Tautos dvasios lobių tyrinėtoja profesorė Angelė Vyšniauskaitė


Print

Gyvename laikais, kai lietuvių etninei kultūrai, kalbai, šeimai vėl iškilo didelis pavojus. Atgimimo pradžioje, kai tik griuvo geležinė uždanga, puolėme ieškoti savo šaknų, leidome ir skaitėme jas maitinančias knygas.

Mano bibliotekoje jos vienoje lentynoje. Kai kurias pačiam teko leisti. Ant rašomojo stalo pasidėjau kelias: „Valstiečių verslai“, „Valstiečių lininkystė ir transportas“, Pranės Dundulienės „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“, „Lietuvių šventės: tradicijos, papropčiai, apeigos“, Balio Buračo „Pasakojimai ir padavimai“, „Lietuvos kaimo papročiai“, Jono Balio „Vaikystė ir vedybos. Lietuvių liaudies tradicijos“, sudarytojas Norbertas Vėlius – „Lietuvių mitologija“ (tritomis), „Lietuvių šeima ir papročiai“ ir kt.

Man regis, šių ir daugelio kitų panašaus turinio knygų, kaip ir lietuvių kalbos, jaunajai kartai jau beveik nebereikia. Tačiau viliuosi, kad, jeigu nenorime kunkuliuojančiame pasaulio tautų vandenyne nuskęsti be pėdsako, prie jų dar sugrįšime. Ypač dabar, kai vėl iškilo pavojus netekti laisvės, kai pradedame suprasti, kad net laisvi būdami galime išnykti.

Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis pakvietė gegužės 15 d. važiuoti į Skriaudžius, kur ilsisi viena iškiliausių tradicinės kultūros tyrinėtojų ir aktyviausia jos propaguotoja bei populiarintoja, habilituota daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademikė, valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Angelė Vyšniauskaitė, iškart sutikau.

Buvome pažįstami. Daug bendravome, kai „Mintyje“ leidome jos, taip pat Petro Kalniaus, Rasos Paukštytės knygą „Lietuvių šeima ir papročiai“.

„Šeima – tautos buveinė. Nykstant šeimai, nyksta tauta. Pasaulyje yra vos per vieną milijoną lietuvių šeimų. Kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja, nepaliaujamai blunka tautinis savitumas. Visoms negausioms tautoms pražūtinga ne tik depopuliacija, asimiliacija, bet ir tautinio savitumo praradimas atsisakant per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių ir tradicijų“.

Šie žodžiai stambiomis raidėmis užrašyti minėtos knygos viršelyje, šalia man labai brangios senelių (iš tėvo pusės) šeimos nuotraukos. Knyga išleista 1995 metais, bet argi jos aktualumas, čia pacituotos mintys bent kiek paseno?! Atvirkščiai, šeimai, tautiniam savitumui šiandien iškilę daug didesni pavojai nei prieš du dešimtmečius.

Ryškų pėdsaką mokslinėje veikloje profesorė Angelė Vyšniauskaitė paliko jos redaguotoje knygoje „Lietuvių etnografijos bruožai“ (1964) paskelbti straipsniai apie lietuvių šeimos kalendorines šventes. Ypatingo dėmesio yra sulaukusi jos 1967 m. išleista knyga „Lietuvių šeimos tradicijos“. Šioje knygoje moksliškai išanalizuotos mūsų kaimuose švęstos krikštynos bei vestuvės. Ir šiandien vestuvininkai dažnai naudojasi jos pateikta medžiaga.

Didelę reikšmę lietuvių etninei kultūrai turi ir jos kitos knygos: „Mūsų metai ir šventės“ (1993), „Lietuviai IX-XIX amžių viduryje ir istoriniuose šaltiniuose“ (1994), „Lietuvio namai“ (1999). Kartu su kitais autoriais išleido knygą „Šiuolaikinis Žemaitijos kaimas“.

Daug dėmesio profesorė skyrė linininkystės tyrimų temai. Šia tema ji 1993 m. apsigynė Vytauto Didžiojo universitete habilituotos daktarės disertaciją. Per savo gyvenimą yra paskelbusi apie 760 mokslinių straipsnių. Be jau minėtos knygos, ji yra ir kitų leidinių bendraautorė, lankstinuke „Angelė Vyšniauskaitė“  rašo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas.

Kodėl Lietuvai pagražinti draugija važiuoja į Skriaudžius, kur 1919 m. gegužės 15 d. gimė ir 2006 m. palaidota mokslininkė Angelė Vyšniauskaitė?

Būdama neeilinių organizacinių gabumų, profesorė daugelį metų yra aktyviai dalyvavusi ir visuomeninėje veikloje. Ypač pažymėtini jos nuopelnai Lietuvai pagražinti draugijos veikloje. Ji kartu su kitais entuziastais buvo šios draugijos atkūrimo iniciatyvinėje grupėje. 1995 m. gegužės 5 d. Vilniaus Arkikatedroje susirinkę žymūs Lietuvos žmonės – Vilniaus miškų urėdas Juozas Dingelis, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, profesorė Angelė Vyšniauskaitė, aktorius Tomas Vaisieta, fotomenininkas Vytautas Ylevičius, aplinkosaugininkas Juozas Stasinas ir kiti nutarė atkurti Lietuvai pagražinti draugiją.

Steigiamoji konferencija įvyko dabartinės prezidentūros rūmuose 1995 m. birželio 23 d. Draugijos centro valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Dingelis, jo pavaduotoja – prof. A.Vyšniauskaitė (vėliau draugijos suvažiavime išrinkta ir garbės nare), draugijos garbės pirmininku tapo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Profesorė Etninės kultūros draugijoje atstovavo LPD visuomenės etninės kultūros, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo klausimais, – tame pačiame lankstinuke rašo Albinas Vaičiūnas.

Gegužės 15-ąją – prof. Angelės Vyšniauskaitės gimimo dieną – apie jos gyvenimą ir nuveiktus darbus buvo kalbama prie kapo ir Skriaudžių miestelio salėje. Daug įdomaus papasakojo LPD pirmininkas Juozas Dingelis, akademikas Romualdas Grigas, kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas. Dainavo Skriaudžių etnografinis ansamblis ir LPD folkloro ansamblis „Giedra“. Kristijono Donelaičio poeziją skaitė aktoriai Alvyda Sipienė ir Tomas Vaisieta. Skriaudžių šv. Lauryno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.

Šviesaus atminimo etnologės, tautos dvasios lobių tyrinėtojos prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimas Skriaudžiuose buvo gražus ir prasmingas. Tik gaila, kad nei salėje, nei bažnyčioje, nei prie kapo nematėme jaunų žmonių, moksleivių. Todėl ir sakau, kad lietuvių tautai šiandien reikėtų rimtai susirūpinti savo kalba, geriau saugoti tautinį savitumą, šimtmečius šeimoje gyvavusius papročius ir tradicijas. Ir perduoti jaunajai kartai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – prof. Angelės Vyšniauskaitės 95-ųjų gimimo metinių minėjimo Skriaudžiuose akimirkos.

2014.05.17; 10:33


Prisijunkite prie diskusijos