Taigi – kodėl nuolaidžiaujame lenkams?


Print

LR Seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą (KT) dėl nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymo asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose. Jame prašoma KT išaiškinti, ar Lietuvos Respublikoje išduodamuose asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose asmens vardo ir pavardės rašymas kitais lotyniško pagrindo rašmenimis pažeistų Konstitucijoje įtvirtintą lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą. Kartą KT jau išaiškino, tačiau baigusio kadencijas prezidento Valdo Adamkaus pažadai ambicingajai Lenkijai neduoda ramybės Seimui ir KT, kad būtų kitaip, kad Lietuva suteiktų privilegiją Lietuvos lenkams jų pavardes rašyti lenkiškais rašmenimis (kodėl tik lenkams?!).

Taigi – kodėl tik lenkams? Kodėl tie lenkai, būdami Lietuvos lenkais, Lietuvos piliečiais, o ne lenkais Lietuvoje, Lenkijos piliečiais, panūdo elgtis pagal Lenkijos įstatymus Lietuvoje?

Akivaizdu, kad ne Lietuvos lenkams, tikriems Lietuvos piliečiams atėjo į galvą siekti tokios privilegijuotos padėties, o buvusiems „autonomininkams“ ir juos palaikančiai Lenkijai, vis dar su nostalgija žvilgčiojančiai į Pilsuckio ir Želigovskio anuomet okupuotą Vilniaus kraštą.

Kai sprendžiami Tautai ir jos valstybei jautrūs klausimai, pataikavimams, nuolaidžiavimams tautinių vertybių sąskaita neturi būti vietos. Apie tai jau iš Amžinybės kalba Vytautas Alantas.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 m. parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 m. buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys 1992 m. – Vilniuje. Knygos skyrelyje „Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: „Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Ši knyga, parašyta patrauklia ir žodinga kalba, verta vadinti tautinės ideologijos vadovu, ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose. Rašinėlio apimtis neleidžia plačiau nagrinėti knygos turinio, tačiau dalį, mano manymu, itin svarbių teiginių iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su savo ilgo gyvenimo ir didelės bylos konspektine apžvalga, verta cituoti.

– Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.
– Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.
– Tauta be savos kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.
– Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.
– Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.
– Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.
– Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.
– Kada užtvenksim lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?
– Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.
– Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.
– Lietuvis neatlaiko „svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčytina.
– Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė…
– Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.
– Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?
– Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.
– Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.
– Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.
– Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.
– Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!
– Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?
– Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosiuos savo priešus.
– Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.
– Tautos istorija kaip didysis epas, kuris gal ir turi pradžią, bet neturi pabaigos.
– Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.
– Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.
– Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Valstybės valdymo mechanizmui pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – kelerių metų, o prikelti kosmopolitiškai pažeistą tautą reikia šimtmečio. Šitai turi suvokti lietuvybei neabejinga valdžia ir visuomenė. Tautinių vertybių sąskaita nuolaidžiauti – nevalia.

Nuotraukoje: rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas, 1987 m. parašęs knygą „Tauta istorijos vingiais“.

2009.11.01


Prisijunkite prie diskusijos