Tas prakeiktas nuolankumas, arba mintys, kilusios pažiūrėjus Virginijaus Savukyno “Savaitės atgarsius”


Print

Radvilų rūmuose matėme tarptautinės parodos “Kaip tai atsitiko didžiajame mūšyje. Žalgirio atodangos” atidarymą, nueinant 600-tiesiems to istorinio įvykio metams. Milžiniška drobė, tokio dydžio “Žalgirio mūšio” paveikslas, kokio Lietuvoje dar nesame regėję. Lenkijos dailininkų Tadeušo Popielio ir Zygmunto Rozvadovskio kūrinys, šiuo metu priklausantis Lvovo (Ukraina) istorijos muziejui, nutapytas prieš šimtą metų. Be šio paveikslo – dar daugiau nei 200 eksponatų iš Lietuvos, bemaž 80 iš Lenkijos. Žalgirio didvyrių Vytauto ir Jogailos portretai, skulptūriniai atvaizdai,  nugalėtojų trofėjai – kryžiuočių vėliavos. Visa tai iki gruodžio 5 dienos matysime šešiose salėse: “Žalgiris”, “Jogaila”, “Šventieji”, “Vytautas”, “Jubiliejai”, “Šiandien”.

Puikus sumanymas, įspūdingas parodos atidarymas. Lietuviai, lenkai, ukrainiečiai vieni kitiems dėkoja už supratimą, už paramą, už didelį reikšmingą darbą, kuris ypač jaunimui bus neabejotinai vertinga, įsimintina istorijos pažinimo, tėvynės meilės, tautų bičiulystės pamoka. Muziejininkai susikalbėjo, suprato, kad reikia jungtis, ne skaldytis, žiūrėti viena kryptimi ir į praeitį, ir į ateitį.

Ir beveik tuo pat metu vienas lenkas ir keli lietuviai (visi – Lietuvos piliečiai) nesusikalba, priekaištauja, kaltina Lietuvą, kaltina Lenkiją. Omenyje turiu žurnalisto Virginijaus Savukyno įsimintiną televizijos ginčų laidą “Savaitės atgarsiai”.

Puiki paroda – ir pastebimai blogėjantys santykiai su Lenkija. Priežastis – lietuviai skriaudžia Lietuvos lenkus. Siaurinamos jų teisės, jie baudžiami dėl gimtosios kalbos vartojimo; trečdalis tautinių mažumų (rusų ir lenkų) mokyklų uždaromos. Nevykdoma Lietuvos – Lenkijos sutartis, pagal kurią garantuojamas švietimas gimtąja kalba. Seime užregistruotas įstatymo projektas, ir jeigu jis bus priimtas, lenkų bendruomenė tokios teisės, t.y. mokytis gimtąja kalba, neteks.

Europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis taip kalba V.Savukyno vadovaujamuose “Savaitės atgarsiuose”. Ir nerausta. Briuselyje jis irgi nesigėdina klaidinti kitų tautų atstovus. Kiek girdėjau iš kito Lietuvos europarlamentaro, ten jam nesiseka, ten jis nesulaukia beveik jokio dėmesio. O štai mes išsijuosę bandome paneigti akivaizdžiausią netiesą. Kas suskaičiuos, kiek prirašyta, prikalbėta apie ketinimus lenkiškas pavardes pasuose rašyti originalo kalba, apie nelietuviškus gatvių pavadinimus Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, apie tuose rajonuose skriaudžiamas lietuviškas mokyklas, apie pastangas sutrukdyti lietuviškose mokyklose mokytis lenkų tautybės vaikams ir t.t., ir t.t.

Prirašyta, prikalbėta daug. Bet neišgirsta. “Savaitės atgarsiuose” dalyvavusiam Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui vis dar negana: reikia kalbėtis, ieškoti kompromisų, negalima siaurinti tautinių mažumų teisių, galima jas tik gerinti. Dar gerinti?!

“Lietuva, kurioje gyvena keturiasdešimt kartų mažiau lenkų negu JAV, išlaiko didžiausią lenkiškų mokyklų skaičių, tose mokyklose visi dalykai dėstomi lenkiškai. Nerasit kitos šalies, kur būtų tautinės mažumos mokykloje visi dalykai dėstomi tos mažumos kalba. Iš 20 mln. užsienyje gyvenančių lenkų dviems šimtams tūkstančių Lietuvos lenkų Lenkija skiria ypatingą dėmesį ir juos laiko lenkiškesniais lenkais negu kitus. Nejučia peršasi išvada, neskani išvada: problemų nėra ten, kur nėra lenkiškų mokyklų. Ir atvirkščiai: juo daugiau mokyklų, kyla daugiau problemų, – sako prof. Alvydas Butkus. Tačiau šito nenori girdėti ne tik ponas V.Tomaševskis, bet ir kai kurie mūsų Seimo, Vyriausybės nariai.

Pasuose negalima rašyti lenkiškų pavardžių lenkiškai, nes to daryti neleidžia Lietuvos įstatymai, to neleidžia daryti lietuvių kalba. “Kalba yra visai tautai bendra bendravimo priemonė. Natūralios kalbos raida, funkcionavimas visai nepriklauso nuo ją vartojančių atskirų žmonių valios. Atvirkščiai, kalba visiems jiems primeta savo valią. Pavardės tikrasis šeimininkas yra ne ja įvardijamas asmuo, o kalba, kuriai ta pavardė priklauso. Ji lemia pavardės garsinę raišką, kaitybą. Raštą turinčios kalbos pavardė dar privalo paklusti tos kalbos visiems privalomos rašybos taisyklėms”, – knygelėje “Pavardžių pradžiamokslis” – rašo dr. Vincas Urbutis. Jis mini vieną profaną, kuris pagarsėjo “ciniškais pamokymais, kad vienos kitos raidės mainai Lietuvai galėtų būti net pelningi, ji, girdi, galėtų gauti dar priedų – elektros stulpų ar dujų vamzdžių”.

Tas dr. V.Urbučio minimas profanas – valdžiai įtikęs kalbininkas, taigi tikrai ne Seimo narys Vytautas Gapšys, kuris kalba beveik lygiai taip, kaip tas profanas. Gaila, kad dviejų valstybių santykius dažnai nulemia tokios smulkmenos, kaip kelios lotyniškos abėcėlės raidės: kuriam puslapy bus įrašytos ar kaip jos atrodys, – sako jis žurnalisto V.Savukyno laidoje “Savaitės atgarsiai”. – Gaila, kad santykius formuoja ant autobuso, važiuojančio tarp dviejų miestų, užrašas. Ir dėl to mes prarandam galimybę Europos Sąjungoje kalbėti vienu balsu, daryti bendrą užsienio politiką, daryti energetikos projektus, kurie reikalingi tiek Lenkijai, tiek Lietuvai. Bandymais uždrausti, apriboti, nepaisyti tarptautinių įsipareigojimų mes kartais sau sukeliam didelių problemų. Pasak jo, reikėjo prieš dešimt, dvidešimt metų įteisinti tą pavardžių rašymą…

Duok tokiam berniukui kirvį – malkų priskaldytų visai žiemai. Galėtų eiti į mišką, kur vyrai vėjovartas tvarko. Bet ne – su kirviu Seime švaistosi. Yra didelė tikimybė, kad jo įtaka Seime, kuris prieš keletą dienų taip gražiai “pasišvarino”, tik didės. Tokiems turbūt beviltiška siūlyti pasiskaityti “Pavardžių pradžiamokslį”, bet kito kelio aš nematau. “Čia panašiai kaip medicinoje: kai širdies ligų specialistas operuoja ligonį, į operacinę nesiveržia su patarimais ne tik profanai (nemedikai), bet ir kokie okulistai ar urologai. Šiaip ar taip, kalbininkai neturėtų būti nušalinti ar patys nusišalinti nuo pavardžių tvarkybos. I.Smetonienės, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos per ilgai užsibuvusios pirmininkės, pastarojo meto išsisukinėjimai, kad pavardžių problemą (pasuose) turintys spręsti ne kalbininkai, o politikai, tik rodo, kokiose nekompetentingose ir neatsakingose rankose yra atsidūrusi valdiškoji kalbos tvarkybos institucija”, – rašo dr. V.Urbutis.

Ir dar: “Reikia suprasti, kad pavardės nesiskiria nuo kitų bendrinių ir tikrinių žodžių, jų visų pavidalą lemia juos vartojanti kalba, jos prigimtis bei pobūdis. Pavardė visada įtraukta į kalbos fonetiką deramu garsiniu pavidalu ir į morfologiją kaip vienam ar kitam kaitybos (linksniavimo) tipui priklausantis daiktavardis. Ir čia visai nesvarbu pavardės (ir apskritai žodžio) kilmė – skolinys patiria tokią pat fonetikos ir morfologijos prievartą, kaip ir savo pačių žodis […]. Integruota, įtraukta į lietuvių kalbą, priderinta prie jos fonetikos ir morfologijos turi būti kiekviena pavardė, kuri vartojama lietuviškai kalbant ar rašant. Visai nesvarbu, kas pavarde vadinamas – lietuvis ar nelietuvis, Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės pilietis, Lietuvos gyventojas ar užsienietis, karalius ar vargšas. Pavardės pavidalas priklauso tik nuo kalbos” – rašo dr. V.Urbutis.

Kai Seime tiek daug analfabetų, kurie net balsavimo biuletenio nemoka užpildyti, tokie kalbininko argumentai jiems ne pagal jėgas. Seimo narys Gintaras Songaila laidoje “Savaitės atgarsiai” bandė kolegoms V.Gapšiui ir V.Tomaševskiui priminti, kad juos saisto ne tik kalbos dalykai, bet ir įstatymai, Konstitucija, Konstitucinio Teismo išaiškinimai. Aš pats esu teisininkas, atkerta V.Gapšys, –  gerbiu įstatymus ir Konstituciją. Įstatymai yra priimami, pakeičiami, Konstituciją taip pat galima pakeisti! Blogai, kai Seimui teikiamas Vyriausybės įstatymas dėl vardų pavardžių, o užsienio reikalų ministras balsuoja kitaip, negu yra Vyriausybės pozicija.

Su tokiu visažiniu nepasiginčysi. Ir iš kur jis atsirado. Alytaus mokykloje mokiausi su Gapšiu: nejaugi tai jo sūnus? Būtų gyvas garsusis lenkų kalbininkas, lietuvių ir lietuvių kalbos bičiulis prof. Janas Otrembskis, sugėdintų savo tautiečius – ir V.Tomaševskį, ir R.Sikorskį, ir kitus. Jis nereikalavo, kad lietuviai jo pavardę rašytų Otrębski, nes puikiai mokėjo lietuvių kalbą, Vilniaus universitete dėstė lietuvių kalbos istorinę gramatiką. Turbūt ir Lenkijoje dabar nėra iškilių, nepolitikuojančių kalbininkų. O juk galėtų susėsti prie bendro stalo arba Varšuvoje, arba Vilniuje ir paaiškinti savo gapšiams ir tomaševskiams: nesikiškite ten, kur nieko neišmanote.

Žurnalisto V.Savukyno vadovaujami “Savaitės atgarsiai” įsiminė dar ir tuo, kad V.Tomaševskis ne kartą įžūliai melavo. Pavyzdžiui, jis sakė, kad Punske gatvių pavadinimai rašomi lietuviškai. G.Songaila atrėžė: “Jūs meluojat!” Vasarą buvau ir Punske, ir Seinuose, vaikščiojau tų miestų gatvėmis. Meluoja!

“Savaitės atgarsiuose” įtikinamai kalbėjo Vilniaus Riomerio universiteto docentas Rimgaudas Geleževičius. Lenkijos valstybė Lietuvos atžvilgiu ne visus pažadus vykdo. Daug metų žadami įvairūs tiltai, energetikos, transporto projektai. Nieko nedaroma. Todėl dabartiniame santykių paaštrėjime matau tik vieną išeitį: viską spręsti paketo principu. Gal kai kuriuos tautinių mažumų reikalavimus ir galima patenkinti (nė vieno! – V.V.), bet lygiai tuo pačiu metu, su ta pačia ratifikacija abiejuose Seimuose. Lenkai mus maitina pažadais. Pavažiuokite iki Augustavo: dvidešimt metų plento nėra. Ir apvažiavimo nėra, ir daug kitų dalykų nėra.

Visi žurnalisto V.Savukyno vadovaujamos laidos dalyviai, išskyrus, žinoma, V.Tomaševskį, sutiko, kad Lenkija nepagrįstai reikalauja parduoti mūsų strateginį objektą – Klaipėdos naftos terminalą. Toks spaudimas nepriimtinas. Tegul lenkai verčiau pasirūpina, kad Rusija atsuktų naftotiekio sklendę, juk su šia šalimi po Katynės katastrofos, žuvus prezidentui Lechui Kačinskiui, jų santykiai pastebimai pagerėjo. Lenkija nusisuka nuo Lietuvos kaip nuo nereikšmingos valstybės, ji pradėjo plėtoti santykius su didžiosiomis Europos Sąjungos valstybėmis – Prancūzija, Vokietija, – kurios palaiko kažkokius ypatingus santykius su Maskva. Todėl ir iškilo įvairūs reikalavimai: dėl pavardžių rašymo, dėl lenkų tautinės mažumos “skriaudų”. Kaip sako prof. A.Butkus, Varšuva Lietuvos lenkus laiko lenkiškesniais už gyvenančius kitose šalyse.

Galim mes iš kailio išsinerti – nuolaidžiaudami nieko nepasieksime, atsiras vis naujų ir naujų reikalavimų, naujų pretenzijų. Vienas mūsų skaitytojas rašo: “Dėl pavardžių rašymo lenkiškai jau įsisenėjusios problemos kalti mūsų vadovai, ypač prezidentas Valdas Adamkus. Jis daug metų svyravo ir svyruodamas lyg ir pažadėjo. Nereikėjo daryti užuominų, nereikėjo nieko pusiau pažadėti. Yra valstybinės kalbos įstatymas ir taškas! Jokių diskusijų ir ilgų apmąstymų. Būtų paniurnėję kokį mėnesį ir nurimę. Patys prisižaidėm, spardydami į savus vartus. Pradėję šiandien rašyti lenkiškai pavardes, rytoj privalėsime Rytų Lietuvoje (ir Vilniuje) gatvių pavadinimus rašyti lenkiškai (ar pridėti lenkišką užrašą prie lietuviško). Poryt neišvengiamai ateis eilė vietovardžiams (turėsime visuose užrašuose darkyti tikrus lietuviškus vietų vardus). Štai kur gali mus nuvesti neryžtingumas, mekenimas, žadėjimas dar kažkur svarstyti ir pan. Oi, trūksta mums lenkiško išdidumo. Oi, trūksta. Buvome ir esame pernelyg nuolaidūs. Ir kaimynai tą jaučia, mato, žino”.

Jau galvas kelia rusai, visai nelaikydami savęs Lietuvos rusais. Užteko Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkui Mahirui Gamzajevui prasižioti apie visoms Lietuvos tautinėms mažumoms vienodas švietimo sąlygas, koks triukšmas kilo! Pasiskaitykite “Litovskij kurjer” (Nr 44 (819 ir Nr. 45 (820). Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čikvadzė nebarė žurnalisto Anatolijaus Ivanovo už “didžiojo brolio” idėjų atgaivinimą bei puoselėjimą, o įteikė dovaną. Tas prakeiktas nuolankumas mus galutinai pražudys. 

Nuotraukoje: žurnalistas Virginijus Savukynas, vadovaujantis LRT televizijos laidai “Savaitės atgarsiai”.

2010.11.14  


Prisijunkite prie diskusijos