Tik silpnas bites puola bitės plėšikės


Print

Apie gyvūnus, natūraliai baigusius savo gyvenimą, sakoma, – nugaišo, padvėsė. Miršta tik žmonės ir bitės. Dėl bičių gyvensenos darniomis šeimomis bei jų duodamą didelę naudą žmogui bitėms suteikta tokia išskirtinė pagarba.

Tačiau, esant tam tikroms sąlygoms, bitės, kaip ir žmonės, pradeda plėšikauti: užpuola silpnesnę šeimą ir jos sukauptą turtą pergabena į savo būstą.

Bitininkams žinomas reiškinys, kai, nuo bičių plėšikių nebeįstengdamos apsiginti, užpultosios šeimos bitės pradeda gabenti savo medų į plėšikių avilį. Taip apiplėšta ir netekusi maisto šeima išmiršta. Tarp žmonių, jei panašus reiškinys pasitaiko, vadinamas kolaboravimu, bendradarbiavimu su priešu jo, o ne savo šalies naudai.

Sovietų okupuotose šalyse, jas siekiant priversti dirbti okupanto naudai, ir buvo vartojamas bičių plėšikių ir nepajėgių atremti plėšikavimą bičių bendradarbiavimo pavyzdys. Per sovietinės okupacijos dešimtmečius kolaboravimas buvo įgavęs siaubingą mastą. Verbavimo mechanizmas, išradingiausi verbavimo būdai buvo taip ištobulinti, kad žmogus, net būdamas savo Tėvynės patriotu, vilionėmis turėti geresnį darbą ar kilti karjeros laiptais, šantažu ar kankinimais buvo paverčiamas kolaborantu. Suvilioti ar palaužti kolaborantais tapdavo net politiniai kaliniai, partizanai, kunigai. Tik komunistų partijos nariai nebuvo verbuojami tapti kolaborantais, nes ta partija saugumo struktūroms vadovavo, nariai savaime su režimu kolaboravo.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, beveik visose valstybinėse struktūrose išliko tie patys žmonės ar jų palikuonys, taigi tarp jų – kolaborantai. SSRS žlugus ir jos teises bei pareigas perėmus Rusijos Federacijai, buvęs okupantas iš daugelio šalių pasitraukė, tačiau susigrąžinti praradimus neatsisakė. Tai nedraugiškai kaimynei, siekiant savo tikslų, reikalingi buvę uolūs komunistai, buvę kolaborantai. O iš tikrųjų, kartą davę pasižadėjimą sovietiniam saugumui, bijodami, kad šeimininkas jų jau nepriklausomoje valstybėje nedemaskuotų, nesunkiai įtraukiami į antivalstybinę veiklą, jai sąmoningai kenkia. Esant tokioms sąlygoms, kolaboravimo reiškinys, užslėptas ar net atviras, išsivadavusiose šalyse vėl tarpsta.

Akivaizdaus kolaboravimo tęstinumo pavyzdys yra pasišventusiai dirbusio Lietuvai VSD pulkininko Vytauto Pociūno išsiuntimas į Baltarusiją ir ten jo nužudymas. Buvęs KGB rezervistas, Lietuvos Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Arvydas Pocius išsiuntė itin sąžiningai valstybei dirbusį pavaldinį V. Pociūną, kuris žuvo 2006-ųjų vasaros pabaigoje Breste. Ir tik š. m. gegužę Lietuvos generalinė prokuratūra pripažino, kad jis buvo nužudytas. Anuomet mūsų teisėsauga, sąmoningai vengdama rimto tyrimo, pasikliovė Baltarusijos teisėsaugos sufabrikuota versija, o kolaborantai žiniasklaidoje sukėlė žmogžudystę maskuojančių šmeižtų laviną. Juk vien dėl to, kad Baltarusija globoja Lietuvai prasikaltusius generolą – teroristą Uschopčiką, komunistę Juonienę, oponuojančius politikus žudo, ta šalimi jokiu būdu pasitikėti nebuvo galima.

Nereikėtų stebėtis, kad palankumą nedraugiškai valstybei reiškia ar slaptą informaciją teikia pavieniai privatūs asmenys, minėtos valstybės šnipai, tačiau kai į tokią veiklą įsitraukia valstybinės institucijos, grėsmė nacionaliniam saugumui – neišvengiama.

Po kovos su terorizmu vėliava susivienijo ne tik didžiosios demokratinės valstybės, bet ir SSRS teisių perėmėja. Pastaroji, prisidengusi minima vėliava, tapo tikra teroriste: nukariavo ir pavergė nepriklausomybę paskelbusią Čečėniją, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją. Vakarų didžiosios valstybės ne tik nesiima priemonių tokiam terorizmui stabdyti, bet terorizmą faktiškai palaiko. Lietuva, būdama euroatlantinių struktūrų nare, elgiasi panašiai, tačiau neva gerų santykių su Rusija vardan, peržengia leistinas palankumo ribas.

Tai, kad Lietuvos VSD jau ne vienerius metus gali bendradarbiauti su Rusijos FSB (lietuviškai –FST), liudija Lietuvos teisėsaugininkų persekiojami čečėnai Lietuvoje. Pabėgę nuo represinio prorusiško Ramzano Kadyrovo režimo ir gyvenantys mūsų krašte čečėnai liudija, kad, pabendravus su VSD pareigūnais, anksčiau ar vėliau pateiktos žinios tapdavo žinomos R. Kadyrovo parankiniams Čečėnijoje. Dėl to nukentėdavo ten likę jų giminaičiai. Labai panašu, kad VSD ir Rusijos saugumo struktūrų bendradarbiavimas, prisidengiant kovos su terorizmu vėliava, vykdomas pakankamai aktyviai. Kita vertus, kadangi kovai su terorizmu lėšų antiteroristiniuose fonduose nestinga, „kovą“ galima paversti pelningu verslu (įdarbinti seklius, organizuoti keliones, samdyti butus ir, kaip mūsų šalyje priimta, dar turėti „otkatą“ (nuoviras).

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko nuomone, mūsų VSD ir FSB bendradarbiavimas nėra įmanomas, o jeigu vyktų, galėtų būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Tačiau jau vieša paslaptis, kad Maskvos specialiųjų tarnybų atstovai lankosi Lietuvoje, mūsų teisėsaugos atstovai – Maskvoje. Ši veikla vyksta nematant nei politikams, nei visuomenei, ji niekaip nekontroliuojama.

Kai SSRS teroristai po Medininkų žudynių pasislėpė ir dabar tebegyvena Rusijoje, pastaroji apie jų išdavimą su Lietuvos teisėsauga į kalbas ar bendradarbiavimą nesileidžia. Mūsų teisėsauga, imituodama kovos su terorizmu veiksmus, tikėtina, uoliai persekioja čečėnus bei jiems palankius Lietuvos piliečius pagal Rusijos užsakymą, nes jai tokios užduoties nei mūsų valstybės vadovai, nei NSGK nėra davę.

Kas gali paneigti, kad Lietuvos teisėsauga nekolaboruoja su nedraugiškomis valstybėmis? Kas gali paneigti, kad iš paliegusios teisėsaugos „medus“ su jos pačios paslaugomis nekeliauja į plėšikių avilius?

Geras bitininkai žino, kad geriausias būdas atremti bites plėšikes, – nelaikyti silpnų bičių šeimų, o kaip jas sustiprinti, taip pat žino, todėl plėšikavimo reiškinys nėra paplitęs.

Metas mūsų valstybei pasekti gerų bitininkų pavyzdžiu ir nepasiduoti antiteroristais apsišaukusiųjų užmačioms.

Nuotraukoje: portalo Slaptai.lt bendradarbis Algimantas Zolubas.

2010.08.13


Prisijunkite prie diskusijos