seniai žinojom, ko dar niekas nežinojo. Laimėjome.

Autobusai dar nevažiavo. Aleksoto gatvių ledas traškėjo po žieminiais batais. Tais, pilkaisiais aulinukais, su vis išsižiojančiu užtrauktuku. Kuriuos tada turėjau vienintelius penkeriems metams. Ir nebuvau dėl to nelaimingas.

Susikabinę už rankų. Gatvės viduriu namo per visą miegantį miestą. Pro aerouostą su už tvoros tamsuojančiais jų sraigtasparniais. Parėkaudami ir padainuodami. Apsvaigę nuo jaunystės, šampano ir laisvės dvelksmo.

Po to kovo 11-oji tebuvo formalumas. Sirgalių azartas prie žydrojo ekrano. Jau buvo padaryta. Ne šimtas dvidešimt keturi balsai tą atliko. Ir ne už būsimas išmokas iki gyvos galvos. O trys milijonai. Už pačius save.

Neseniai turėjau diskusiją su draugu. Aišku – dėl šauktinių. Žmogus garbingas. Gynęs Seimą sausio 13-tąją. Rizikavęs savo jauna gyvybę. Kuriam Lietuva nebuvo tuščias garsų derinys. Ir nesibaigia minios šėlsmu Žalgirio arenoje.

Dabar bet koks pokalbis – tik ginčo pradžia. Visada baigiasi apie Lietuvą. Ir likau vienui vienas prieš visus. Kurie ne tik už tai, kad šauktinių nereikia. Iš viso gintis nereikia.

Nes bloga valdžia. Supyko vaikai ant mamytės – ir negesins gaisro. Tegu supleška skradžiai visų namai. Būsim laimingi griuvėsiuose. Kaip Donbase – ten irgi buvo įniršę ant Ukrainos.

Paklaidžiojau po virtualybes. Atradau tokių šimtų šimtus.Ir visa žiniasklaida apie tai gaudžia. O pavojaus akivaizdoje kareivinės pustuštės. Užpildyta 30 proc. lovų ir spintelių.

1991-siais imperija buvo silpna, prasiskolinusi, bijojo pasaulio ir karo nepradėjo. Dabar ji stipri, turtinga, nieko nebijo ir kraują lieja tonomis. Pavojus dar niekada nebuvo taip arti.

O aplink kunkuliuoja aistros. Ką beatsiverstum, kur benueitum –  vieši debatai. Ginti tą savo valstybę ar tegu velniai ją rauna? Ar laikomės Konstitucijos ir įstatymų, ar teeinie viskas ant trijų raidžių?

Gerai, kad kiti mumis mažai domisi ir kalbos nesupranta. Prasmegtume iš gėdos. Ar buvo kada nors pasaulyje nors viena tauta, kurioje būtų dėl savo laisvės diskutuojama? Aš tokios nežinau.

Su visomis nepripažintomis pasaulyje vos daugiau nei 200 valstybių. Tautų keliskart daugiau. Be valstybės tauta – benamis. Apie namus svajoja. Pavydi tiems, kurie turi.

Pereik pasaulį skersai išilgai. Niekur nerasi vergų, kuriems valstybės nebereikia. Nes nemyli valdžios, kurios nesugeba normaliai išsirinkti.

Visą laiką galvojau, kad tie tankų sutikimai su gėlytėmis – stalinistinis feikas. Propagandinis filmukas ir tiek. Dabar suvokiau, kad jų buvo. Nes užaugo nauja karta, neapkenčianti savo namų. Dešimtmečiais gausiai laistyta ir tręšta valdžios neklystamumu, vagystėmis ir arogancija.

Nuo vaikystės per šventes visada reikėdavo kažkur eiti, stovėti, žygiuoti, klausytis. Todėl iki šiol nemėgstu gimtadienių, valstybinių švenčių ir jubiliejų. Tiksliau –  ne pačių švenčių, o visų tų paminėjimo ritualų ir iškilmių.

Ne todėl, kad nemyliu pats savęs, artimųjų ar savo šalies. O todėl, kad niekada nepasakoma tiek nenuoširdžių kalbų, veidmainiškų palinkėjimų, kaip tomis dienomis.

Nuo seno vis stebėdavau apsimetinėjimus ir parodomąjį kaukių šou. Tuos pačius storus ir liesus veikėjus. Matydavau tuos palengvėjimo atodūsius. Kai baigdavo mintinai išmoktas ar patarėjų surašytas fariziejiškas arijas. Ir nulipdavo nuo scenos. Į gyvenimą kaip visada. Toliau engti tos numylėtosios. Iki kito jubiliejaus.

Visada galvojau, kad mylėti tai, ką turi brangaus, reikia visada. O ne kelis pusdienius per metus kokia nors proga. Nes tie, kur tikrai myli, apie meilę nešneka. Ir tokių kalbų nemėgsta.

Gal tai bus nuostabi diena. Saulė čiurlioniškais šuorais plūs per langus. Ar gal bus apsiniaukę. Tinginiai vis tiek pasinaudos proga išsimiegoti. Diena jaukiai kvepės kava ir moterimis. O vakare sugrįšim į šiltus namus perkvipę vėju. Maloniai pavargę. Įsijungsime pasaulį ir draugus.

Ir pamatysim ne tik kasdienines įdomybes. Žmonių veidus ir tragedijas. Šviesius pasisveikinimus ir pasveikinimus. Bet ir rėčkas pykčio tam, ką sakaisi mylintis. Ironiškų juokelių, pašaipų ir pagiežos savo šaliai dalybas.

Na gerai, namai, kuriuose išaugai – ne patys tobuliausi. Ir tavo mama ne gražiausia, ne protingiausia ir ne geriausia pasaulyje. Bet juk tai tavo namai. Tavo mama. Kaip galima dėl nuoskaudų, kokios jos bebuvę, neapkęsti to, ko dalis esi pats?

Išjunk juos ir gyvenk sau ramiai, pasakysit. Negaliu. Nes tai irgi Lietuva. O Lietuvos neišjungsi. Su tais žmonėm teks gyventi, sugyventi ir greta jų mirti. Nuo šito nepabėgsi. Tai – gyvenimas.

Kartais atrodo – prie kokio prieitum. Ir jau kad papurtytum iš visų jėgų! Gal atsibustų? Ar apkabintum ir tyliai pastovėtum kokias dešimt sekundžių. Negi nieko nepajustų, nepagalvotų, neataktų ir nepraregėtų?

Deja, ne. Dviejų atgimimų nebūna. Taip toliau ir gyvensim. Ir nebesuprasime vieni kitų jau niekada.

Su šventėmis visus. Ypač tuos, kurie supratot, ką norėjau pasakyti.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.03.10; 05:04


Prisijunkite prie diskusijos