Tiesa akių nebado: Vilniaus golgota (7)


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau skelbė kai kuriuos faktus (mažytę jų dalį) iš Mykolo Biržiškos knygos “Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis”, išleistos 1930 m. Vilniui Vaduoti sąjungos Kaune B.Šėmio vardu.

Ištraukas iš minėtos knygos publikavome prieš penkerius metus. Kodėl nusprendėme dar sykį priminti būtent šiuos skaudžius Lietuvos istorijos puslapius? Pretekstas – lietuvių kalba 2015-aisiais metais išleistas lenkų rašytojo Jozefo Mackievičiaus (Jozef Mackiewicz) veikalas „Tiesa akių nebado“, kuriame pasakojama, kaip lietuviai, 1939-aisiais atgavę sostinę, neva Vilniuje terorizavo lenkus.

Lenkų rašytojo knygoje – daug tendencingų, demagogiškų, lietuvio garbę įžeidžiančių pareiškimų. Lenkijai užtenka įžūlumo: kelis dešimtmečius pačiais žiauriausiais būdais terorizavo lietuvius Vilniaus krašte, bet, užuot atsiprašiusi, atgailavusi, pati drįsta mus kaltinti netinkamu elgesiu, dažnai dar primesdama ir chamų etiketę.

Taigi vadovaujamės pricipu: jei tiesa akių nebado, tai ji neturi badyti nei lietuviškų, nei lenkiškų akių.

Tebūnie ištraukos iš "Vilniaus golgotos" tampa rimtu priekaištu XXI a. Lenkijai, įnirtingai puolančiai Lietuvą lenkų šovinistų pastangomis, kurstančiai Vilnijos lenkus nepaisyti Lietuvos įstatymų, klasta, melu siekiančiai išstumti lietuvius iš Lietuvos rajonų, 1920 m. Lenkijos okupuotų ir prarastų Antrojo pasaulinio karo metu.

Tebūnie tai priekaištas Lietuvos valdžiai, per dvidešimt nepriklausomybės metų nesugebėjusiai ir nesugebančiai arba nenorinčiai pasiekti, kad minėtuose rajonuose nebūtų diskriminuojami lietuviai, kad lenkų tautinė mažuma vykdytų Lietuvos įstatymus, elgųsi kaip Lietuvos, o ne Lenkijos piliečiai.

Tebūnie tai priekaištas tiems lietuviams, kurie savo pasyvumu ir abejingumu leidžia ir vieniems, ir kitiems nepaisyti lietuvių tautos interesų.

Pirmosiose dalyse prisiminėme 1919-uosius, 1920-uosius ir 1921-uosius metus. Ketvirtojoje dalyje apžvelgti 1922-ieji, penktojoje – 1923-ieji metai, šeštojoje dalyje – 1924-ieji. Paskutinėje dalyje pateiksime pavyzdžių, kaip lenkai su lietuviais Vilniaus krašte elgėsi 1928-aisiais metais.

O šiandien žvelgiame į 1925-uosius metus.

XXX

Mykolas Biržiška

Vilniaus golgota

1925 metai

Sausio mėn.

Apie 20 d. Vilniaus lenkų policija konfiskavo 2 dėži su lietuvių vadovėliais Švenčionių lietuvių gimnazijai.

Vasario mėn.

8 d. Vilniuje “mažumų atstovų pasitarimas su Varšuvos senatorium Kalinovskiu dėl švietimo persekiojimo. Dalyvavo ir lietuvių. 

8 d. Vilniuje lenkų Švietimo Kuratorijos skyriaus viršininko T.Turkovskio paskaita apie tautinius santykius “Lenkų pakraščiuose”. Paskaitininkas įspėjo lenkus, jog lenkų vyriausybė negali sulaikyti kultūrinio “mažumų” (lietuvių ir kitų) kilimo. Vilniaus universiteto studentas ragino “taisingu ir neteisingu” būdu organizuoti kovą už lenkų mokyklas prieš “mažumas”.

10 d. Lenkų vyriausybė pasirašė su Vatikanu konkordatą, kuriuo sustiprinta lenkų vyriausybės įtaka bažnyčioje ir palengvinta lenkams kovoti su lietuviais kunigais Vilniaus ir Seinų krašte.

Apie 20 d. Ašašninkuose (Gardino aps., Berštų valsč.) lenkų policija uždarydino lietuvių mokyklą ir pašalino mokytoją.

Kovo mėn.

3 d. Vilniaus lenkų konfiskuotas “Lietuvos Kelio” Nr. 14 dėl str. “Šių dienų vargai”.

3 d. Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto protesto pareiškimas dėl lenkų vyriausybės su popiežium padaryto konkordato, kuriuo sustiprinta lenkų įtaka Vilniaus ir Seinų krašto gyventojams.

6 d. Vilniaus lenkų taikos teismas nubaudė “Lietuvos Rytų” red. Jad. Šoblinskaitę už 1923 m. rugpiūčio 7 d. Nr. 38 str. “Za naszą i waszą wolnošč” (“Už mūsų ir jūsų laisvę”) 70 lenk. auks. pabaudos ir 7 lenk. auks. teismo išlaidų arba 2 savaites arešto.

7 d. Lietuvos vyriausybė pasiuntė Vatikanui protestą dėl jo sudaryto su Lenkais konkordato, kuriuo lenkų vyriausybė gavo progos labiau kištis į tautinius santykius bažnyčioje ir skriausti lietuvius Vilniaus ir Seinų krašte.

8 d. Nepriklausomojoje Lietuvoje mitingai prieš Lenkų konkordatą su Vatikanu. Kaune Vilniaus Lietuviams Remti Komiteto ruoštoji demonstracija su stud. Sabataičio, Z.Toliušio ir tautin. Matulaičio prakalbomis; griežta protesto rezoliucija. Vakare universiteto profesorių paskaitos apie Vilniaus krašto padėjimą Lenkams sudarius konkordatą su Vatikanu; skaitė A.Smetona, A.Voldemaras, A.Janulaitis, M.Biržiška. Vatikano atstovo Cekinio butas apmestas kiaušiniais.

Apie 12 d. Švenčionių aps. lenkų viršininkas (storosta-seniūnas) baidė nubausiąs spaustuvę, kuri išspausdino lietuviams pareiškimų (deklaracijų) reikalauti su mokyklų lietuvių kalba.

29 d. Vilniuje šv. Mikalojaus salėje organizuotoji lietuvių visuomenė (per 200 įvairių organizacijų narių), pirmininkaujant dr. J.Basanavičiui ir prižiūrint keliems lenkų policininkams su valdininku Žilinsku priekyje rinko VII Laikinąjį Vilniaus Lietuvių Komitetą.

Balandžio mėn.

3 d. Vilniuje lenkai konfiskavo “Lietuvos Kelio” Nr. 14.

3 d. Romoje Lietuvos vyriausybė per savo atstovą prie Vatikano įteikė kardinolui Gaspariui protesto notą dėl Lenkų konkordato.

5 d. Zabarninkuose (Dysnos aps., Pelekų par.) mirė Ant. Blažiukas, 21 m. lietuvis patriotas, Vilniaus “Ryto” lietuvių mokytojų seminarijos IV kurso auklėtinis. Ant kapo jam sugiedota lenkiškai. Kiek laiko praslinkus, lenkai mokytojai nuplėšė nuo vainiko juostą su lietuviškuoju įrašu.

9 d. Iš Vilniaus Lukiškio kalėjimo išėjo suimtieji 1923 m. birželio mėn ir nuteistieji 1924 m. kovo 28 d. Vilniaus lietuvių moksleiviai Juozas Tijūnėlis ir J.Kumpa.

20 d. Gardino lenkų Apygardos Teisme prasidėjo 72 (22 lietuvių ir 50 gudų) byla, kaltinamų sukilimo prieš Lenkus rengimu Vilniaus ir Gardino kraštams nuo Lenkų atskirti (Baudž. Statuto 102 paragrafas). Byla tęsėsi ligi balandžio mėn. 30 d.

30 d. Gardino byloje, kuri prasidėjo balandžio mėn 20 d. ir kurioje 72 lietuviu ir gudu buvo kaltinamu rengę sukilimą Vilniaus ir Gardino kraštams atskirti nuo Lenkų, nuteista 30 (12 lietuvių ir 18 gudų), išteisinta 38, prieš teismą pasimirė kalėjime 4.

Gegužės mėn.

6 d. Vilniaus lenkų Lelevelio gimnazijoje, kuri prieš pusketvirtų metų (1921 m. spalių mėn. 1 d.) policijos jėga atėmė iš lietuvių gimnazijos rūmus, du abiturientu, Laurinavičius ir Obrompalskis, šaudė per egzaminus mokytojus iš revolverių ir metė 2 bombas. Peršautas direktorius Bieganskis, bombos mirtinai sužeistas mokytojas Jankauskis, užmušti 4 mokiniai, tarp jųjų Laurinavičius ir Obrompalskis, sužeista apie 30 mokinių. Sprogdama bomba gerokai apardė salę, dar lietuvių gražiai išpuoštą. Įvyko 1921 m. spalių 1 d. lietuvių gimnazijos direktoriaus M.Biržiškos lenkams tartieji žodžiai “Jūs čia – tuose rūmuose – laimės nepatirsite”.

9 d. Vilniuje pavakarį lenkai užkabinėjo gatvėse lietuvius mokinius, koliojo, stumdė, net mušė, pav., mokytojų seminarijos mokinius Atrošką, Morozą.

Apie 15 d. Melagėnuose (Švenčionių apskr.) lenkų valdžios mokykloje lenkas mokytojas sukruvino lietuvį mokinį Vl. Pilipavičių ir išvadino jį “cholera litewska”.

20 d. Melagėnų par. (Švenčionių apskr.) lenkų valdininkai važinėjo po sodžius ir vertė žmones atsiimti parašus nuo reikalavimų leisti lietuviškas mokyklas.

Birželio mėn.

1 d. Vilniaus ir Švenčionių lietuvių švietimo “Ryto” draugijos turėjo apie 200 mokyklų ir apie 10.000 mokinių (kartu su Vilniaus ir Švenčionių gimnazistais ir seminaristais). Lietuvių draugijos dėl karo nukentėjusiems šelpti Centro Komitetas Vilniuje išlaikė 12 prieglaudų su 700 lietuviško jaunimo ir šiaip savo darbu spietė apie 1.000 Vilniaus lietuvių.

2 d. Vilniaus lenkų švietimo globėjas Gonsiorovskis pareikalavo iš Vilniaus lietuvių gimnazijos ir mokytojų seminarijos, o taip pat iš Švenčionių lietuvių gimnazijos, kad visuotinę istoriją ir geografiją mokytų lenkiškai.

Apie 5 d. Ignaline (Švenčionių apskr.) lenkų policininkai pavogė lietuvio šunį, o kai buvo susekti, primušė Just. Klimą, suėmė dar Bimbelį ir Strinevičių ir nusivarė, revolveriais privertę juos eiti su pakeltomis rankomis.

15 d. Kaune Vilniuj Vaduoti Sąjungos Vykdomojo Komiteto pirmas atsišaukimas “Į lietuvių tautą”, kuriuo aiškinami Sąjungos uždaviniai ir raginama kurti skyriai.

22 d. Kaune lietuvių latvių kongrese dr. J.Purickio paskaita “Visų kraštų mažosios tautos, vienykitės”, kur jis ragino Pabaltijo valstybes per daug nesiartinti su Lenkais, bet laikytis vienybės su lietuviais, gudais ir ukrainiečiais; prof. M.Biržiškos paskaita “Vilniaus krašto lietuvybė”.

23 d. Kaune lietuvių latvių kongresas Vilniaus klausimu nutarė: “Lietuvių latvių susiartinimo kongresas pripažįsta, jog: 1. Vilniaus kraštas nuo senų senovės lietuvių kraštas, 2. slaviškieji gaivalai Vilniaus krašte vėliau teatsiranda ir savo daugumoje ne tiek yra ateiviai, kiek suslavėję lietuviai, 3. Vilniaus krašo ištautėjimas ne tik kenkia lietuvių tautai, bet ir trukdo šiaipjau krašto kultūros augimą, dekultūrina jį, 4. Vilniaus krašto lietuvybė žymiai sveria lietuvių tautos kultūros istorijoje, 5. Vilniaus krašto lietuvybė sunkiuoju okupacijų metu nenustojo reiškusis ir kovojusi prie politinį bei kultūrinį terorą, 6. toji kova tegali pasibaigti tada, kai lietuvių tauta susigrąžins sau Vilniaus kraštą, – tad Vilniaus krašto grąžinimas Lietuvai yra būtina sąlyga, kad lietuvių, latvių ir lenkų tautos bei valstybės sveikai augtų ir normaliai plėtotų savo santykius”.

Liepos mėn.

3 d. Vilniaus lietuvių poliklinikoj pasimirė garsusis advokatas Tadas Vrublevskis, kuris 1920-1925 metais drąsiai palaikė Lietuvą ir lietuvius, ypačiai gindamas juos lenkų teismuose. Paliko 72 tūkstančiu knygų, šį knygyną pavesdamas Vilniaus valdžiai, bet įdėdamas sąlygą niekados jo neišvežti iš Vilniaus.

6 d. Vilniuj Tado Vrublevskio laidotuvės į Rasų kapines. Kapinėse kalbėjo: lietuvis dr. Alseika apie nabašninko nuopelnus lietuvių tautai, lenkai Vyt. Abramavičius, Jonas Pilsudskis ir bibliotekininkas Rygelis, gudai kun. Ad. Stankevičius ir Bahdanovičius, kuris nurodė, jog seniau Vrublevskis gynęs savuosius (lenkus) nuo svetimųjų (rusų), o paskui svetimuosius (lietuvius ir gudus) nuo savųjų (lenkų). Laidotuvėse dalyvavo katalikų kunigai (lietuviai) ir pravoslavų šventikas.

Rugpiūčio mėn.

3 d. Vilniaus vyskupas Jurgis Matulevičius, kurį kaip lietuvį 1919-1925 m. šmeižė Vilniaus ir Varšuvos lenkų spauda, pranešė Varšuvos vyriausybei, jog popiežius sutiko jį iš Vilniaus atleisti; mat, lenkų konkordatui su Vatikanu įsigalėjus, vyskupas matė Varšuvai neapsiginsiąs. Tą pat dieną vyskupas išvyko į Romą, kur popiežius pakėlė jį arkivyskupu ir pavedė sutvarkyti katalikų Bažnyčią Nepriklausomojoj Lietuvoje.

Rugsėjo mėn.

Apie 5 d. Vilniaus kunigų seminarija, vyskupui lietuviui J. Matulevičiui išvažiavus, lenkų pertvarkyta taip, jog į ją tegalima stoti su lenkų valstybiniu 8 klasių atestatu; tuo būdu lietuviams ir gudams užkirstas kelias stoti. Iš seminarijos profesorių tarpo gavo pasišalinti kun J. Skruodys, daugelio knygelių ir vadovėlių autorius.

15 d. Vilniuje keli lenkų vadinamųjų “mažumų” – lietuvių, gudų ir žydų visuomenės atstovų pasitarimai dėl Varšuvos švietimo ministerio St. Grabskio reikalavimo, kad visuotinė istorija ir geografija visose mokyklose būtų dėstoma lenkiškai. Susitarta tam priešintis, kad ir tektų skųstis Tautų Sąjungai.

27 d. Veiverių miestelio (Nepriklausomojoje Lietuvoje) apylinkės gyventojų mitingas reikalauja, kad Lietuvos vyriausybė nesitartų su lenkais, iki Vilnius nebus grąžintas.

Spalių mėn.

9 d. 5-ri metai, kai lenkų kariuomenė, laužydama Suvalkų sutartį ir puldama iš pasalų, paveržė Vilnių. Sukaktuvėmis Vilniaus aikštėje lenkų kariuomenės pamaldos, kuriose dalyvavo gen. Želigovskis, bet neatėjo Pilsudskis, kad ir buvo mieste

9 d. Nepriklausomojoje Lietuvoje – Vilniaus nustojimo sukaktuvių gedulo diena, Vilniui Vaduoti Sąjungos iniciatyva suruošta Šaulių Sąjungos ir kitų organizacijų. Tą dieną laikraščiai pažymėjo atitinkamais straipsniais juoduose rėmeliuose.

Nuo pat ryto kabėjo vėliavos pusiau perrištos juodais kaspinais (Klaipėdoje pusstiebės vėliavos). 12 val. visoje Lietuvoje susikaupimo minutei sustabdytas judėjimas ir darbas: kas ėjo, sustojo, – vežikai, automobiliai, tramvajai, traukiniai, garlaiviai, – biuruose, raštinėse, krautuvėse, dirbtuvėse, fabrikuose, mokyklose; Kaune, Karo Muziejuje, skambino Laisvės Varpas, degė aukuras.

Susikaupimo minutė ypatingai buvo pažymėta Kariuomenės Teisme, kur pirmininkas Šniukšta bylos metu sukvietė į salę visą teismą ir tarnautojus ir perskaitė telefonogramą instrukciją susikaupimo minutei; tyloje visi sustojo (teisėjai ir teisiamieji); piemininko įsakymu visa tai byloj įprotokoluota. Mokyklose viena pamoka paskirta Vilniui. Kinuose, restoranuose jokios muzikos. Kauno Karo Muziejuje Vilniaus panorama.

Vakare jokių spektaklių, tik paskaitos apie Vilnių. Kaune skaitė Valstybės Teatre užsienių reikalų ministeris prof. kun. M.Reinys ir Seimo atstovas M.Šleževičius, Karininkų Ramovėj “Lietuvos” redaktorius dr. J.Purickis, Baltosios Gulbės salėj buvęs Prezidentas Ant. Smetona ir buvęs užsienių reikalų ministeris A.Voldemaras. Tautos Teatre – prof. A.Janulaitis ir V. Bičiūnas, Universiteto salėj Vilniui Vaduoti Sąjungos pirmininkas prof. M.Biržiška, Liaudies Namuose Šaulių Sąjungos pirmininkas M.Šalčius, Tilmanso salėje Kl. Prielgauskas, stud. V.Kauza, Šančių Karių Klube doc. kun. J.Tumas, Aleksote St. Kairiūkštis; be to, mokyklose direktoriai ir mokytojai…

23 d. Ties Varėna Lietuvos ir Lenkų Raudonieji Kryžiai pasikeitė politiniais kaliniais. Lietuvos vyrausybė atidavė 13 Varšuvos ir Vilniaus kraštų lenkų, o Lenkų Vyriausybė atvežė iš Vilniaus, Gardino, Balstogės ir Varšuvos kalėjimų ir atidavė lietuviams 17 kalinių…

24 d. Vilniaus aps. mokyklų lenkų inspektoriatas atsisakė leisti prašomas mokyklas Valkininkų valsč. (Vilniaus-Trakų aps.) Pučkornės, Jurkonių, Krūminių, Lieponių ir Biekšių kaimams; Pučkornė neprašiusi gavo lenkų mokyklą.

30 d. Vilniaus apskrities lenkų inspektoriatas nepatvirtino mokytojų į leistąsias “Ryto” lietuvių mokyklas: Valkininkuose, Jurkonyse, Nanišky, Daržininkuose, Juoduose, Kalviuose, Gaigaliuose, Gėliūnuose, Klepočiuose, Pučkornėje ir kitur, primetė lenkų mokyklas Urkionyse, Degčioriuose, Daržininkuose, Nanišky ir kitur, atėmė “Ryto” mokyklų suolus ir inventorių Čebatoriuose, Nanišky.

Lapkričio mėn.

25 d. Vilniuje lenkų konfiskuotas “Vilniaus Aido” Nr. 115 dėl pakartoto iš Kauno laikraščių J.Jablonskio, A.Smetonos, J.Tumo ir kitų atsišaukimo apie Didžiojo Vilniaus Seimo sukaktuves. Lenkai kaltino, jog atsišaukimas raginąs aukoti Vilniaus vadavimui, nors kartodamas atsišaukiną, “Vilniaus Aidas” visur Vilnių nutylėjo.

Gruodžio mėn.

Apie 15 d. Seinų ir Punsko apylinkės lietuviai antrą kartą (pirmą – 1925 m. kovo mėn.) kreipėsi į lenkų vyriausybę su deklaracijomis, prašydami lietuviškų mokyklų.

19 d. Dubičiuose (Lydos aps., Kaniavos valsč.) lenkų inspektorius uždarydino lietuvių mokyklą.

1925 m. Vilniuje lietuvių išleista apie 15 knygų ir keletas knygų Vilniaus lietuvių išleista Nepriklausomojoje Lietuvoje.

1925 m. Vilniaus krašte, be Vilniaus miesto, buvo 51 liet. vaidinimas.

1925 m. Nepriklausomojoje Lietuvoje įsteigta 14 Vilniui Vaduoti Sąjungos skyrių: Dotnuvos akademijoje ir miestelyje, Linkuvoje, Žiežmariuose, Obeliuose, Anykščiuose, Telšiuose, Molėtuose, Stakiuose, Onuškyje, Utenos aps. Joniškyje, Alytuje, Salake, Ylakiuose ir Seinams vaduoti sekcija.

Nuotraukose: "Vilniaus Golgotos" sudarytojas Mykolas Biržiška ir „Vilniaus golgotos“ viršeliai.

2016.03.29; 06:44


Prisijunkite prie diskusijos