Tautiniai klausimai – apleista pūliuojanti žaizda?


Print

Valdžios apleisti tautinių bendrijų reikalai ir metų metais nesprendžiamos problemos ne tik prisideda prie Lietuvos ir Lenkijos santykių nuodijimo, bet ir skatina atvirą konfrontaciją tarp skirtingas etnines grupes atstovaujančių visuomenininkų. Į tuos dalykus neretai kišasi ir kaimyninės šalys. Politologai perspėja – politikai žiovauja.

Antradienį Lietuvos rusų sąjunga išplatino pareiškimą, kuriame raginama apsvarstyti, ar Lietuvos tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, azerbaidžaniečių tautybės intelektualas ir sąjūdininkas Mahiras Gamzajevas gali toliau eiti šias pareigas. Rusų organizacijos susierzinimą sukėlė M. Gamzajevo išsakyti pasvarstymai, kad valstybės bendrojo lavinimo mokyklose neturi likti iš sovietmečio paveldėtos trikalbystės (rusų ir lenkų dėstomosios kalbos), o jų tautinis tapatumas galėtų būti išlaikomas jų organizacijų pastangomis ir per sekmadienines mokyklas.

Eilinis rusų išpuolis

Dar labiau juos, anot pranešimo, užgavo tai, kad M. Gamzajevas, esą, „apkaltino Rusijos tėvynainius (neregistruotas, Rusijos ambasados sukurtas darinys, vadovaujamas vadinamosios Konsultacinės tarybos) antivalstybine veikla, įžeidžiančiai užsipuolė Rusijos diplomatus“ ir pan. „Esame ypač pasipiktinę Tarybos vadovo pasisakymais, kuriems jo niekas neįgaliojo“, – sakoma pareiškime. Čia pat Rusų sąjunga skelbiasi atstovaujanti visų tautinių mažumų interesus ir šiuo pagrindu reikalauja, kad įvairių tautinių organizacijų sudaryta Tautinių bendrijų taryba apsvarstytų pirmininko tinkamumą.

Ne pirmas kartas

Minėtas M. Gamzajevo pasisakymas, nuskambėjęs Seime spalio 27 d. vykusioje konferencijoje tautinių bendrijų švietimo klausimais, buvo tik dingstis vėl iškelti šį klausimą. Konfliktas tarp Rusijos ambasados aktyviai telkiamų „tėvynainių“ ir M. Gamzajevo brendo seniai.

Kaip tame pačiame pasisakyme pastebėjo pats Tautinių bendrijų tarybos pirmininkas, nei Lietuvos užsienio reikalų ministerija, nei Vyriausybės, nei Seimo, nei prezidentūros atstovai nereagavo į seriją vien šiemet įvykdytų išpuolių prieš Lietuvos valstybę. Įvairiose Rusijos ambasados organizuojamose ir šefuojamose konferencijose, renginiuose bei jų remiamų visuomeninių organizacijų pasisakymuose nuolat skambėjo ta pati gaida: Lietuva kaltinta pažeidžianti tautinių mažumų teises, klastojanti istoriją mokyklose ir pan. Po vieno iš tokių renginių, įvykusio birželio mėnesį, kur dalyvavo Rusijos ambasadorius Vladimiras Čikvadzė ir šios šalies užsienio reikalų ministerijos atstovai, prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius tebuvo išreiškęs „nusistebėjimą“. Kiti oficialūs asmenys net nenustebo. Tame pačiame renginyje buvo iškeltas klausimas ir dėl „lietuvių nacionalisto“ M. Gamzajevo nušalinimo bei išsakytas viešas pažadas imtis radikalių veiksmų tariamai pažeidžiamoms savo teisėms ginti.

Ten pat buvo pareikšta, kad prie Kultūros ministerijos veikianti Tautinių bendrijų taryba išvis yra „etnokratinės ir nacionalistinės politikos vykdymui pridengti skirta uždanga“.

Pilkoji zona

M. Gamzajevas į visa tai atkerta esąs ištikimas Lietuvos patriotas, o Kremliaus globojamų organizacijų puolimą vadina darančiu jam garbę. „Labai norėčiau, kad tie ponai pacituotų tuos mano labai, neva, odiozinius pasisakymus. Gal nereikėtų savo anachronistinių įsitikinimų ir „Vyresniojo brolio“ pretenzijų primetinėti kitiems, kaip neginčijamų aksiomų?“, – portalui „Balsas.lt“ sakė jis.

Problema vargu ar telpa M. Gamzajevo asmenyje arba aplink jį.

Lietuva, kaip pastebi apžvalgininkai, daug metų sirpino problemas, kurių galėjo neturėti visai. Neadekvatūs pažadai ir keistos baimės dėl užsienietiškų pavardžių (rašomų lotynų šriftu) rašybos, kažkodėl viską suvedant tik „į lenkų klausimą“, neaišku kuo motyvuota kova su lentelių lenkų kalba gatvių pavadinimus įvardijančiomis lentelėmis Vilniaus krašte – tik dalis beprasmiško užsispyrimo, dabar galinčio turėti skaudžių politinių padarinių.

Metų metus pasyviai veikęs Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID), nieko per daug nereiškęs nei išeivijai, nei tautinėms bendrijoms, buvo pagrįstai kritikuojamas už neveiklumą. Vietoje jo veiklą vis aktyvino Rusijos ambasada ir jos išlaikomos institucijos, mielai šefuojančios ne tik rusų, bet ir į vienvaldžią Lenkų rinkimų akcijos lyderio Voldemaro Tomaševskio valdžią atiduotą lenkų bendriją. Didelius proveržius ir reformas įvairiuose srityse žadėjusi dešinioji valdžia, su Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais priešakyje – dar pablogino situaciją.

Taupumo ir „saulėlydžio“ šūkiais papuoštos reformos, be kita ko, panaikino TMID, išskaidant pastarojo ir taip vangiai vykdytas funkcijas Užsienio reikalų ir Kultūros ministerijoms. Pastarajai teko tautinių bendrijų reikalai, tačiau kažkokie judesiai šios srities politikos formavime prasidėjo tik Tautos prisikėlimo partijos deleguotą Remigijų Vilkaitį pakeitus tos pačios partijos atstovu Arūnu Gelūnu. Kelis etatus ir beveik jokio finansavimo šiai sričiai negalinti skirti ministerija turi neprastus konkurentus – Kremliaus dosnios paramos visada laukti galinčius Rusijos  tėvynainius, kurie netrukus pasipuoš dar ir Maskvos namais Vilniuje, kurie neabejotinai reikš šiek tiek daugiau, nei analogiški Vilniaus namai Rusijos sostinėje. Įdomu, kad niekas neplanuoja mainytis tokiais namais nei su Dublinu, nei su Londonu, kur lietuvių bendrijos savo gausa nesulyginamos su Maskva.

„Pilkųjų zonų nebūna. Jei tautinių bendrijų kultūrinėmis reikmėmis nesirūpins pati Lietuva, jas atsiras kam papirkti ir išnaudoti“, – perspėja tas pats M. Gamzajevas.

Valstybės saugumo departamentas, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios vykdęs gan sėkmingą minėtų procesų stebėseną (o gal ir ne tik), buvo gerokai išdraskytas, šalinant iš jo buvusiai vadovybei neparankius Konstitucijos pagrindų apsaugos valdybos darbuotojus. TS-LKD ir D. Grybauskaitės adėta šios institucijos reforma irgi apsiribojo kelių galvų kaita bei deklaracijomis, kad visos reikalingos koncepcijos jau paruoštos ir guli slaptuose stalčiuose.

Veiks visada

Politologas Lauras Bielinis portalui Balsas.lt sakė manąs, kad Rusijos veiksmai nėra suplanuoti, kaip kažkoks momentinis smūgis, tačiau ši šalis visada naudosis Lietuvos silpnybėmis, inercija ir klaidomis. „Rusija visada mėgino ir mėgins padaryti viską, kad išnaudotų visas silpnybės ir inercijas, visas klaidas, siekiant sutelkti savo tikslams visas nuo kultūrinės ir politinės įtakos galutinai neatitrūkusias grupes. Tą tiesiog reikia labai atsakingai suvokti“, – pabrėžia jis.

Panašiai politologas kalba ir apie santykių su Lenkija blogėjimą, nors ir teigia manąs, kad w raidės rašymas ar nerašymas, lentelių su pavadinimais klausimas yra tik dingstys, kai norima bloginti santykius, tačiau ir tokie dalykai, anot L. Bielinio visada bus išnaudoti.

Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas primena, jog Rusija taip elgėsi visada. „Kremlius pas kaimynus visada rasdavo ką ginti. Tai stačiatikių, tai brolių slavų, tai proletariato tiesestai neva persekiojamų, bazėse dislokuotų savo kariškių teises. Dabar – vadinamuosius tėvynainius. Tai reikia priimti, kaip realybę. Jei tik interesai reikalauja, „aukos“ bus atrastos. Kuo silpnesnė valstybė, tuo jiems geriau sekdavosi tiek Abiejų tautų Respublikoje, tiek prieškario Lietuvoje, tiek pas bet kuriuos kitus kaimynus“, – teigia jis.

Lietuvos valdžios inercija, šalies priklausymas informacinei ir kultūrinei Rusijos erdvei, ko nei viena valstybės valdžia per du dešimtmečius nemėgino ir nemėgina pakeisti, šias veiklas ir destrukcijos galimybes tik lengvina. Vakarų Europos didžiosiose šalyse, pastaruoju metu, vis labiau suprantama, jog tautinės tapatybės poreikis ir klausimai bei įtampos nedings savaime multikultūrinių koncepcijų katile. Ar Lietuva turi šioje srityje kokią nors koncepciją ir viziją? Kol kas apie ją niekas nieko negirdėjo, nors istorinė patirtis bei geopolitinės realijos to tarsi ir reikalauja.

Iš TS-LKD lyderių stalčiuje gulinčios „Rusijos sulaikymo strategijos“:

25. LIETUVOJE reikia dėti visas pastangas, kad mažėtų erdvė žmonių nusivylimui savo valstybe, nes nusivylę piliečiai labiausiai praranda imunitetą Rusijos pastangoms “plauti” smegenis. Nusivylimas žadina nostalgiją praeičiai, taip pat ir sovietinei praeičiai. Tai skatina ir didėjantį nepasitikėjimą demokratijos institucijomis. Nusivylimas yra erdvė populizmui, o pastarųjų kelerių metų patirtis rodo, kad per populizmą į Lietuvą veržiasi Rusijos įtaka. Rusija Lietuvoje yra stipri tiek, kiek yra didelis Lietuvos žmonių nusivylimas savo valstybe.

28. Valstybė visiškai negina savo piliečių protų nuo rusiško “smegenų” praplovimo. Žiniasklaida, viena iš visuomenės institucijų, pasiduodančių korupcinei “nešvarių” pinigų įtakai, yra mažiausiai ir sunkiausiai pasiduodanti valstybinei antikorupcinei priežiūrai. Kare dėl protų žiniasklaida yra pats svarbiausias ginklas. Rusija Lietuvoje yra įsigijusi ir naudoja labai pavojingus ginklus. Tuo tarpu valstybė šiame kare elgiasi visiškai bejėgiškai. Valstybė turi imtis labai efektyviai kontroliuoti finansinius srautus žiniasklaidoje ir negailestingai stabdyti Rusijos finansiškai neviešai įtakojamos žiniasklaidos veiklą Lietuvoje.

29. Norint pakeisti padėtį, reikia specialios valstybinės programos formuoti ir puoselėti paklausą kitokiai žiniasklaidai – tokiai, kuri atspindėtų Europos tradicijas, kuri nemanipuliuotų žmonių sąmone, o ugdytų savarankiškai mąstantį individą, stiprintų pilietinę visuomenę. Todėl neužtenka šnekėti apie hipotetines grėsmes iš Rytų, būtina aktyvi Lietuvos politika, užtikrinant asmens ir visuomenės informacinį saugumą, taip išliekant visaverte Europos informacinės erdvės dalimi.

Nuotraukoje: agresyvusis Rusijos ambasadorius Lietuvoje ponas Vladimiras Čikvadzė.

www.balsas.lt

2010.11.06


Prisijunkite prie diskusijos