Tautinės bendrijos Lietuvos kelyje į Laisvę


Print

Džiaugiuosi, turėdamas galimybę Tautinių Bendrijų Tarybos – Lietuvos Etnoparlamento  vardu  kreiptis į  Jus, čia – istorinėje salėje ir  Nepriklausomybės lopšyje.

Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų malonų ir garbingą kvietimą dalyvauti ir kalbėti tokiame visiems Lietuvos žmonėms reikšmingame posėdyje.

Sveikinu visus  Jus, visus mūsų valstybės laisvus piliečius su nuostabia ir prasminga Nepriklausomybės atkūrimo švente!

Nesu istorikas, bet esu betarpiškas 1988-1991 metų šalies istorijos įvykių dalyvis. Man to laikotarpio Lietuvos išsivadavimas iš sovietinės imperijos pagal dvasią ir idėją, tautinę filosofiją bei siekius didžiaja dalimi primena vieną nuostabią freską šventojo Petro Bazilikoje Vatikane. Prieš 500 metų  nutapyta freska vadinasi „Švento Petro išlaisvinimas“, jos autorius – įžymusis Rafaelis.

Prieš 22 metus buvo nutapyta monumentali Lietuvos išlaisvinimo panorama. Ir šio didingo istorinio kūrinio autorius yra visa Lietuvos tauta.

Tačiau skirtingai nuo Rafaelio freskos turinio, kuomet švento Petro išlaisvinimas vyko stebuklingai ir taikiai, Lietuvos išlaisvinimas iš imperijos gniaužtų pareikalavo aukų.

Geriausi Lietuvos dukros ir sūnūs per vieną tamsią 1991-ųjų sausio naktį nutiesė tokį galingą vilties ir laisvės tiltą į auštantį Lietuvos Nepriklausomybės rytą,  kurį ne visos pasaulio tautos gali nutiesti net per šimtmečius. „Amžina garbė ir šlovė tautos didvyriams!”    

Gerbiamieji!

Atkuriant Nepriklausomą Lietuvą, šalia lietuvių ėjo ir tautinių bendrijų atstovai.

1988 metais, prasidėjus Lietuvos atgimimui, daugelis tautinių bendrijų – latviai, estai, gudai, lenkai, karaimai, totoriai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai, azerai, gruzinai, rusai, armėnai, moldavai, rumunai, vengrai ir kitų, į mūsų žemę įaugusių tautų atstovai, kovojo „Už Jūsų ir Mūsų laisvę“.    

Tada gerai  supratome, kad atkuriame savo valstybę Lietuvą, kurioje per ilgus amžius susipynė ne tik mūsų istorija, bet ir visų mūsų likimas.  

Lietuvos renesansas skatino mus grįžti prie savo tautinių šaknų, saugoti tikėjimą, papročius, kalbą. Tai, manau, Lietuvai suteikia išskirtinumą, spalvingumą ir praturtina šalies daugiatautę kultūrą.

Tautinių bendrijų atstovai 1988 metais Vilniuje įsteigė Lietuvos tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją. Asociacija telkė ir vienijo šalies tautines mažumas, siekiant Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei demokratinės visuomenės sukūrimo. Jos nariai kartu su lietuviais aktyviai dalyvavo visuose Lietuvai lemtinguose istoriniuose įvykiuose.  

Taigi, į Kovo 11-ąją mus vedė Atgimimas, jo vėliava – Sąjūdis, visų lietuvių ir visų Lietuvos piliečių vienybės dvasia. Todėl Kovo 11-oji – tai visų mūsų Laisvės ir istorinės atskaitos data.

1990 m. kovo 12 d. t.y. iš karto, kitą dieną po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos Aukščiausioji Taryba kreipėsi į Lietuvos tautines bendrijas pabrėždama, jog „visi Lietuvos valstybės politiniai ir ekonominiai sprendimai bus daromi, atsižvelgiant į visų Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų interesus nepažeidžiant jų nacionalinio orumo ir teisių“.

Mano įsitikinimu, šis kreipimasis į šalies tautinių bendrijų gyvenimą atėjo iš Lietuvos istorijos gelmių. Jame jaučiama Didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų dvasia, girdimas daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvenimo pulsas, atsispindi Lietuvos valstybingumo tradicijos. Ir gal todėl visiškai dėsninga ir logiška, kad Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų gretose yra ir Lietuvos žydų, lenkų bei rusų tautybės žmonių.

Mieli Posėdžio dalyviai!

Šią šventinę dieną, norėčiau akcentuoti, kad Nepriklausomybės atkūrimo siekį lietuvų tauta puoselėjo per visą okupacijos laikotarpį. Apie tai byloja ir ginkluota kova pokario metais bei kiti pasipriešinimo žygdarbiai. Prisimenant ginkluotos rezistencijos laikotarpį, norėčiau pabrėžti, kad lietuvių partizanų gretose kovojo ir kitų tautų atstovai: nemažas būrys vokiečių, kai kurie rusų sentikių, lenkų, ukrainiečių, gudų tautybės Lietuvos patriotai, ir net – belgas. 

Didžiuojuosi, kad 1944-1951 metais už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę lietuvių miško brolių tarpe garbingai kovojo ir mano tautietis Šakiras Sadykovas, kilęs iš tolimojo Azerbaidžano. Jis – Kęstučio apygardos partizanas, legendinio generolo Jono Žemaičio, partizanų vadų Jono Venclausko, Petro Bartkaus ir kitų žinomų kovotojų bendražygis, ryžtingai gynė Lietuvos Nepriklausomybę ir su kitais ginklo bei idėjos broliais 1951-ųjų pavasarį paaukojo savo gyvybę vardan šio švento tikslo. „Amžina garbė ir šlovė Lietuvos partizanams ir kitų tautų  laisvės kovotojams!”     

Grįžtant į Lietuvos atgimimo laikotarpį, norėčiau akcentuoti, kad svarbų vaidmenį sutelkiant šalies etnines bendrijas Lietuvos valstybingumo atkūrimo darbams, atliko tuo metu priimtas Tautinių mažumų įstatymas. Jo pagrindu buvo įsteigtas Tautybių departamentas.

Šiek tiek vėliau, 1991 m. sausio mėn., prie šio departamento buvo įkurta Tautinių bendrijų taryba. Svarbu, kad tolesnis Tarybos nueitas kelias glaudžiai persipina su Lietuvos gyvenimo permainomis ir mūsų valstybei reikšmingais istoriniais įvykiais. Tai, procesai, susiję su Nepriklausomybės stiprinimu, Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungos struktūras ir NATO.

Šiandien Taryba aktyviai prisideda prie tautinių bendrijų savitumo išsaugojimo bei puoselėjimo, kultūrų dialogo kūrimo, įgyvendinant tautinių santykių darnumo politiką, telkiant tautines bendrijas bendram mūsų valstybės labui, ugdant daugiakultūrę ir demokratišką Lietuvos visuomenę.

Bet mūsų Tarybos kelias nėra lygus arba išklotas rožėmis… Juk turėjome ir praradimų. Didžiausiu praradimu laikau tai, kad Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atkūrimo, deja, galutinai nesubrendo atvira pilietinė visuomenė. Mums pilnai nepavyksta išlaikyti lietuvių ir visų čia gyvenančių tautų bendrystės ir atsakomybės jausmo, kuris Atgimimo metais įkvėpė ir suteikė jėgų visai Lietuvai.

Taip, mes esame nepanašūs ir skirtingi: esame įvairiakalbiai, turintys savo papročius bei tradicijas, nevienodai galvojantys. Gal ir skirtingai suvokiantys žmogaus teises ir pilietines pareigas. Tačiau mus turi suvienyti vienas vardiklis – tai Lietuva. Ji bus tvirta ir saugi tik tada, kuomet mūsų pagarba Lietuvai bus didesnė už mūsų skirtumus.

Čia mūsų namai, čia mūsų visų valstybė, čia mūsų lūkesčių ir svajonių įgyvendinimo žemė, todėl ir toliau būkime kartu kurdami Lietuvos ateitį.

Neturime pamiršti, kad per ilgus amžius Lietuva išgyveno Galybę ir Vergiją, Žalgirio mūšį  ir Padalijimus, Vasario 16-ąją, Baltijos kelią ir Sausio 13-ąją.

Lietuvos praeitis moko, kad iš Proto ir Pagarbos gimsta Santarvė, iš Idėjos ir Susitelkimo – Galybė, iš troškimo valdyti – pavydas ir pyktis, iš nesantaikos – vergija.

Todėl mes visi – lietuviai ir šalies tautinės bendrijos – visada turime savyje puoselėti Baltijos kelio dvasią, Sausio 13-osios stiprybę, ir, kiek įmanoma, dažniau laimėti nors mažyti „Žalgirio mūšį“ už save, savo bendruomenę ir savo valstybę, kad 1990 metų Kovo 11-osios teikiamos viltys bei galimybės ir toliau taptų gražia tikrove.

Ačiū Jums už dėmesį.

Nuotraukoje: Mahiras Gamzajevas.

Tautinių Bendrijų Tarybos pirmininko, buvusio Lietuvos Sąjūdžio Seimo nario MAHIRO GAMZAJEVO kalba iškilmingame LRS minėjime, skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai.

2012.03.12


Prisijunkite prie diskusijos