Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VII )


Print

14. Grįžimas į Tėvynę kaip prisikėlimas

Daug senesnės ir subtilesnės (netgi dvasinės terminijos požiūriu) Rytų civilizacijos seniai yra davusios raktus į dvasinio pasaulio slėpinius ir ištobulino metodologinius instrumentus dvasios galiomis valdyti kūną tokiu mastu, koks vakariečiams atrodo kaip „neįmanomas stebuklas“ (joga, tantra) arba šarlatanizmas (asketai, fakyrai).

Vakariečiai sunkiai suvokia ir judaizmo žinovų ištobulintą grįžimo į Tėvynę koncepciją bei idėją, kurią išreiškia specialiu terminu – senovės hebrajų kalbos (ivrito) žodžiu aliyah, turinčiu kelias semantines reikšmes.

Šiandien alijos judėjimas pirmiausia žinomas kaip masinis žydų grįžimas į savo istorinę tėvynę dabartinėje Izraelio valstybės teritorijoje. Manau, jokie politiniai ar etiniai komentarai nepasakys apie alijos idėjos gyvybingumą daugiau už statistiką, jei prisiminsime, kad nuo 1918 m. iki 2006 m. į Izraelio žemę sugrįžo 3 milijonai 374 275 žydai ir jų šeimų nariai, anksčiau išblaškyti po visas pasaulio šalis.

O kur dar ankstesnės, sionizmo prižadintos žydų grįžimo į savo istorinę Tėvynę bangos (1882–1903; 1904–1914), kai tautiečiai herojiškai kėlėsi į šventąją Tėvų žemę, nors dar nebuvo jokios galimybės nei perspektyvos artimiausiu laiku įkurti nepriklausomą žydų valstybę?

Tačiau pasaulio istorijoje neregėtas alijos judėjimas turi ir giliąją prasmę, kurią nusako šakninė žodžio reikšmė.

Ivrite aliyah reiškia atsikėlimą ne tik geografine prasme (atsikelti į naują vietą, atsikraustyti ir pan.), bet ir dvasine prasme – atsikelti, pakilti, prisikelti. Kitaip tariant, judaizmo tikėjime ir mokyme imigracija į savo istorinę Tėvynę yra suvokiama kaip kiekvieno žydo dvasinis pakilimas ir prisikėlimas, o emigracija iš Tėvynės įvardijama priešingai – senovės ivrito žodžiu Yerida, reiškiančiu nusileidimą, smukimą. Ritualinėse apeigose alija nusako ypač garbingą situaciją, kai sinagogoje vienas iš besimeldžiančiųjų pakviečiamas skaityti Toros.

Etinės ir religinės sugrįžimo į Tėvynę nuostatos ne šimtmečiais, o tūkstantmečiais būdavo ugdomos žydų tautoje ir perduodamos iš kartos į kartą – alija yra vienas iš 613 Mozės Įstatymo įsakų (mitzvot).  Žydų ištikimybė alijos įsakui garantavo žydų grįžimą ne tik naujaisiais laikais, bet ir visais tautinės nelaimės ar katastrofos metais po masinių repatriacijų asirų (VIII a. pr. Kr.) ir Babilono tremties (VI a. pr. Kr.) laikais, po arabų, mameliukų ir otomanų okupacijų amžių sanklodoje, po Kryžiaus žygių viduramžiais.

Priversti trauktis iš savo Tėvynės žydai pasklido po visą pasaulį, tačiau išblaškyti po įvairiausias šalis jie sugebėjo išsaugoti pirmapradį tautinės vienovės ir nuoširdaus patriotizmo jausmą, įamžintą kasdienėse žydų maldose, kai amžių amžiais tris kartus per dieną ir didžiąsias judaizmo šventes malda pabaigiama tais pačiais žodžiais: „Kitąmet Jeruzalėje“ (… melsimės sugrįžę).

Babilono tremtyje sukurta garsioji giesmė „Prie Babelės upės sėdėjom verkdami“ išsaugojo senovės priesako emocinę ir magiškąją galią patvirtinančius žodžius:

Jei užmiršiu tave, Jeruzale,

 teužmiršta mano dešinioji ranka savo galią!

Teprilimpa mano liežuvis prie mano gomurio,

            Jei aš neminėsiu tavęs,

Jei nestatysiu Jeruzalės

            Aukščiau už kiekvieną mano linksmybę (Ps 136, 5–6).

Numirti ne kur kitur, o žydams Dievo Pažadėtoje žemėje yra galutinis tikinčiojo žydo siekis ir vidinė pareiga.

Be abejo, patriotinė sionizmo ideologija ir istoriniai konfliktai atkuriant bei stiprinant nepriklausomą Izraelio valstybę su savomis religinėmis ir teisinėmis tradicijomis sužadino nemaža politinių ir karinių konfliktų visame Artimųjų Rytų regione. Didžiųjų valstybių politikai turėtų prisiimti visą kaltę už tai, kad šitiek metų nuo Izraelio valstybės atkūrimo (1948) nesugebėjo taikiu būdu sureguliuoti konfliktų, įvėlė arabų ir žydų tautas į vis aštrėjančią konfrontaciją, į kruvinas žydų ir palestiniečių kovas ir žmogaus teisių nepaisymą per prievartą iškeldinamų palestiniečių atžvilgiu.

Tačiau, kartoju, ne politiniai diskursai man rūpi šiame pokalbyje apie giluminius žmogaus ryšius su gimtąja žeme, kur gyveno tėvai ir protėviai visais atmenamais ir jau nebeatmenamais laikais. Neteisinga būtų susieti aliją ir žydų tautinę vienovę vien tik su sionizmo judėjimu arba su politinėmis žydų nacionalizmo apraiškomis. Giluminiai Tėvynės meilės ir transistorinės pareigos Tėvų žemei pamatai ir paskatos ne kartą žydų mąstytojų tekstuose buvo formuluojami tarptautinės dvasinės patirties lygmenyse, įrašomi į žmonijos universaliųjų vertybių hierarchiją.

Ne tiek polemizuodami su naujųjų laikų savaisiais žydų socialistais, „proletariniais internacionalistais“ ir „švietėjiškais kosmopolitais“, kiek tęsdami Talmudo laikų judaistų ir viduramžių Kabalos žinovų tradiciją šiuolaikiniai žydų mąstytojai grįžimą į Tėvynę suvokia ir sieja su visuotiniu pasaulio pataisymo, pagerinimo ir patobulinimo idealu (Tikkun Olam).

Maža to, reformuoto sionizmo atstovai XXI a. Izraelio valstybę suvokia kaip tautinio teisingumo siektiną idealą, kuris savo ruožtu gali pasitarnauti pavyzdžiu visoms pasaulio tautoms. Šiuo požiūriu masinis žydų grįžimas į Tėvynę turėtų atspindėti universalų žmonijos tobulėjimą grįžtant (dvasiškai pakylant) prie tikrojo Dievo.

Be abejo, net reformuoto sionizmo pavieniai atstovai laikosi didžiųjų XVIII a. kabalistų, tokių kaip Mošė Chaimas Lucatas (Mošė Chaim Luzzato, 1707–1746) arba genialus rabinas iš Vilniaus Elijas, Vilniaus Gaonas (Rabbi Eliyahu, Vilna Gaon, 1720–1797), pozicijos ir tiki, jog toliau tobulinti Dievo sukurtą pasaulį galinti tiktai žydų tautos veikla, o kiti (ne – žydai, ne – judėjai), vadinamieji Nojaus sūnūs (net sąmoningi Noahidų judėjimo atstovai) negali to nei daryti, nei padaryti. Tai sena ir visiems gerai žinoma poziciją, kurios vertinimą šiandien galime palikti pačios  „išrinktosios tautos“ ideologams.

Tačiau praktiškai ir istoriškai tobulinantys save ir savo valstybę žydai gali būti tik sektinas pavyzdys visiems pasaulio etnosams, tautoms ir valstybių kūrėjams. Per pastaruosius 120 metų žydams pavyko atgaivinti, modernizuoti ir grąžinti į gyvenimą bib­linę hebrajų kalbą ivritą, kuris daugiau kaip 2000 metų egzistavo tik raštuose (daugelis Europos žydų XIX a. kalbėjo pusiau slavišku, pusiau germanišku jidiš kalbos žargonu), o dabar ivritas– ir literatūrinė, ir šnekamoji Izraelio valstybės kalba.

Iš protėvių perimtas grįžimo į Tėvynę priesakas jau pirmaisiais Izraelio gyvavimo metais buvo pagrįstas oficialiais valstybės įstatymais, tarp jų – garsiuoju Grįžimo įstatymu, kuris duoda teisę visiems žydams ir visiems, kas turėjo žydus tėvus, senelius ar sutuoktinius, sugrįžti į Izraelį, automatiškai gauti pilietybę ir apsigyventi. Ar tai ne sektini gimtosios kalbos ir Tėvynės gerbimo bei stiprinimo pavyzdžiai?

Mistika, kaip matome, mūsų akyse gali pavirsti istorine realybe.

Svarbu tik įžvelgti ir suvokti transistorinį ryšį, kuris sujungia tokius kasdienius ir drauge mistinius žodžius kaip Tėvų ir Protėvių žemė, Tėvynė, Pažadėtoji žemė, o galiausiai – Motina žemė, kuri teikia tautai gyvybines jėgas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.06


Prisijunkite prie diskusijos