Tiesa akių nebado: Vilniaus golgota (1)


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau skelbė kai kuriuos faktus (mažytę jų dalį) iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.

Ištraukas iš minėtos knygos publikavome prieš penkerius metus. Kodėl nusprendėme dar sykį priminti būtent šiuos skaudžius Lietuvos istorijos puslapius? Pretekstas – lietuvių kalba 2015-aisiais metais išleistas lenkų rašytojo Jozefo Mackievičiaus (Jozef Mackiewicz) veikalas „Tiesa akių nebado“, kuriame pasakojama, kaip lietuviai, 1939-aisiais atgavę sostinę, neva Vilniuje terorizavo lenkus.

Lenkų rašytojo knygoje – daug tendencingų, demagogiškų, lietuvio garbę įžeidžiančių pareiškimų. Lenkijai užtenka įžūlumo: kelis dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais terorizavo lietuvius Vilniaus krašte, bet, užuot atsiprašiusi, atgailavusi, pati drįsta mus kaltinti netinkamu elgesiu, dažnai dar primesdami ir chamų etiketę.

Taigi vadovaujamės pricipu: jei tiesa akių nebado, tai ji neturi badyti nei lietuviškų, nei lenkiškų akių.

Tebūnie ištraukos iš "Vilniaus golgotos" tampa rimtu priekaištu XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu.

Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai. Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.

Mykolas Biržiška

VILNIAUS GOLGOTA

Iš “Prakalbos”

Sąjungos Vilniui Vaduoti Vykdomojo Komiteto pavedamas, šį savo rašinį parengiau 1927-1929 m. Visą jo medžiagą surinkau iš Vilniaus lietuvių 1919-1929 m. laikraščių, leidžiamų ne tik lietuvių, bet taip pat lenkų ir rusų kalbomis, kiek papildydamas ją iš Kauno spaudos (“Lietuvos”, “Lietuvos Aido”, kai ko ir kito).

Vilniaus lietuvių spauda yra visa mano peržiūrėta, išskyrus kelis laikraščių numeris, kurie lenkų buvo konfiskuoti spaustuvėse taip, jog nebeliko nė vieno egzemplioriaus; šiaip daugelis konfiskuotųjų numerių vis dėlto pavyko pasiekti.

Surinktąją medžiagą tikrinau, lyginau iš įvairių šaltinių.

Nereikia taip pat pamiršti, jog daugelis įvykių, ypač daugybė sodžiaus gyvenimo įvykių, reiškiančių kultūrinius santykius (vaidinimai, susirinkimai ir t.t.) arba lenkų valdžios žygius (mušimai, suėmimai, draudimai ir šiaip persekiojimai), nepateko ir nepatenka į laikraščių skiltis, dažnai net negali patekti arba patenka tyčiomis neaiškiai. To dėlei į visą mano čia patiekiamąją okupuotosios Lietuvos lietuvių gyvenimo kroniką tenka žiūrėti kaip į to gyvenimo pavyzdžius, iliustravimą, ne kaip į pilną jo sąvadą.

Leidinio išorė, tur būt, nė nerodo, kiek teko medžiagą renkant ar apdorojant ir iš viso rūpinantis leidimu ne tik sukti sau ir kitiems galvos, bet ir tiesiog bėginėti, važinėti, rašinėti, meldinėti – ir vis tam, kad kronika liktų tiktai kronika. Tad patarčiau skaitytojui skaityti jos tik po kelis keliolika puslapių kas vakarą prieš atsigulant, skaityti ir galvoti apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus-Seinų kraštą ir jo žmones… Vilniaus darbui tatai būtų ir naudinga.

1919 metai

Sausio mėn.

1 d. Vokiečių kariuomenė užleido Vilnių ginkluotiems lenkams, kurie apie 5 val. popiet užėmė gatves. Lietuvos Valstybės Taryba ir Laikinoji Vyriausybė pasitraukė iš Vilniaus, palikdama generalinį savo įgaliotinį Švietimo Ministerį M.Biržišką ir karo komendantūrą. Lenkų būriai puolė darbininkų klubą prie Varnų gatvės, kur buvo užsidariusi Vilniaus Darbininkų Taryba; susišaudant sausio 2 d. žuvo 6 darbininkai. Saulei leidžiantis, ant Pilies kalno bokšto karin. Škirpa ir Gužas iškabino Lietuvos vėliavą, prie kurios pastatė garbės sargybą.

4 d. Pirmasis Vilniaus lietuvių susirinkimas nusistato nepripažinti lenkų valdžios, leisti kasdieninį lapelį, ir griežtai varyti tautos darbą. Lietuvos Vyriausybės įgaliotinis M.Biržiška pranešė apie vyriausybės nusistatymą ir savo žygius lenkų atžvilgiu. Susirinkimas pritarė M.Biržiškos žygiams, tik revoliuciniai socialistai liaudininkai nuo visų balsavimų susilaikė.

20 d. Rudnios par. (Lydos apskr.) lenkų būrys (Jočių Ant. Versockis, Ant. Kaminskis, Grišeniškis, Gatautas, Romanų Borusevičius su sūnumi, Vacl. Krasinskis) nužudė Dolinos k. Juozą Ulbiną-Naviką 50 m., jo žmoną ir sūnų Antaną 20 m., Alf. Tobleski 30 m. ir Kruklių k. Apolinarą Malį 26 m.

25 d. Vakaruose nuo Vilniaus pirmą kartą susirėmė Lietuvos kariuomenė su raudonąja rusų armija.

Vasario mėn.

7 d. Vilniuje revoliucinė V.Kapsuko valdžia uždarė lietuvių krikščionių demokratų laikraštį “Laisvąją Lietuvą”.

8 d. Ties Šeta (Kėdainių apskr.) Lietuvos kariuomenė sumušė rusus; žuvo pirmas lietuvių kareivis Povilas Lukšys.

14 d. Prie Alytaus rusai sumušė lietuvius. Žuvo karininkas Juozapavičius.

16 d. Vilniaus lietuvių vakaras Nepriklausomybės sukaktuvėms pažymėti (“koncertas-mitingas” Krengelio salėje). Kun. M.Reinio ir L.Giros prakalbos, art. Vaičkaus deklamacija “Orleano mergelė”; prasidėjo kitos deklamacijos, bet komisaras su raudonarmiečiais nutraukė vakarą ir privertė išsiskirstyti, išeinančių tikrino dokumentus.

Balandžio mėn.

21 d. Vilniuje pasirodė 2-asis lenkų valdžios atsišaukimas, kuriuo kariuomenės divizijos vadas Rydz-Smigly J.Pilsudskio vardu Vilniaus kraštui pažadėjo laisvę ir sąlygas nevaržomai pareikšti savo valią.

22 d. Vilniuje pasirodė 3-asis lenkų valdžios atsišaukimas, kuriuo pats J.Pilsudskis pasižadėjo “buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos gyventojams” palengvinti laisvai ir teisėtai pareikšti savo valią ir to krašto valdžios pryšakyje pastatė Jurgį Osmolovskį.

22 d. Visuotinis Vilniaus lietuvių susirinkimas išrinko Laikinąjį (1-ąjį) Lietuvių Komitetą, kuriam pavedė ginti lietuvių teises. Komitetas išrinko pirmininką M.Biržišką (Vilniaus lietuvių vyrų gimnazijos direktorių), vicepirmininką kun. J.Tumą, sekretorių I.Jonyną, kasininką Pr. Mašiotą, šiam vėliau išvažiavus – kun. J.Šepetį; kiti komiteto nariai – dr. D.Alseika, dr. J. Basanavičius, Br. Biržiškienė, S.Čiurlionienė, V.Matulaitis, O. Mašiotienė ir A.Žmuidzinavičius. Ilgainiui komitetas sumažėjo ligi 7 narių, keliems jo nariams pasitraukus į Kauną.

22 d. ir vėliau – tūkstančiai lietuvių nuo lenkų persekiojimo bėgo iš Vilniaus į Nepriklausomąją Lietuvą. Laikinasis Vilniaus lietuvių Komitetas aprūpino juos liudijimais ir šiaip palengvino jiems ištrūkti iš lenkų jungo.

23 d. Vilniaus lenkų vyriausybė įsakė valdžios įstaigoms vartoti tik lenkų kalbą.

25 d. Pasirodė Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto dienraštis “Nepriklausomoji Lietuva”, kuris kun. J.Tumo redaguojamas ėjo ligi 1919 metų pabaigos.

26 d. Laikinasis Vilniaus Lietuvių Komitetas, išklausęs savo pirmininko M.Biržiškos pranešimą apie balandžio 23 d. pasikalbėjimą su vyriausiuoju lenkų vyriausybės komisaru J.Osmolovskiu, nutarė laikyti lenkų kariuomenės užėmimą Vilniaus okupacija ir iš okupacinės lenkų valdžios raštu reikalauti vietos tautų ir jųjų kalbų lygybės, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvės.

27 d. Vilniuje lenkų kareiviai iškratė lietuvių moterų gimnazijos mokytojo J.Mašioto butą ir pasiėmė tos gimnazijos pinigus.

19 d. Į Vilniaus priemiestį Liepauką raudonoji rusų armija buvo įsiveržusi ir apšaudė stotį. Lenkų vyriausybės politikai ir veikėjai ėmė kraustytis iš Vilniaus. Lenkų kariuomenė puolimą atrėmė.

30 d. Pro Vilnių pravažiavo automobiliu į Lydą Lietuvos kariuomenės karininkai Adamkevičius ir Škirpa paduoti lenkų štabui sąlygų. Vilniečiai apkaišė automobilį gėlėmis.

30 d. Marcinkonyse (Trakų apskr. Lenkų kariuomenė plakė suimtuosius Zigmą Tamulevičių, Joną Česnulevičių ir kitus. Balandžio mėn. Vilniuje pasirodžiusi lenkų spauda ėmė pulti Lietuvą, Lietuvos vyriausybę ir Vilniaus lietuvius, ir tie puolimai tęsėsi ligi pat 1928 m. pabaigos ir vėliau. Prasidėjo taip pat lenkų mitingai prieš Lietuvą ir lietuvius.

Gegužės mėn.

1 d. Seinuose susirašė 547 lietuviai ir 674 “lenkai” (1921 m. rugsėjo 30 d. lenkai surašė 112 lietuvių ir 1714 lenkų).

3 d. Paupyje (Pariečėje, Gardino apskr.) sulenkėjęs kun. Šimeliūnas vertė žmones klauptis prieš lenkų erelį, kuris išvadavęs iš lietuvių jungo. Nesiklaupę lenkų policijos buvo apkulti rimbais ir nubausti po 50 vok. auksinų.

Apie 5 d. Vilniaus lenkų policija ėmė versti iškabas lenkiškai perdirbti.

Apie 8 d. Marcinkonyse (Trakų apskr.) ir apylinkėje lenkų kareiviai plėšė ir mušė lietuvius net už atsiliepimą lietuviškai. Daugelis gyventojų pabėgo į Nepriklausomąją Lietuvą.

Apie 15 d. Vilniaus lenkų vyriausybė nustojo dėjusi savo skelbimuose greta lenkų kalbos lietuvių kalbą, kuri pirma, kad ir baisiai sudarkyta, kartais buvo įsileidžiama.

Apie 18 d. Giedraičiuose  (Vilniaus, paskui Ukmergės apskr.) lenkų karininkai uždraudė klebonui laikyti lietuvių pamaldas.

19 d. Giedraičiuose lenkai mėgino neleisti lietuviams bažnyčioje lietuviškai giedoti.

Apie 20 d. Vilniaus lenkų kareiviai ir karininkai dažnai kibo prie lietuviškai kalbančiųjų, koliodami, grąsydami bizūnu, kardu, traukdami į nuovadą. Panašių atsitikimų, dar ir už Vyties ženklelio nešiojimą buvo kartais dar balandžio mėn., taip pat birželio, liepos, rugpiūčio, rugsėjo ir kt.

21 d. Valkininkuose (Trakų apskr.) lenkai pažadėję dovanų, vertė rašytis Lenkijos piliečiais. Tuo tarpu vėliau atėjo ne jų, tik Amerikos dovanos.

28 d. Kliūsčionių par. (Švenčionių aps.) lenkų komitetas, Pirmininkas C.Bilevičius) reikalavo paskelbti bažnyčioje, jog duonos gausią tie, kurie norės priklausyti Lenkijai, ir juos surašydinti kaip nenorinčius priklausyti Lietuvai. Panašiai buvo renkami parašai ir kitose parapijose.

28 d. Netoli Malėtų (Vilniaus, pask. Utenos apskr.) lenkų kariuomenė apiplėšė ūkininką Guobį. Šitokių nuotykių tūkstančiai buvo lenkų okupuotame krašte 1919, 1920, 1921… metais, bet tiktai vienas kitas, tikslingiau nusakytas, į lenkų valdžios prižiūrimą Vilniaus lietuvių spaudą.

Birželio mėn.

2 d. Vilniuje lenkų kareiviai vertė žydus iškasti palaidotus katedros aikštėje sausio mėn. Lenkų nužudytų darbininkų lavonus. Tuo pasipiktino pro šalį einanti Em. Vileišienė, bet buvo lenkų minios apstumdyta, o paskum suimta kartu su Stašinskiene, kuri buvo pašaukusi policiją apginti. Už atsiliepimą lietuviškai ėjusi su motina Vl. Stašinskaitė gavo iš lenkų per veidą.

6 d. Ties Švenčionimis slaptas lietuvių susirinkimas lenkų okupuotosios Lietuvos – šių vietų atstovų: Ašmenos, Giedraičių, Malėtų, Inturkės, Kaltinėnų, Trakų, Tverečiaus, Daugėliškių, Palūšės, Vydžių, Drukšių, Gaidės, Rimšės, Smaulų, Dūkšto. Susirinkimas nutarė spaudoje paskelbti, kaip lenkai persekioja lietuvius, plėšdami, plakdami, kišdami į kalėjimus, gėdydami moteris, varydami baudžiavos į dvarus po 2 dienas savaitėje, drausdami lietuviškai kalbėti, versdami rašytis prie Lenkijos arba patys juos įrašydami; nutarė taip pat reikalauti iš Lietuvos vyriausybės ginklų, kad patys išvarytų lenkus iš savo krašto.

16 d. Lenkų kariuomenės vado J.Pilsudskio įsakymu Nepriklausomojoje Lietuvoje kuriama slapta lenkų karo organizacija “P.O.W.” (pėoviakai: “Polska Organizacja WojskoWa”).

28 d. Aukštadvary (Trakų apskrityje) lenkai suėmė ir atvarį į Vilnių kun. Šlamą ir kun. Grigonį. Paleisti liepos 2 d. Tuo pat laiku Aukštadvario dvarininkai surinko iš įbaugintų žmonių parašų, jog visi norį siųsti savo atstovus į Varšuvos seimą.

Birželio mėn. Valkininkų (Trakų aps.) parapiją lenkų kariuomenė vertė, kaip ir kitur, rašytis pripažįstant lenkų valdžią.

Liepos mėn.

6 d. Seinuose Lietuvos Nepriklausomybės šventė. Prakalbas sakė: A.Kubilius, K.Kaupas, kun. Laukaitis, kun. Juozaitis, L.Čepulis, M.Ražaitis, J.Dereškevičius. Demonstracijoj giedamas Tautos himnas; vėliavos su antraštėmis: “Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas”, “Lai gyvuoja nepriklausomos Lietuvos valstybė”.

6 d. Giedraičiuose (Vilniaus aps.) lenkai įsakė iškabinti jųjų vėliavas; rinkoje stovėjo susirikiavę kareiviai, kuriems agitatoriai kalbėjo apie Liublino uniją.

17 d. Molėtų vals. (Vilniaus, pask. Utenos aps.) lietuvių komitetas protestavo prieš lenkų valdžios priverčiamai renkamus sodiečių parašus už Lenkiją ir pareiškė valsčių tenorint būt tik su Lietuva.

24 d. Švenčionyse lenkų organizacija “Sraž Kresowa” suorganizavo “seimelį”, į kurį iš 427 sodžių delegatų įleido tik 53 gudus ir 142 lietuvius, o 227 pastatė “lenkus”, kurie įbalsavo reikalavimą prijungti tą apskritį prie Lenkijos prieš K.Gaigalo ir kitų lietuvių protestus.

Rugpiūčio mėn.

1 d. Vilniaus apskrities lenkų teismas nuteisė atsakomąją “Glos Litwy” redaktorę Ald. Čarneckaitę už Nr. 50 straipsnį apie lenkų teismus 7 paroms arešto, o 88 rastuosius “Glos Litwy” egzempliorius nutarė sudeginti. Pirmoji Vilniaus lietuvių spaudos byla.

1 d. Pašaminėj (Švenčionių aps. Netoli Kaltinėnų) lenkai suvarė žmones į susirinkimą, kuriame agitatoriai šaukė dėtis su Lenkija.

17 d. Santarvei leidus lenkams užimti Seinus, aplinkiniai valsčiai ir visa Nepriklausomoji Lietuva prieš tai protestavo. Kaune įvyko milžiniškas protesto mitingas.

18-21 d. Lietuvos Ministerių Pirmininkas M.Šleževičius aplankė Santarvės užleidžiamus lenkams Seinus, Punską ir kitas vietas.

23 d. Lenkų karininkų suorganizuoti “sukilėliai”, paruošti iš tikrųjų kareivių, paėmė Seinus. Lietuvių (berniukų ir mergaičių) gimnazijų mokytojus ir mokinius sukišo į kalėjimą.

24 d. Giedraičių bažn. (Vilniaus, pask. Ukmergės aps.) Vilniaus agentų vedami, lenkai neleido lietuviams bažnyčioje giedoti, patys giedodami joje “Bože, coš Polskę”, išlaužė klebonijos duris, suėmė kleb. Slapščinskį ir nuvežė į Vilnių vyskupui.

24 d. ir vėliau – Seinuose lenkai sunaikino lietuvių įstaigas: uždarė 9 draugijas su 1300 narių, lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijas su 223 mokiniais ir pradžios mokyklą (75 vaikai), užėmė lietuvių gimnazijas, išvaikė Seinų pradžios mokyklą, išplėšė abudu lietuvių bendrabučiu, iš lietuvių prieglaudos (apie 40 vaikų) atėmė karves ir atidavė lenkų prieglaudai, lietuviams darė daugybę kratų. Pavyzdžiui, “Žiburio” gimnazijos mokytojas S.Tijūnaitis ligi rugsėjo 6 d. kratytas 5  kartus. Vysk. Ant. Karosas buvo laikomas namų arešte. Gatvėse draudė lietuviškai kalbėti. Uždarė lietuvių mokyklas Ramoniškėje, Klevuose, Bubeliuose, Žagaruose, Burbiškiuose, Lumbiuose, Skarkiškiuose, Radziūnuose, Dusnyčioj, Vidugiriuose, Aradninkuose, Punske, Galiniuose, Vaitakiemy, Senuose, Ramonuose, vis 657 vaikų.

Rugsėjo mėn.

10 d. Vilniaus lenkų firma “Hempel” užtepė savo iškabos lietuviškąjį tekstą.

13 d. Lenkų valdžios šelpiamos ir remiamos Vilniaus lenkų organizacijos “Straž Kresowa” (Pakraščių Sargyba) suorganizuotųjų lenkų “liaudies tarybų” delegacija, Lydos daktaro Harnevičiaus vedama, aplankė Varšuvos ministerius, prašydama greičiau įjungti Vilniaus kraštą į Lenkiją. Ministeriai pasisakė pripažįstą delegaciją tikra Vilniaus krašto gyventojų valios reiškėja.

21 d. Iš Vilniaus išėjo į Kauną lenkų pėoviakų organizatoriaus kapt. M.Koscialkovskio padėjėjas P.Vrublevskis, Vilniaus lietuvių pramintas “Daukantu”, kuris, lenkų pristatytas Vilniaus lietuviams sekti, prisiminė esąs lietuvis ir padėjo sekti Kauno pėoviakus, suteikė Lietuvos vyriausybei išvežtų iš Vilniaus lenkų štabo slaptų dokumentų, kurie įtikino Santarvės atstovus Kaune, jog Pilsudskis organizavo Nepriklausomosios Lietuvos lenkų pėoviakus nuversti Lietuvos vyriausybei ir, pasišaukus talkon lenkų kariuomenę, prijungti Lietuvai prie Lenkijos.

24 d. Kauno teatre M.Biržiška susirinkusiems pranešė apie Vilniaus lietuvių padėjimą, o J.A.Herbačiauskas išvedžiojo apie Lietuvos reikalą susiartinti su lenkais, už ką buvo nušvilptas.

Rugsėjo mėn. Lenkų vyriausybė išvarė vyskupą Antaną Karosą iš Seinų į Nepriklausomąją Lietuvą.

Spalių mėn.

11 d. Vilniaus universiteto įkurtuvėse dalyvavo Lietuvių Mokslo Draugijos delegacija (kun. J.Tumas ir kun. J.Šepetys), kurie trumpai paskaitė lietuviškai ir lenkiškai linkėjimus, kad Vilniaus universitetas tik grynajam mokslui tetarnautų, ir apleido salę. Tačiau 1919-1929 m. universitete ne tik nebuvo nė vienos paskaitos lietuviškai, bet ji ir iš viso bemaž nebuvo dėstoma. Lenkų politikai spaudoje pareiškė: “Kad ir visų kraštų universitetuose bus dėstoma lietuvių kalba, Vilniaus universitete jos niekad nebus”.

Lapkričio mėn.

27 d. Vilniaus apskrities lenkų komisaras K.Nedzialkovskis griežtai atsakė lietuvių delegacijai, kuri dar kartą prašė leisti steigti lietuvių klubą.

28 d. Vilniaus lietuvių dienraštis lenkų kalba “Glos Litwy” (Nr.163) pranešė Lietuvos Valstybės Tarybos skelbiamas rinkimų į Steigiamąjį Seimą sritis, jų tarpe ir lenkų kariuomenės okupuotąsias Vilniaus, Suvalkų ir Seinų krašto dalis.

Lapkričio mėn. Vilniaus lietuvių spauda vargais negalais gavo paskelbti apie lenkų uždarytąsias Seinuose ir apskrityje lietuviškas mokyklas su 700 mokinių.

Gruodžio mėn.

30 d. Seinuose kelios dešimtys lenkų ir lenkių įsiveržė pas vyskupo atstovą kun. kanaun. Grigaitį, reikalaudami, kad visi lietuvių kunigai išvažiuotų iš Seinų.

Nuotraukose: knygos “Vilniaus Golgota” viršelis ir jos sudarytojas Mykolas Biržiška.

(Bus daugiau)

2016.03.02; 06:29


Prisijunkite prie diskusijos