“Tavo snukis visada toks bukas”?


Print

Aktorius Donatas Banionis išgarsėjo ne tik V.Žalakevičiaus filme “Niekas nenorėjo mirti”. Ne mažiau, o gal net daugiau nei Lietuvoje jis buvo populiarus “plačiojoje tėvynėje”. Net antrasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas juo žavėjosi, ypač vaidmeniu filme “Ne sezono metas”. Jeigu ne jo sukurtas Gordonas Lonsdeilas, gal  vienas įtakingiausių Rusijos žmonių jaunysėje nebūtų pasirinkęs profesijos, kurios pakeisti negalima (“Buvusių kagėbistų nebūna”).

Ką ten V.Putinas! Pats Leonidas Iljičius Brežnevas, pasak anekdoto, norėjo būti panašus į Gordoną Lonsdeilą – Donatą Banionį. Kartą gensekas sumanė pasivaikščioti Maskvos gatvėmis pakeitęs išvaizdą. Norėjo iš arčiau pamatyti, kaip žmonės gyvena. Vaikštinėja, niekas nepažįsta, pagarbos nerodo. Net apmaudu. Pagaliau du vyrai atkreipė į jį dėmesį: žiūri ir ginčijasi. “Atleiskite, jūsų veidas mums ne kartą matytas, bet niekaip negalime prisiminti pavardės”, – priėjęs vienas ir klausia Leonido Iljičiaus. Šis pasistengia nešvepluoti, kad neišeitų “sosiski sranije” (šūdiškos dešrelės) vietoj “socialističeskoje sorevnovanije” (socialistinis lenktyniavimas), ir prisistato. Žmogus nusivylęs atsakymu linguoja galva ir grįžta prie bičiulio: “O tu – Banionis, Banionis!” 

Seras Gordonas Lonsdeilas, kurį vaidino populiarusis aktorius Donatas Banionis, iš tiesų buvo Kononas Trofimovičius Molodij. Pirmoji pavardė priklausė vaikui, kuris gimė Kanadoje ir su motina atsidūrė Suomijoje. Ten mirė (greičiausiai sovietų – suomių karo metu 1939-1940 metais). Sovietų žvalgyba įsigijo G.Lonsdeilo dokumentus ir taip sukūrė “legendą” Kononui Trofimovičiui, gimusiam Maskvoje mokslo darbuotojų šeimoje.

Tokia buvo sudėtingo, nuotykingo “Gordono Lonsdeilo” dvilypio gyvenimo pradžia. Savo knygoje “Žvalgas”(“Spy”, 1966) jis rašo, kad, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, jis išvyko į JAV ir ten susitiko su sovietų agentu, kuris, manoma, buvo Rudolfas Abelis. Čia ketiname pateikti tik du tarpusavyje susijusius epizodus, pasiremdami rašytojo Michailo Vellerio knyga “Arbato legendos”.

Pora mėnesių paskubom parengtas drauge su grupe žvalgybininkų – diversantų vieną 1942 metų vasaros naktį parašiutu buvo išmestas Rovno rajone, kur aktyviai veikė sovietų partizanai. Atsitiko taip, kad “desantininkas”, tik penktą kartą šokęs iš lėktuvo, nutūpė ant pušies. Ilgai kuitėsi, kol pasiekė žemę. Nesėkmingai paieškojęs draugų, paslėpęs ginklą ir drabužius, kitus daiktus, valstietiškai apsitaisęs ėjo kryptimi, kur tikėjosi susitikti su partizanais. O susitiko su vokiečiais, važiavusiais motociklu.

– Ivanai, kom zu mir!

Ivanas prieina ir verkšlendamas, mirtinai išsigandęs pasakoja baladę apie fronte žuvusį tėvą, su kolchozo banda į užnugarį išvarytą motiną, bekoję tetą, pas kurią jis einąs sukasti daržą ir pavalgyti.

– Ausweis?

Ivanas ieško ausvaiso, bet kišenės tuščios, nėra ausvaiso, pametė. Karstydamasis po medžius pametė. Vaikinas (tada jam buvo 20 metų) išblyško, o vokiečiai sukluso, dar įdėmiau jį stebi: veidas, rankos šviežiai subraižytos. Kodėl? Partizanas? Ne, verkia desantininkas, ne partizanas. Vis dėlto vokiečiai dėl šventos ramybės įtartiną tipą įsimeta į motociklo priekabą ir veža į kaimą, į kiemą, kur įsikūrusi žandarmerija.

Kokiam velniui jūs šitą šunytį atvilkote, vietoje reikėjo sutvarkyti! “Kaimietis” vokiškai supranta – nieko gero toks pokalbis jam nežada.

Įstūmė pro duris į kambarį, kur prie stalo sėdi karininkas. Uniforma, kepurė – tarsi ką tik nuo adatos. Akys šaltos, žvilgsnis negailestingas, kiaurai veriantis. Jokios legendos, jokios baladės tokio neapgaus, kaip veidrodyje jis viską mato. Tikras kontržvalgybininkas ir budelis.

– Parašiutininkas? Ant medžio nutūpei?

– Ponas karininke! Aš nukritau! Nuo tvarto! Krūmai ten! Prisiekiu!

– Partizanas?

Jis vėl pasakoja apie žuvusį tėvą, išvežtą motiną, ausvaisą, kuris dar ryte buvo štai šitoje kišenėje. Karininkas nesiklauso, nusižiovauja ir nutildo jį atsainiu žestu, reziumuodamas tardymo rezultatus:

-Partizanas.

Atsistoja ir ranka siekia dėklo.

– Nicht šissen, her offizier… – sąmonę prarandanti auka nesuvokia, kad šie žodžiai ištarti taip, kaip kalbama tik Hamburge ir Kilyje. Karininko siaurų lūpų kampučiai vos vos sujuda. Staiga trenksmas ir varpų skambėjimas ausyse. Tai jo kakta su trenksmu atidarė duris. Verandoje pastatomas ant kojų… O paskui – keista nesvarumo būsena, tarsi skrydis ant patrankos sviedinio. Tai viskas?! Tai ir yra mirtis? Dar ne. Tik stiprus spyris į užpakalį. Vaikinas lekia paknopstomis ir dilgėlyne nosimi išaria žemę.

Žandarai kieme kvatoja. Karininkas stebi jo klaidžiojantį žvilgsnį, pabrėžtinai lėtai atsega dėklą ir išsitraukia aptrintą parabelį. Ginklo vamzdžiu rodo atsukti nugarą:

– Puf – puf!

Vaikinas klusniai apsisuka. Jam jau vis tiek. Jokių emocijų. Niekas neturi jokios reikšmės. Už nugaros spragteli ginklo užraktas.

– Puf – puf!

Nelaimingasis susverdi ir krinta.

– Cha cha! – vokiečiai springsta juoku. Karininko ginklas dėkle. Atkišęs nykštį ir ištiesęs rodomąjį pirštą, kad būtų panašu į pistoletą, jis grasina suklupusiam belaisviui. Taip gąsdinami vaikai.

– Vaniuška! – metaliniu balsu loja karininkas, – Bėgti! shnell!

Kažkieno rankos pakelia jį ir stumia pro atvertus vartus. Ir jis lėtai bėga iš inercijos, svirduliuodamas ir nekontroliuodamas savo judesių. O iš už nugaros:

– Partizan kaput!

Ir drioksteli šūvis.

Vaikinas sekundę sustingsta, paskui su neįtikėtina jėga pašoka ir pasileidžia bėgti kiškio greitumu. Pasilenkęs ir blaškydamasis į šalis, kaip buvo jam kalama į galvą užsiėmimų metu. Vokiečių juokas gena jį tarsi vėjas burę. Kareiviai raitosi iš pasitenkinimo, mojuoja rankomis. Į orą šaudęs karininkas užsega dėklą.

“Puf – puf ! – griaudi ausyse… 

XXX

Po karo jis buvo dar jaunas. Duomenys geri. Gabus kalboms. Stažuotės Australijoje, Valstijose. Pats šaltojo karo įkarštis. Dėdulė Džo jau miręs. Atsirado svarbus skubus reikalas. Teko net atostogas nutraukti.

Bulgarija, dokumentų pakeitimas, lėktuvas, Argentina, dokumentų pakeitimas, lėktuvas, Australija, dokumentų pakeitimas, lėktuvas. Ir štai jau iš Kanados jis atskrenda į Chitrou. Legenda, dokumentai, pinigai, aklimatizacija naujoje aplinkoje… Apie rezidentą jis nežino nieko. Nei amžiaus, nei išvaizdos, net lyties, nekalbant jau apie profesiją arba gyvenamąją vietą. Žino tik susitikimo vietą: Ridžent parkas, išorinė rytų alėja, ketvirtas suoliukas nuo parko vartų. Ir laikas: kiekvieno mėnesio septinta ir dvidešimta dienos, dvylika trisdešimt po pietų, nė sekundės anksčiau, nė sekundės vėliau. Ryšėti Oksfordo kaklaraištį, ant dešiniosios rankos vidurinio piršto – žiedas su įspaudu.

Ir štai vidutiniokas australų verslininkas, ketinantis Londone įkurti savo įstaigos filialą “Kengūros ragai ir kanopos” tipo, numatytą dieną ir valandą žingsniuoja numatytoje vietoje. Mato, ateina gražuolis indusas. Oksfordo kaklaraištis, ant piršto – žiedas. Jis! Mūsiškis į jį įsmeigia akis. Indusas maloniai šypsosi ir eina pro šalį. O priešais indusą žingsniuoja vienas iš daugelio vaikštinėjančių klerkų, toks niūrokas, vidutinio amžiaus, niekuo neišsiskiriantis, su portfeliuku rankoje. Nesižvalgydamas į aplinkinius jis prasilenkia su indusu ir savo vandens spalvos angliškomis akutėmis susitinka su “verslininku” rusiškai tardamas:

-Bledj! Tai vis dėlto – partizanas!

Štai taip Kononas Molodij antrą kartą gyvenime susitiko su pulkininku Rudolfu Abeliu.

-Tavo snukis visada toks bukas? – paklausė. – Puf – puf!

(Parengta pagal Michailo Vellerio knygą “Arbato legendos”)

2009.11.09


Prisijunkite prie diskusijos