Vos tik keletą savaičių neparašiau nė vieno straipsnio apie Medininkų žudynių bylos tyrimą, čia pat sulaukiau keisčiausių vertinimų.
Man belieka tik džiaugtis, kad esama užtektinai daug žmonių, kuriems įdomi mano nuomonė apie neobjektyviai atliekamą šios rezonansinės bylos tyrimą ir kuriems “ne tas pats”, nustojau ar nenustojau domėtis buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino likimu.
Tiesa, būta ir tokių, kurie paskleidė versiją, girdi, žurnalistas Gintaras Visockas išsigando Vilniaus Apygardos teismo teisėjų rūstybės, nes vienas iš šio teismo atstovų (teisėjas Stasys Lemežis) patį “žurnaliūgą” nubaudė solidžia pinigine bauda (visi, kas nori plačiau sužinoti apie man iškeltą baudžiamąją bylą, medžiagą ras portale www.slaptai.lt).
Taip, bauda didelė – 33 tūkst. litų. Taip, mane nubaudęs teisėjas S.Lemežis yra Vilniaus Apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus vadovo teisėjo Viktoro Dovydaičio, kurį su kitais dviem teisėjais jau pusę metų kritikuoju dėl paviršutiniškai tiriamos Medininkų žudynių bylos, pavaldinys. Taip, neatmetu versijos, jog toji solidi 33 tūkst. litų bauda – kerštas taip pat ir už domėjimąsi, kas gi iš tikrųjų 1991-ųjų liepos 31-osios naktį šaudė į mūsų muitininkus, policininkus bei “Aro” pareigūnus Medininkų muitinės poste ir kodėl mūsų prokurorai būtent eilinį OMON milicininką K.Michailovą nori paversti “atpirkimo ožiu” (byloje neradau, jokių įrodymų, ir teisme neišgirdau jokių liudijimų, kad būtent K.Michailovas dalyvavo tose skerdynėse). Pasidarė neabejotinai aišku, kad byloje taip ir liko neištirta gausybė kur kas labiau pagrįstų versijų, nei kaltinimai ketvirtus metus kalinčiam buvusiam Rygos omonininkui.
Galiu patikinti skaitytojus, kad tikrai neišsigandau ir juo labiau neketinu liautis domėjęsis šia visai Lietuvai svarbia byla. Atvirkščiai: šiandien intensyviai ieškau leidėjo, kuris sutiktų operatyviai išleisti mano beveik 50-ies straipsnių apie Medininkų skerdynes rinkinį. Juk šių metų liepos 31-ąją minėsime šios kruvinos tragedijos 20-ies metų sukaktį. Noriu tikėti, jog Lietuvoje yra užtektinai leidėjų, kurie sutiktų išleisti ofcialiai versijai prieštaraujantį straipsnių rinkinį.
O per paskutiniąsias keletą savaičių Medininkų bylą nagrinėjantys teisėjai ir vėl, mano supratimu, žengė keletą keistų žingsnių. Pirma, nesunku pastebėti, jog Vilniaus Apygardos teismo baudžiamųjų bylų teismo kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės (kiti du teisėjai – Vladislavas Lenčikas ir Viktoras Dovydaitis), akivaizdžiai skuba kuo greičiau užbaigti šios, mažai vilčių teikiančios, rezonansinės bylos nagrinėjimą. Kad teisėjai verčiasi per galvą kuo skubiau užversti paskutinįjį šios bylos puslapį, – šaunu. Metų metais nagrinėjamos ir vis neišnagrinėjamos bylos – bloga, netoleruotina teismų praktika. Tačiau skubėjimas nelygu skubėjimui. Nereikia pamiršti ir liaudies posakio, esą paskubėjęs tik žmones prajuokinsi. Koks čia variantas tinka labiausiai – tegul skaitytojai sprendžia patys.
Vilniaus Apygardos teismas buvo iš anksto ir teisiškai raštingai informuotas, jog šių metų sausio 26-ąją buvusio omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatas Arūnas Marcinkevičius negalės dalyvauti Medininkų bylos nagrinėjimo posėdyje, nes tuo pat metu privalo dalyvauti kitame teismo posėdyje – Lietuvos Apeliaciniame teisme. Natūralu, kad K.Michailovą ginantys advokatai paprašė posėdį atidėti. Beje, per pastaruosius devynerius mėnesius, kai intensyviai domiuosi šios rezonansinės bylos medžiaga ir eiga, K.Michailovo advokatai niekad nepiktnaudžiavo reikalavimais atidėti teismo posėdį būtent dėl tokių priežasčių – būtinumo dalyvauti kito teismo posėdyje. Per visą, man puikiai žinomą, devynių mėnesių laikotarpį advokatas A.Marinkevičius vienintelį sykį paprašė atidėti Medininkų žudynių bylos teismo posėdį dėl to, kad yra priverstas dalyvauti kitame, aukštesnės instancijos, teismo posėdyje.
Lietuviškieji įstatymai aiškiai reglamentuoja, kad advokatas, kai jam iškyla dilema, kokiame posėdyje privalu dalyvauti, visuomet privalo vykti į aukštesnės instancijos teismo posėdį. Tačiau Vilniaus Apygardos baudžiamųjų bylų teismo kolegija, vadovaujama S.Bieliauskienės, nusprendė, kad advokato A.Marcinkevičiaus nedalyvavimas – smulkmena. Ir teismo posėdį surengė dalyvaujant tik vienam K.Michailovo advokatui – Ingridai Botyrienei. Tiems, kurie mano, jog čia gali užtekti ir vieno advokato, norėčiau priminti: Medininkų žudynių byla yra sudėtinga, reikalaujanti ir specifinio pasiruošimo, ir specifinių žinių. Pavyzdžiui, specifinių žinių apie ginklus, šaudmenis, sovietinės armijos struktūrą, KGB, GRU ir t.t. Todėl Medininkų byloje dalyvaujantys du advokatai – tikrai nėra per daug. Pagaliau valstybės kaltinimą šioje byloje palaiko net du Generalinės prokuratūros atstovai, o bylą nagrinėja net trijų teisėjų kolegija. Beje, mano subjektyviu požiūriu, tokias sudėtingas bylas narpliojantys teisėjai bei prokurorai taip pat turėtų bent šiek tiek išmanyti apie šaudmenis, sprogmenis ar sovietinio OMON struktūrą. Deja. Per pastaruosius devynerius mėnesius susidariau nuomonę, jog kai kuriuos kariškus niuansus ypač sunku perprasti teisėjai S.Bieliauskienei bei prokurorams: Sauliui Verseckui ir Rolandui Stankevičiui, tyrusiam šią bylą beveik 19-a metų.
Keisčiausia yra tai, kad esant akivaizdžiam ir neslėpiamam specifinių žinių trūkumui, Kolegijos pirmininkė, tarsi pati tarnavusi kariuomenėje, ima šalinti gynėjų klausimus ir ginčytis ten, kur derėtų įsiklausyti. Tiesa, įprastinį pirmininkės posakį „aš nesuprantu klausimo esmės“, dabar jau yra pakeitusi abstraktesnė pastaba „kolegija nesupranta klausimo esmės“. Tai dar būtų galima suprasti, jei tai iš tiesų atspindėtų visų kolegijos narių nuomonę, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad šitokia nuomonė toli gražu nėra kolegiali ir vieninga.
Nepaisydama aplinkybės, jog Medininkų žudynių byla labai sudėtinga, teismo posėdžio dėl advokato A.Marcinkevičiaus užimtumo teisėja S.Bieliauskienė neatidėjo. Beje, rytinis posėdis, kuriame nedalyvavo advokatas A.Marcinkevičius, truko vos dvi valandas, maždaug nuo 9.30 iki 11.30. Posėdis buvo baigtas vos tik į salę po posėdžio Lietuvos Apeliaciniame teisme sugrįžo advokatas Arūnas Marcinkevičius. Buvo pranešta, kad posėdis toliau nebebus tęsiamas, nes vienas iš teisėjų kolegijos narių privalo dalyvauti kažkokioje komisijoje. Kodėl buvo šitaip pasielgta, ir kuri iš priežąsčių yra svarbesnė, skaitytojai tegul sprendžia patys. Beje, šio posėdžio metu Teismo kolegija, kol nebuvo vieno iš advokatų, sugebėjo perskaityti ir pagarsinti net tris bylos tomus. Palyginimui pateiksiu iškalbingus skaičius: kiekviename bylos tome yra apie 200 lapų. Tekstai daugumoje dokumentų surašyti abiejose lapų pusėse, t.y. 400 puslapių. Žodžiu, per dvi valandas teisėjai suskubo perskaityti maždaug 1200 puslapių. Ponai teisėjai, ar ne per dideli jūsų skaitymo tempai? Kad būtų dar aiškiau, pateiksiu dar keletą ne iš piršto laužtų palyginimų. Nuo šių metų pradžios Medininkų byla nagrinėjama ne rečiau kaip du sykius per savaitę. Per visą sausio mėnesį teisėjos S.Bieliauskienės vadovaujama kolegija sugebėjo perskaityti tik penketą bylos tomų. O štai sausio 26-ąją per maždaug dvi valandas kolegija pagarsino net trejetą tomų. Ką reiškia tokie “stachanovietiški – komunistiniai lenktyniavimai”, surengti nedalyvaujant advokatui A.Marcinkevičiui?
Galbūt ši teisėjų kolegija jau nusprendusi, esą “užbaigtas byloje pateiktų įrodymų tyrimas”, todėl teismo posėdžiuose pradėjo skelbti visą bylos medžiagą ir dalies teisme dar net neapklaustų liudytojų parodymus? Teisminiuose dalykuose nesusigaudantiems gali pasirodyti keista, kam iš viso reikia teismo posėdžiuose perskaityti visą bylos medžiagą, kuri, šiuo atveju, surašyta daugiau nei 60-yje tomų. Juk su bylos medžiaga susipažinę visi proceso dalyviai – ir teisėjai, ir advokatai, ir pats kaltinamasis K.Michailovas – Nikulinas.
Visuomenei žinomų, autoritetingų teisininkų tvirtinimu, toks procesinis veiksmas kaip medžiagos duomenų pagarsinimas – būtinas ir labai svarbus. Mat skaitymo metu kaltintojams ir gynėjams sudaroma galimybė pareikšti savo pastabas, o ir patiems teisėjams papildomai atkreipti dėmesį dėl byloje sukauptų įrodymų ir jų reikšmės būsimam nuosprendžiui. Tos pastabos ir pastebėjimai – ne apie gramatikos ar korektūros klaidas. Esminės pastabos – gyvybiškai svarbios būsimojo nuosprendžio pagrįstumui ir teisingumui. Tokių pastebėjimų pagalba pradedami vertinti visi bylos duomenys, parodymai ir aplinkybės, kuriomis tie duomenys bei parodymai buvo surinkti. Tačiau Medininkų byloje medžiaga viešinama tarsi būtų skaitomas bylos dokumentų apyrašas, o ne bylos dokumentų turinys, nesigilinant nei į juose esančius duomenis, nei į jų teisingumą, nei į akivaizdžiausius prieštaravimus tarpusavyje.
Ne sykį pastebėjau, kad teisėjai labai dažnai nutraukia advokatų pasisakymus dėl įrodymų analizės. Teisėjai nuolat teigia, jog “savo vertinimus advokatams bus galima išdėstyti vėliau – ginamojoje kalboje”. Kodėl – vėliau? Kodėl tik paskutiniu momentu, t.y. ginamojoje kalboje? Tokiu atveju bylos medžiagos garsinimas išties tampa … beprasmiu laiko gaišinimu. Kam skaityti tai, kas surašyta byloje, jei neleidžiama gynėjams išdėstyti savo požiūrio į byloje pateiktus įrodymus? Galų gale ar mūsų įstatymai nedraudžia teisėjams bylos medžiagą teismo posėdžiuose skaityti šiaip sau, neišklausant gynėjų ar kaltintojų kritinių pastabų? Ar čia advokatai kalti, jei susikaupė šimtai kritinių pastabų, įskaitant ir tą, skandalingąją: byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog Rygos OMON milicininkas K.Michailovas – Nikulinas dalyvavo Medininkų žudynėse.
Taigi akivaizdu, jog teisėja S.Bieliauskienė kažkodėl labai skuba. Tačiau S.Bieliauskienės vadovaujamos teisėjų kolegijos skubėjimas kuo greičiau užbaigti rezonansinę bylą – tik viena iš daugelio keistenybių, krentančių į akis Medininkų bylos nagrinėjimą stebint iš šalies. Pasirodo, teisėjus skubėti įpareigoja net Nacionalinė Teismų Administracija. Oficialiame dokumente nurodyta, kad ši įstaiga yra valstybinė, išlaikoma iš mūsų biudžeto. 2010-ųjų metų spalio 25-ąją šios įstaigos direktoriaus pavaduotojas Česlovas Atkočaitis Lietuvos Respublikos teismams išsiuntė ir išplatino oficialųjį raštą “Dėl teismo posėdžio koordinavimo”. Jame, vaizdžiai tariant, pabrėžiama, kada Vilniaus Apygardos teisme bus nagrinėjama milžiniškos apimties bei ypatingo sudėtingumo byla (omenyje turima Medininkų žudynių byla). Todėl prašoma šią bylą nagrinėjančių teisėjų netrukdyti jokiomis kitomis bylomis. Tame oficialiame pono Č.Atkočaičio rašte nurodytas konkretus Medininkų bylos nagrinėjimo grafikas šiems, 2011-iesiems metams: nuo sausio 10-osios iki gegužės 30-osios imtinai. Iš viso numatyti net 39-eri teismo posėdžiai. Remiantis šiuo raštu, paskutinis teismo posėdis Medininkų byloje turėtų būti surengtas 2011-ųjų gegužės 30-ąją.
Pirmas įspūdis – tarsi gražus. Visi privalome dirbti, o ne žioplinėti per langą imituojant, jog plušame “pasiraitoję rankoves”. Ir vis dėlto Medininkų žudynių bylos tyrimą būtų keblu lyginti su, pavyzdžiui, fabrike įrengtu konvejeriumi. Fabrike įmanoma suskaičiuoti, kiek koks darbininkas privalo per dieną pagaminti detalių. Ten kūrybos nėra. Arba kūrybos – labai mažai. Tuo tarpu Medininkų žudynių bylos tyrimą laikau kūrybiniu procesu, kur grumiasi protai, išmintis, žinios, kur susipynę mažų mažiausiai dviejų valstybių interesai ir kur neabejotinai įsipainiojusios ir slaptosios tarnybos ir pagaliau sprendžiami ne tik Žmogaus likimo, bet ir istorinės Tiesos klausimai. Todėl sveiku protu nesuvokiu, kaip šį sudėtingą, jau dvidešimt metų trunkantį procesą Nacionalinė teismų administracija įsivaizduoja įsprausti į griežtus rėmus?
Remiantis šiuo grafiku K.Michailovo – Nikulino advokatai negali net susirgti. Lietuvoje advokatams galioja labai griežtos nuostatos: “jei nepajėgi dalyvauti trijuose posėdžiuose iš eilės, vadinasi, teisėjai tave gali pakeisti kitu advokatu”. Bet atsakykite, kas galėtų Medininkų byloje pakeisti advokatus A.Marcinkevičių ir I. Botyrienę, kurie šią bylą teisme narplioja jau trejetą metų iš eilės? Ir vis dėlto nei advokatas A.Marcinkevičius, nei advokatė I.Botyrienė, remiantis mūsų įstatymais, negali net sirgti ilgiau nei pusantros savaitės, nes būtent per šį laikotarpį surengiami trys Medininkų žudynių bylos teismo posėdžiai. Palyginimui galiu pridurti, kad teisėjai gali sirgti žymiai dažniau, ilgiau arba paprasčiausiai nedalyvauti teismo posėdžiuose dėl kažkokių komisijų, kelionių į užsienį ar net užimtumo kitose, nors ir žymiai menkiau reikšmingose bylose. Jiems nėra numatytos jokios sankcijos. Nemanau, kad žavėtumės, jei būtų paviešinti duomenys apie tai, kiek kartų buvo atidėti posėdžiai Medininkų byloje dėl pačių teisėjų poreikių tenkinimo.
Todėl nenuostabu, kad Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatas A.Marcinkevičius išsiuntė oficialųjį advokatų kontoros “Balticus Advocatus“ prašymą teisėjai S.Bieliauskienei. Jame, be kita ko, sakoma: “Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksas nenumato jokios galimybės vykdomosios valdžios ar teismų administravimo institucijoms bet kokiu būdu ir bet kokia forma kištis į baudžiamųjų bylų nagrinėjimo procesą, kaip tai yra padariusi Nacionalinė teismų administracija 2010 metų sausio 25-ąją, LR teismams išplatindama aplinkraštį Nr. 4R-1559- (6.13) dėl vadinamojo “Teismo posėdžių koordinavimo”.
Advokatas A.Marinkevičius savo oficialiame laiške pabrėžė: “Be to, nė vienas iš šios institucijos darbuotojų neturi teisės ir nederino su gynėjais teismo posėdžių grafiko šioje baudžiamojoje byloje (…). Vien šis faktas, išplatinant nesuderintą, klaidingą posėdžių grafiką, yra akivaizdus kišimąsis į teismo procesą, o tokio grafiko laikymasis papildomai reikštų teismo Kolegijos nesavarankiškumą šios bylos nagrinėjimo procese”. Nežiūrint į tai, Kolegija suskubo pasinaudoti vieno iš advokatų užimtumu kitoje byloje.
Keistas skubėjimas? Keistas. Tačiau per pastarąsias dvi savaites nutiko ir dar vienas skandalingas nutikimas. Teismo posėdžio metu buvęs omonininkas K.Michailovas – Nikulinas pareikškė, jog jam pasidarė labai bloga, ir paprašė iškviesti greitąją. Iš pradžių S.Bieliauskienės vadovaujama teisėjų kolegija blogai pasijutusiam K.Michailovui pasiūlė stiklinę vandens ar galimybę pasivaikščioti vidiniame teismo kieme pakvėpuojant grynu oru. K.Michailovas atkirto, kad jam reikia medikų vaistų, o ne gryno oro ar vandens. Šį kartą teisėjai leido iškviesti greitąją, nors ir labai nenoromis. Greitosios medicininės pagalbos automobilis atvažiavo operatyviai. Buvo padaryta širdies veiklos kardiograma ir pamatuotas kraujospūdis. Pamatę rezultatus greitosios medicinos pagalbos medikai susiėmė už galvų. Pasirodo, K.Michailovas išties turi labai rimtų problemų dėl širdies veiklos. Ir tos problemos, nepriklausomų medikų duomenimis, neatsirado šiandien ar vakar. Jų manymu, K.Michailovas blogai jaustis turėjo jau seniai.
O dabar prisiminkime, ką iki šių metų vasario 7-osios dažniausiai tvirtindavo Lukiškių tardymo izoliatoriaus medikai? Per pastaruosius devynerius mėnesius (būtent tiek laiko stebiu šią bylą), dešimtis kartų girdėjau teisėją S.Bieliauskienę skaitant Lukiškių tardymo izoliatoriaus medikų išvadas: “sveikas” arba “teismo posėdyje dalyvauti gali”. Taip pat ne sykį girdėjau, kaip teisėja S.Bieliauskienė, vos tik išgirdusi K.Michailovą prašant atidėti teismo posėdį dėl jo blogos savijautos, pareikšdavo, girdi, teisėjai vadovaujasi oficialiomis Lukiškių kalėjimo specialistų išvadomis – “sveikas”. Todėl posėdžio neatidės. O šių metų vasario 7-ąją dieną nepriklausomi greitosios medicininės pagalbos medikai nustatė, jog K.Michailovas tikrai turi rimtų sveikatos sutrikimų, kurie negalėjo atsirasti staiga.
Vadinasi, K.Michailovas nemelavo esąs rimtas ligonis ir niekad neapsimetė, jog turįs sveikatos sutrikimų. Nei šiemet, nei praėjusiais metais. Vadinasi, meluoja tie, kurie iki šiol nenorėjo matyti, jog kaltinamojo sveikata – išties apvergtina. Baisiausia, kad tie, kurie iki šiol nenorėjo matyti akivaizdžių buvusio omonininko sveikatos sutrikimų, nebus nei įvardinti, nei nubausti. Ir vis dėlto demokratinė valstybė neturėtų leisti pareigūnams tyčiotis iš sergančių kalinių, įtariamųjų ar kaltinamųjų.
Gintaro Visocko nuotraukoje: remiantis nepriklausomų medikų išvadomis, buvęs omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien turi rimtų sveikatos sutrikimų, kurių iki šiol nenorėjo matyti Lukiškių tardymo izoliatoriaus specialistai.
2011.02.14
