Tautinių bendrijų tarybos pirmininku išrinktas Mahiras Gamzajevas


Print

Tautinių bendrijų tarybos (TBT) pirmininku šių metų spalio 29 dieną balsų dauguma išrinktas Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos lyderis Mahiras Gamzajevas. Ši aplinkybė įdomi, nes nei Baltijos šalyse, nei kitose Europos valstybese azerbaidžaniečiai iki šiol dar nebuvo renkami į tokio pobūdžio pareigas. Lietuva – pirmoji, TBT vairą patikėjusi azerbaidžaniečiui. Tačiau šios aplinkybės M.Gamzajevas nesureikšmina. Duodamas interviu M.Gamzajevas nuolat pabrėždavo, jog TBT vadovas privalo rūpintis visų be išimties Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų problemomis. Negerovių, kurios trukdo harmoningam gyvenimui – esama. Beje, tos negerovės aktualios ne tik tautinėms bendrijoms. Jos turėtų rūpėti ir Lietuvos valstybei, kadangi tarp lietuvių ir tautinių bendrijų privalo egzistuoti abipusis pasitikėjimas bei pagarba. Valstybė stipri tik tuomet, kai visi jos nariai eina tuo pačiu keliu. Todėl M.Gamzajevas pageidavo visą dėmesį sukoncentruoti būtent į darbus, kurie laukia jo kaip TBT lyderio. O darbų – daug.

Tautinių bendrijų tarybos nuostatose, be kita ko, rašoma, jog “TBT ir jos vadovas privalo rūpintis tautinių mažumų tautinio identiteto saugojimu, stebėti, kaip Lietuvoje įgyvendinami įstatymai, reglamentuojantys tautinių mažumų teises, ugdyti tautinę toleranciją ir pakantumą, šalinti rasizmo, ksenofobijos apraiškas, skatinti diskusijas šiais klausimais, siekti, jog Lietuvos gyventojai, priklausantys tautinėms mažumoms, įsilietų į šalies visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, analizuoti įstatymų ir teisės aktų projektus, kuriuose numatoma spręsti tautinėms mažumoms aktualius klausimus, teikti pastabas bei siūlymus Seimo komitetams, Prezidentui, Vyriausybei, savivaldybėms”. Žodžiu, rūpesčių TBT vadovas tikrai turės.

Su naujuoju TBT pirmininku Mahiru GAMZAJEVU kalbasi visuomenės nuomonių portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Tautinių bendrijų tarybos pirmininku Jūs išrinktas balsų dauguma?

Iš 27-ių balsavime dalyvavusių tautinių bendrijų tarybos narių mano kandidatūrą parėmė 14-a asmenų.  Be manęs savo atstovus į TBT vadovo postą siūlė lenkų, rusų ir graikų bendruomenės. Tačiau jų atstovai sulaukė mažesnio palaikymo. TBT vadovybė renkama trejiems metams.

Lietuvos tautinių bendrijų veikloje aktyviai dalyvaujate ne vieną dešimtmetį. Mano žiniomis, esate vienas iš nedaugelio, kurie pasirinko šią visuomeninę veiklą, vos tik tautinės mažumos Lietuvoje ėmė burtis į tautines bendrijas.

Lietuvoje gyvenu daugiau nei trisdešimt metų. Lietuvos azerbaidžaniečių bendrija, kuriai vadovauju, veikia nuo 1988-ųjų. O TBT buvo įsteigta beveik prieš 19 metų . Idėją sukurti tautinių bendrijų veiklą koordinuojančią instituciją brandinome seniai. Tačiau ji buvo realizuota tik 1991-aisiais. Tačiau TBT susikūrė, mano įsitikinimu, Lietuvai labai svarbiu laikotarpiu. Prisiminkime, kokie įvykiai tada klostėsi? Nepriklausomybę atkurusiai Lietuvai Kremlius kenkė ekonominėmis blokadomis, kariniais išpuoliais, kiršino Lietuvoje gyvenančias tautines mažumas, bandydamas nuteikti jas prieš laisvės siekiančius lietuvius. Taigi TBT įsteigta gūdžiomis 1991-ųjų sausio dienomis kaip ženklas, kad tautinės mažumos remia lietuvių siekius atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos. Tokiu žingsniu mes aiškiai rodėme savo paramą bei lojalumą Lietuvos valstybei. Man regis, tokia parama Lietuvai tuomet buvo labai reikalinga ir svarbi, nes Maskvos propagandistai nuolat šaukė, esą Lietuvos tautinėms mažumoms nepriimtinas lietuvių pasirinktas kelias. Mūsų prie Tautybių departamento įkurta TBT, į kurią tuomet įėjo net 15-os tautinių bendrijų atstovų ir kuriai tuomet vadovavo generalinė direktorė Halina Kobeckaitė, demaskavo tuometinės SSRS vadovybės prasimanymus.

Kodėl būtent Jus išrinko vadovauti TBT?

Man keblu pateikti atsakymą į tokio pobūdžio klausimus. Jūs geriau klauskite tų, kurie balsavo už mano kandidatūrą. Atsakysiu labai trumpai. Tautinių bendrijų veikloje nesu naujokas. Turiu įgyvendinęs konkrečių darbų. Turiu aiškią viziją, kaip privalome tobulinti TBT veiklą, galų gale – kur link reikėtų koreguoti Lietuvos įstatymus, jei norime matyti stiprias, gyvybingas ir tuo pačiu valstybei lojalias, ištikimas tautines mažumas. Esu įsitikinęs, jog pirmininku mane išrinko visai ne dėl to, kad esu azerbaidžanietis ar aistringas lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės kūrybos tyrinėtojas.

Lietuvai labai svarbu, kad jos žemėje gyvenančios tautinės mažumos ne tik sėkmingai puoselėtų savo tradicijas, kultūrą, papročius, bet ir būtų lojalios Lietuvos valstybei. Tačiau būtume naivūs, jei manytume, jog visi alei vieno tautinių mažumų atstovai yra ištikimi Lietuvos interesams.

Pirmasis mano kaip TBT vadovo tikslas – padėti Lietuvoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms puoselėti savo išskirtinumą. Tačiau ne mažiau svarbu, kad tautinės mažumos, puoselėdamos savo tradicijas bei papročius, tuo pačiu išliktų lojalios Lietuvos valstybei. Aš visuomet vadovaujuosi principu: “Galinga Lietuva – stiprios tautinės bendrijos, stiprios bendrijos – stipri Lietuva”. Į kiekvienos tautinės bendrijos gerovę bei suklestėjimą mes turime eiti per nepriklausomą ir klestinčią Lietuvą. O ne atvirkščiai. Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos turėtų integruotis į politinį, kultūrinį, visuomeninį šalies gyvenimą neprarasdamos tautinio išskirtinumo. Kiekviena tautinė bendrija turėtų suvokti, jog apart jų teisių egzistuoja dar ir pareigos. Tik šių dviejų sąvokų dermė praktikoje atvveda į harmoningą visuomenę.

Mano supratimu, šiuo keliu ir einama. Visais lemiamais Lietuvos valstybei istoriniais momentais šalies tautinių bendrijų atstovai nuosekliai palaikė mūsų bendros valstybės valstybingumo idėjas, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, prisidėjo organizuojant Baltijos kelią, referendumą dėl sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos, gynė Nepriklausomybę per 1991 metų sausio įvykius ir rugpjūčio pučą. Tuomet mes kartu su lietuvių tauta iškovojome Nepriklausomybę mūsų bendrai valstybei – Lietuvai. Vėliau Lietuvos tautinės bendrijos vienareikšmiškai palaikė mūsų valstybės siekius integruotis į Europos Sąjungą ir NATO. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad Lietuvos tautinių mažumų nueitas kelias naujosios Lietuvos istorijos laikotarpyje betarpiškai sutampa su lietuvių tautos nacionalinio išsivadavimo kovos etapais bei  nepriklausomybės idėja.

Ar Jums žinomi kokie nors konkretūs nelojalumo Lietuvos valstybei pavyzdžiai TBT veikloje?

Atviro nelojalumo pavyzdžių iki šiol nepasitaikė. Galiu patikinti, kad kaip TBT vadovas tikrai nesitaikstysiu su tokio pobūdžio tendencijomis, jei jų pasitaikys. Tačiau noriu tikėti, jog tokių dalykų pas mus visai nebus. Visi, kuriems buvo nepriimtina nepriklausomybės ir savarankiškumo kryptis, neatėjo į TBT nei 1991-aisiais, neateina ir šiandien.

Tačiau būčiau ne itin tikslus, jei tvirtinčiau, jog posėdžių metu pas mus nepasitaiko kai kurių kontraversiškų  politinių akcentų. Privalau pabrėžti, jog TBT – visuomeninė, o ne politinė organizacija. Taigi pas mus bet koks politikavimas ir populizmas – nepageidautinas. Jei kas nors siekia politinės karjeros, tegul stoja į politines partijas. Ir vis dėlto kartais sunku atskirti, kur baigiasi visuomeniniai ir kur prasideda politiniai reikalai.

Lietuva visuomet pasižymėjo tolerancija kitataučiams. Bet gal tautinės mažumos vis tik turi pastabų Lietuvos politikams?

Labai gaila, kad po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES tautinių mažumų teisių apsauga šalyje ženkliai susilpnėjo. Kol Lietuva nebuvo šių organizacijų atstovė, oficialusis Vilnius vykdė visas europietiškas nuostatas, apibrėžiančias tautinių mažumų teises bei pareigas. Bent jau nuoširdžiai stengdavosi įvykdyti visas europietiškas rekomendacijas, reikalavimus. Po 2004-ųjų, įstojus į NATO ir ES, prasidėjo akivaizdus pablogėjimas. Valdžios vyrai tiesiog pradėjo mus užmiršti.

Kas Jus labiausiai neramina, skaudina, piktina?

Mums nepriimtina, kad apie mūsų teises ir pareigas kalbama kartu su seksualinių mažumų problemomis. Mūsų, tautinių mažumų, teises bandoma prilyginti prie tam tikrų mažumų grupių teisių – lesbiečių, pedofilų, homoseksualų. Suprask, visos šios išvardintos grupės tokios pat mažumos kaip ir mes. Kai Lietuvos politikai, socialinėse srityse dirbantys mokslininkai, žmogaus teisių gynėjai kalba apie mažumų teises ir pareigas, jie dažniausiai omenyje turi seksualines mažumas. Tautinės mažumos paliekamos paskutinėje vietoje. Tokia nuostata mums negali būti priimtina.

Aš neturiu jokių priekaištų seksualinėms mažumoms. Tegul sau gyvena, jei niekam netrukdo. Tačiau požiūris į tautines mažumas Lietuvoje turėtų būti kur kas rimtesnis, nei iki šiol. Jau vien dėl to, kad mūsų Lietuvoje esama apie 570 tūkstančių. Mes sudarome apie 16,5 proc. visų Lietuvos gyventojų. Ir mūsų lyginti su seksualinėmis mažumomis nederėtų. Tai – du visiškai nesulyginami dalykai

Beje, tarpukario Lietuvoje tautinių mažumų reikalus gvildeno net du ministrai be portfelių. O šiandieninėje Lietuvoje nerasite nė vieno tokio ministro. Iki šiol mūsų reikalais domėjosi Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID). Departamentas per savo dvidešimt veiklos metų kartu su mūsų nevyriausybinėmis organizacijomis atliko didelį darbą, telkiant šalies tautines bendrijas bendram Lietuvos valstybės labui. Tačiau nuo 2010-ųjų metų sausio nebeliks ir šio Departamento. Mūsų nuomone, Departamento likvidavimas, perduodant jo funkcijas kitoms valstybės institucijoms, atsižvelgiant į vis labiau globalėjantį pasaulį, didėjančią tarptautinę migraciją, – klaidingas sprendimas Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu, beje, prieštaraujantis mūsų valstybėje per šimtmečius susiklosčiusioms politinės nuostatoms ir tradicijoms. Taigi jo funkcijos bus perduotos Kultūros ir užsienio reikalų ministerijoms. Išeivijos reikalus kuruos URM-as. Mūsų reikalus – Kultūros ministerija. Tiksliau sakant, Kultūros ministerijos skyrius, kurį sudarys keli specialistai. Tikriausiai nereikia aiškinti, kad toks skyrius nesugebės deramai įsigilinti į maždaug pusės milijono gyventojų lūkesčius.

Man belieka apgailestauti, jog Lietuvoje esama politikų, įsitikinusių, jog tautinių mažumų veikla apsiriboja vien šokiais ir dainomis nacionalinių švenčių progomis.

Ar esama tautinių mažumų, kurios labai silpnai integruotos į Lietuvos gyvenimą? Ar esama tautinių mažumų, kurios tarpusavyje nesutartų?

Tautinės mažumos – sudėtingas reiškinys. Čia įžvelgiu dvi galimas konfliktines situacijas. Tikrai ne visos tautinės mažumos tampa natūralia Lietuvos dalimi. Omenyje turiu kad ir romų problemas. Jei neieškosime konstruktyvių kelių, kaip padėti romams integruotis į Lietuvos gyvenimą, ši negerovė stiprės. O stiprėdama kenks ne kam nors kitam, o mums, Lietuvai. Nereikia užmiršti, kad nesusipratimų pasitaiko ir tarp pačių etninių grupių. Galų gale pasitaiko atvejų, kai lietuviai ir lenkai kartais neranda bendros kalbos. Tačiau lietuvius ir lenkus sieja bendra 500 metų trukmės istorija ir bendra religija. Lietuva ir Lenkija priklauso tam pačiam NATO aljansui bei tai pačiai ES. Be kita ko, Lietuva ir Lenkija įvardijamos ir kaip strateginės partnerės. Todėl drįstu manyti, jog šie reiškiniai yra lyg vienos šeimos dviejų narių laikini nesutarimai. O kai kuriems Lietuvos ir Lenkijos politikams nederėtų eskaluoti esamos padėties įvairiais populistiniais pareiškimais, įskaitant ir Europos Sąjungos tribūnas.

Jūs tvirtinate, jog TMID naikinimas – grubi valstybės klaida? Bet gal jo išlaikymas per daug brangiai kaštavo?

Manau, kad TMID panaikinimas – politinė klaida. Mūsų išlaikymas valstybei niekad daug nekainavo. Štai kad ir mano pareigos. Jūs manote, kad dabar gausiu solidų atlyginimą, turėsiu reprezentacinių lėšų, man bus skirtas tarnybinis automobilis, vairuotojas, sekretorė? Nieko panašaus. Mano pareigos – visuomeninės. Net išlaidas už skambučius mobiliuoju telefonu privalau padengti iš savo kišenės. Valstybė iš savo biudžeto neskiria nė vieno lito net suvenyrams, gėlėms, padėkos raštams.

Apgailestaudamas konstatuoju, jog po Lietuvos įstojimo į NATO ir ES finansavimas tautinių mažumų reikmėms nuolat ir ženkliai mažėjo. Ypač po 2004-ųjų jis mažėjo kasmet. Kai kurie politikai pamiršo savo pažadus, duotus tautinėms mažumoms. Toks elgesys nekelia abipusio pasitikėjimo ir pagarbos. 1988 – 1992-aisiais kai kurie šiuo metu aukštus postus užimantys politiniai lyderiai ragino remti valstybę, o dabar mus lengva ranka sulygino su seksualinėmis mažumomis.

Tačiau tikriausiai nėra padėties be išeities. Nejaugi sunku rasti abipusiai naudingą sprendimą?

Tapęs pirmininku visomis išgalėmis stiprinsiu TBT struktūrą. Iki šiol mūsų savarankiškumas buvo labai suvaržytas. TMID direktorius galėjo netvirtinti mūsų vienbalsiai priimtų nuostatų, galėjo vienašališkai į Tarybą inkorporuoti net penketą savo atstovų. Beje, TMID vadovas galėjo ir tebegali bet kada mūsų išrinktą Tarybą vienašališkai panaikinti, visiškai sustabdydamas mūsų veiklą. Sutikite, tokia tvarka nėra demokratiška.

Tiesa, 1991-aisiais, kai TBT pradėjo savo veiklą, valstybės pareigūnų veiksmai buvo kur kas demokratiškesni. Tačiau ilgainiui naujieji TMID vadovai tas demokratiškas nuostatas nuolat naikino, kol nebeliko akmens ant akmens. Beje, dažnos ir kryptingos TMID reorganizacijos suskaldė mūsų tautines bendrijas. Suskaldė ne pagal tautinę priklausomybę, bet greičiau pagal politinius įsitikinimus. Atėję pas mus politikai kalbėdavo vienaip, o nuskubėję į Seimą elgdavosi priešingai. Tokius dvigubus žaidimus laikau mūsų bendrų reikalų išdavyste.

Šių metų rugsėjo 2 dieną Ministrų kabinetas sudarė Tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisiją. Ji teiks Vyriausybei pasiūlymus dėl tautinių mažumų valstybės politikos, valstybės institucijų veiksmų koordinavimo integruojant tautines mažumas į Lietuvos politinį, visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, teisės aktų, susijusių su tautinių mažumų reikalais, projektų rengimo ar parengtų tikslingumo. Daug tikiuosi iš šios koordinacinės tarybos, kurią sudaro 15-a asmenų. Į ją įeina premjeras, septyni ministrai ir septyni mūsų TBT atstovai. Toje taryboje mes, tautinių mažumų išrinktieji, turėsime iniciatyvos teisę į darbotvarkę siūlyti mums aktualius klausimus. Minėta komisija rinkisis ne rečiau kaip du kartus per metus. Manau, kad mums pavyks Vyriausybės atstovus supažindinti bent jau su pagrindiniais tautinių mažumų rūpesčiais.

Atlikti šiuos darbus man talkins dvi mano pavaduotojos: Vilniaus ukrainiečių bendrijos pirmininkė dr. Natalija Šertvytienė ir Lietuvos rumunų kultūros draugijos „Dačija“ pirmininkė Liučija Bartkienė bei kiti aktyvūs Tarybos nariai.

Nuotraukoje: Tautinių bendrijų tarybos pirmininku  išrinktas Mahiras Gamzajevas.

2009.11.05


Prisijunkite prie diskusijos