Tikras ar išgalvotas GRU imperijos saulėlydis


Print

Lietuvio sąmonėje rusiška sąvoka GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) turėtų sukelti vien neigiamas emocijas. Kaip ir sąvoka KGB ar sąvoka FSB. Šios trimis raidėmis apibūdinamos GRU organizacijos, lietuviškai tariant – Vyriausiosios žvalgybos valdybos, mes niekad neturėtume laikyti draugiška, miela, juolab – teisinga. Juk GRU bijo net tokios galingos pasaulio valstybės kaip JAV, Vokietija ar Didžioji Britanija. Juk GRU, viena iš slapčiausių Sovietų Sąjungos, paskui ir Rusijos slaptųjų tarnybų, – daug pasidarbavo, kad Lietuva prarastų valstybingumą, o paskui – kuo sunkiau atsistotų ant kojų. GRU vadovybei Lietuva įdomi ir šiandien.

Priežasčių domėtis Lietuva – užtektinai. GRU mumis domisi jau vien dėl to, kad priklausome politiniam – kariniam NATO aljansui. Todėl belieka tik spėlioti, kiek GRU agentų nūnai pluša mūsų šalyje siekdami, pavyzdžiui, mus sukiršinti su kitomis NATO valstybėmis.

Ir vis dėlto pasaulyje nėra nieko amžino. Šiandien GRU ne tokia galinga ir įtakinga kaip Šaltojo karo metais. Jos galybė bei įtaka akivaizdžiai susilpnėjusi. Apie GRU imperijos saulėlydį garsiai kalbama net pačioje Rusijoje. Keletas analitinių publikacijų apie krizę išgyvenančią GRU paskelbta ir Vakarų spaudoje. Omenyje turiu kad ir Anatolijaus Jermolino rašinį “GRU imperijos mirtis”, pasirodžiusį įtakingame leidinyje “The New Times”.

Tik nėra tikslių duomenų, kodėl GRU netenka galybės bei įtakos. Vieni ekspertai mano, kad dabartinė Rusijos vadovybė reformuoja sustabarėjusią armiją ir tuo pačiu siekia į atsargą išleisti kuo daugiau nuo realybės atitrūkusių GRU generolų – pensininkų, nebesusigaudančių šių dienų realijose. Kiti pateikia versiją, esą tarp GRU ir FSB (Federalnaja služba bezopasnosti) įsiplieskė rimtas konkurencinis karas. Bet grumiamasi ne dėl puikių darbo rezultatų, o dėl galimybės įsisavinti kuo solidesnį valstybės biudžeto kąsnį. Šiose intrigose GRU vadovybei akivaizdžiai nepasisekė. Mat FSB vadovus globoja dabartinis premjeras Vladimiras Putinas, išeivis iš KGB. O FSB sukurta būtent ant KGB pamatų. Todėl natūralu, kad GRU pastumta į šoną, o jos vietą okupuoja ir taip jau didelės įtakos turintys vyrai iš FSB.

Kremliaus akimis žvelgiant, GRU analitikai, operatyviniai darbuotojai ir specialiųjų dalinių smogikai per pastaruosius keliolika metų “priskaldė malkų” daugiau nei buvo galima tikėtis. Liaudiškai tariant, susimovė daug sykių iš eilės. Rimtų organizacijų vadovai tokių grubių klaidų negali dovanoti. Nei Amerikoje, nei Rusijoje. Štai tik keletas labiausiai į akis krentančių GRU nesėkmių. Teroristams pavyko surengti daug aukų nusinešusį teroro aktą Maskvos Domodedovo oro uoste vien dėl to, jog GRU agentai nepajėgė susekti tų, kurie sprogmenis be jokių trukdžių į Maskvą atvežė tiesiai iš Šiaurės Kaukazo. Nors patikrinimo postų keliuose, vedančiuose iš Šiaurės Kaukazo į Rusijos sostinę, – šimtai. Panaši nesėkmė GRU agentus ištiko ir prieš aštuonerius metus, kai teroristai įkaitais paėmė šimtus Maskvos Dubrovkos teatro žiūrovų. Čia GRU analitikai vėl apsižioplino: jie nepajėgė išsiaiškinti, jog teroristai iš Šiaurės Kaukazo į Maskvą veža kelis šimtus kilogramų sprogmenų, ginklų, nors ir tada, prieš aštuonetą metų, šiuose keliuose veikė šimtai patikrinimo postų. Tai tik byloja, kad Rusijos slaptosiose ir specialiosiose tarnybose – itin daug korupcijos apraiškų.

GRU vadovybė kaltinama ir dėl nesėkmių 2008-ųjų rugpjūtį, kai Rusijos kariuomenei ryžtingai ir sumaniai pasipriešino Gruzijos lyderio Michailo Saakašvilio vadovaujama gruzinų kariuomenė. Kalbant karo ekspertų žodžiais, susidūrimo išvakarėse GRU agentai nežinojo, jog gruzinai turi sovietinių laikų priešlėktuvinės gynybos pabūklų bei vakarietiškų oro erdvės stebėjimo radarų. Šie pabūklai ir radarai Tbilisiui suteikė galimybę deramai ginti oro erdvę virš visos Gruzijos. Žodžiu, oponentai teigia, esą toks GRU apsižioplinimas brangiai kainavo visoms Rusijos ginkluotosioms pajėgoms. Esą Rusijos kariškiai vien dėl šio “GRU nežinojimo” nepajėgė įgyvendinti Kremliaus iškeltų uždavinių. Dėl nesėkmių Gruzijoje visa bėda verčiama GRU generolui pulkininkui Anatolijui Nogovycinui, 2008-ųjų rugpjūtį vadovavusiam kariniams išpuoliams prieš nepriklausomą Gruziją.

GRU vadams priekaištaujama ir dėl gausių nesėkmių verbuojant agentus užsienio valstybėse. Tokių atvejų – išties daugoka. Pavyzdžiui, 2000-aisiais metais rugsėjo 7-ąją Japonijoje buvo areštuotas GRU agentas Sigechiro Hagisaki. Šis GRU užverbuotas japonas suimtas tuo metu, kai viename iš Tokijo restoranų pietavo su oficialiu Rusijos ambasados gynybos atstovu Viktoru Bogatenkovu. Japonijos kontržvalgyba turėjo surinkusi neginčijamų įrodymų, kad S.Hagisaki teikia Rusijai duomenis apie Japonijos salose dislokuotas JAV karines bazes.

2001-aisiais metais Bulgarija iš šalies išvijo tris demaskuotus GRU darbuotojus: Vladimirą Lomakiną, Sergėjų Vlasenko ir Borisą Smirnovą. Šios bulgariškos operacijos metu demaskuoti ir keli bulgarai, bendradarbiavę su GRU agentais.

2004-aisiais metais Vokietijos Federatyvinės Respublikos teritorijoje suimtas GRU agentas Aleksandras Kuzminas, oficialiai ėjęs Rusijos generalinio konsulo Hamburge pareigas. Jį išdavė užverbuotas vokietis. Pasirodo, tas A.Kuzmino bendradarbiauti prikalbintas vokietis iš tikrųjų buvo dvigubas agentas.

2004-aisiais metais vasario 13-ąją GRU agentai surengė daug triukšmo sukėlusią operaciją Katare. Pagrindinę užduotį GRU atstovams pavyko atlikti. Jie nužudė buvusį Čečėnijos viceprezidentą Zelimchaną Jandarbijevą, pakišdami po jo automobiliu galingą sprogmenį. Tačiau Kataro kontržvalgybai pavyko suimti šią politinę žmogžudystę įgyvendinusius GRU agentus: Aleksandrą Fetisovą, Anatolijų Balaškovą ir Vasilijų Bogačiovą. Apie GRU surengtą politinę žmogžudystę sužinojo visas pasaulis. Nors Kremlius kaip įmanydamas gynėsi, esą tikrai neorganizavo čečėnų nepriklausomybininkų lyderio, generolo Džocharo Dudajevo bendražygio, likvidavimo operacijos, Vakarai neabejoja, kad tai – būtent GRU operacija, kurios užsakovai sėdi Kremliuje.

2005-aisiais metais Vokietijos Federacinėje Respublikoje sulaikytas GRU agentas Aleksandras Parfentjevas. Sulaikytas tuo metu, kai įkalbinėjo vokiečių karininką bendradarbiauti su Rusija.

2007-aisiais GRU agentai turėjo nemalonumų Austrijoje. Šioje šalyje “sudegė” GRU agentas Vladimiras Vožovas. Jis oficialiai buvo įtrauktas į Rusijos delegaciją, kuri, viešėdama Vienoje, domėjosi kosmoso tyrinėjimo reikalais. Egzistuoja dvi versijos, kodėl sužlugo GRU agentas. Jį išdavė arba GRU užverbuotas dvigubas agentas Haroldas Z, turėjęs daug slaptų žinių apie NATO valstybių pasiekimus aviacijos srityje bei naujausius austrų tankus, arba Verneris Francas G., rinkęs duomenis apie karinius austrų sraigtasparnius. Tėra žinoma, kad rusą V.Vožovą austrų kontržvalgyba sulaikė būtent po susitikimų su šiais vyrais.

Paskutiniaisiais mėnesiais Rusijos spaudoje pasirodė publikacijų, kurių autoriai GRU kaltina net dėl Jungtinėse Valstijose sužlugusios agentės Anos Čapman. Suprask, GRU nemokšiškai organizavo ir A.Čapman, ir kai kurių kitų JAV neseniai demaskuotų Rusijos agentų veiklą, nors GRU šios operacijos, GRU gynėjų žodžiais tariant, nei organizavo, nei kontroliavo. GRU gynėjai taip pat neigia savo atsakomybę ir dėl keliolikos Rusijai dirbusių agentų žlugimo Pietryčių Azijos valstybėse (tie GRU agentai arba buvo sušaudyti, arba uždaryti į kalėjimus iki gyvos galvos).

Žodžiu, oponentų teigimu, GRU nesėkmių sąrašas – tikrai per ilgas, kad tokias nesėkmes būtų galima dovanoti. Štai Rusijos armijos pulkininkas Vitalijus Šlykovas pastebi, jog triukšmas dėl neva naikinimos GRU kilo tik todėl, kad kai kurie GRU vadai bijo kardinalių pasikeitimų – nenori netekti darbo. Todėl “visomis išgalėmis sabotuoja dabartinio civilio Rusijos gynybos ministro diegiamas reformas visose ginkluotosiose pajėgose”. Pasak pulkininko, reformų bijo ne jaunieji GRU specialistai, o būtent GRU pensininkai, kuriems vis dar vaidenasi Šaltojo karo keliami pavojai. Žilo plauko pensininkai vis dar kuria mitus, girdi, Rusija turi vaidinti lygiai tokį patį svarbų vaidmenį geopolitiniuose žaidimuose kaip ir Sovietų Sąjunga.

Tas pats pulkininkas sutinka, kad GRU turėjo ir tebeturi puikiai parengtų agentų, tačiau dauguma jų žlugo, kadangi jiems vadovauja Antrojo pasaulinio karo kategorijomis mąstantys GRU pensininkai. Sakykim, ta GRU akademija, kuriai dabar vadovauja buvęs SVR (Služba vniešnej razvedki) vadovas Jevgenijus Primakovas, būtina kuo greičiau likviduoti kaip senovės reliktą.

GRU senbūviai tvirtina priešingai. Esą jų tarnyba turinti ne ką trumpesnį pergalių sąrašą. Būtent jie sugebėjo likviduoti Rusijai ypač pavojingus čečėnų nepriklausomybininkus Chatabą ir Šamilį Basajevą. Jie atlikę daug sėkmingų operacijų buvusioje Jugoslavijoje, Šiaurės Kaukaze, kai kuriose Vidurinės Azijos valstybėse. Tik apie tuos pasiekimus negalima viešai kalbėti, nes jie – įslaptinti. Ir dar ilgai bus įslaptinti.

Ir dėl nesėkmių Gruzijos karo fronte GRU esą nieko dėta. Apie Gruzijos kariškių planus ir gruzinišką ginkluotę jie buvo surinkę daug reikšmingos informacijos. Tačiau į GRU perspėjimus Kremliuje kažkodėl nereaguota. Geriausiu atveju į jų pateikiamas prognozes bei ataskaitas žvelgta tarsi “pro pirštus”. Taigi GRU agentai remiasi neginčijamu alibi. Jei anksčiau GRU vadovybė turėjo galimybę tiesiogiai, ne per tarpininkus, susitikti su Rusijos Federacijos Prezidentu, tai šiandien tokia teisė iš jų atimta. Apie GRU darbą bei problemas Prezidentą nūnai informuoja kiti – Gynybos ministras ir Generalinio štabo viršininkas. GRU vadovybė šiuo metu neturi teisės akis į akį susitikti su šalies Prezidentu. O tai reiškia, kad apie GRU rūpesčius Prezidentui papasakoja tie, kurie kažkodėl suinteresuoti menkinti šios tarnybos nuopelnus.

Be to, kai kurie GRU generolai ir pulkininkai mano, jog dėl organizacijos nesėkmių labiausiai kaltas pats Kremlius, vis “dar nesugebantis išsiaiškinti, kokie tikrieji Rusijos prioritetai ir tikrieji pavojai”. Tokius priekaištus derėtų, matyt, suvokti šitaip: Kremlius vis dar mano, kad rimčiausią pavojų Rusijai kelia NATO ir JAV. Tuo tarpu realūs, neišgavoti pavojai – ignoruojami, užmirštami, neįvardinami. Todėl Rusijos slaptosiose tarnybose ir kilo “sunkiai valdomas chaosas”. Žodžiu, ir GRU gynėjai, ir GRU priešininkai kai kada naudoja labai panašius argumentus.

Žinoma, GRU šalininkai pateikia ir daugiau versijų, kodėl, jų manymu, po truputį likviduojama kadaise itin skaitlinga ir pajėgi organizacija. Pirma, GRU struktūrų ardymas susijęs su “pinigų plovimu ypač milžiniškais kiekiais”. Tiesiog GRU nesusijusi su FSB, kuri nūnai rengia finansines machinacijas. Todėl GRU organizaciją ir bandoma susilpninti baiminantis, jog GRU vadovybė taip pat panorės savo dalies. Antra, Rusijoje jau sukurta neformali, niekur oficialiai neužregistruota specialioji tarnyba, kurios pagrindinis uždavinys – rūpintis pirmųjų Rusijos pareigūnų materialiniu gerbūviu. Tuo pačiu šiuos tikslus turinčiai slaptąjai tarnybai pavesta be gailesčio likviduoti tokias aferas demaskuoti pajėgias nepriklausomas žvalgybas bei kontržvalgybas. Tame tarpe – ir GRU. Trečia, GRU agentai moka dirbti ir kaip kariškiai, ir kaip civiliai. Todėl yra neabejotini FSB konkurentai, nes FSB geba dirbti tik “tarp civilių”.

GRU šalininkai pergyvena, esą jų Maskvoje, Chodynkos rajone, įsikūręs štabas su 70 tūkst. kvadratinių metrų teritorija – dabar beveik tuščias. Nes GRU struktūros ženkliai sumažintos. Pasak GRU generolo leitenanto Dmitrijaus Gerasimovo, kadaise ėjusio GRU valdybos viršininko pareigas, iš 14-os GRU specialiosios paskirties brigadų ir dviejų pulkų “geriausiu atveju liko keturios veiklios brigados”. Likviduota net pati pajėgiausia, geriausiai parengta brigada Berdanskaja – tikras GRU pasididžiavimas. Jei sovietmečiu GRU turėjo apie 7 tūkst. karininkų, tai dabar jie teturi vos du tūkstančius profesionalių kariškių. Ilgainiui GRU specialistai nebeteko teisės užsiimti bet kokia moksline, tiriamąja veikla. Į atsargą išleista šimtai puikių dėstytojų. GRU agentūra, kurios atstovai veikė visame pasaulyje, sumažinta net 40-čia procentų.

Be to, tie GRU agentai, kurie nebetenka darbo, tuo pačiu tampa potencialiai įdomūs užsienio žvalgyboms. Neatmetama galimybė, jog GRU agentai, kurie suprato nebetenkantys darbo kaip Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojai, gali perbėgti į priešininkų pusę. Pavyzdžiui, juos gali perverbuoti JAV, Kinijos, Didžiosios Britanijos ar Lenkijos žvalgybos. Pats rimčiausias GRU griovimas prasidėjo dar 2009-aisiais, kai buvo priverstas atsistatydinti GRU vadovas armijos generolas Valentinas Korabelnikovas. Tačiau silpninti GRU struktūras bandyta dar tuo metu, kai Rusijos gynybos ministru buvo paskirtas Pavelas Gračiovas. GRU ateitis esą labai niūri: aukšto rango GRU specialistai, nusimanantys radijo, kosmoso žvalgybose, dirbę dešimtyje pasaulio valstybių, tobulai kalbantys keliomis arabų kalbomis, nūnai pluša kaip krovikai, baldų surinkėjai ar smulkūs verslininkai Maskvos, Sankt Peterburgo turgavietėse. Šiuos duomenis buvęs GRU generolas D.Gerasimovas papasakojo laikraščiui “The New Times”.

O kad GRU likvidatoriai turėtų pasiteisinimą, kodėl būtina išardyti GRU, vadovybė apkaltinta rengus “politines žmogžudystes”. Pavyzdžiui, GRU pulkininkui Vladimirui Kvačkovui inkriminuotos pastangos organizavus aukštų Rusijos politikų likvidavimo operacijas. GRU pulkininkas V.Kvačkovas pirmą kartą suimtas 2005-aisiais. Oficiali suėmimo priežastis – karininkas subūrė grupę, kuri turėjo nužudyti Rusijos politiką Anatolijų Čiubaisą. Būtent tada Rusijos spaudoje pasirodė straipsnių, kuriuose pareikšta versija, girdi, “GRU struktūrose kuriamos kovinės teroristinės grupės, galinčios rengti karinius perversmus bei pasikėsinimus į Rusijos vadovus”. O jau 2011-aisiais metais laikraštis “Rosijskaja gazeta” paskelbia publikaciją “Vladimiro Kvačkovo areštą teismas pripažino teisėtu”. Omenyje turimas antrasis jo areštas, surengtas 2010-ųjų metų gruodžio 23 dieną. Šį kartą V.Kvačkovas apkaltintas ir vėl panašiomis nuodėmėmis: rengė ginkluotą maištą ir kūrė teroristinę struktūrą. Įdomu pastebėti, kad V.Kvačkovo suėmimo iniciatoriai buvo ne kas kitas, o ekspertai iš FSB. Žodžiu, šiam aukšto rango GRU karininkui tikriausiai už grotų teks praleisti apie 20-imt metų. Pats kaltinamasis mano, kad jį “FSB intrigantai specialiai pakišo”. Ta avantiūra surengta tuoj po to, kai Rusijos teisėsauga sučiupo kelis organizacijos “Minino ir Požarskio liaudies draugovė” narių. Vienas iš sulaikytų jaunuolių greičiausiai ir prišnekėjo apie GRU karininką nebūtų dalykų. Bent jau taip teigia GRU reputacijos gynėjai.

GRU šalininkai pastaruoju metu vis garsiau prabyla ir apie politinio pobūdžio susidorojimus. Vienas iš tokių pavyzdžių – Jurijaus Ivanovo mirtis. 2010-ųjų rugpjūtį tarnybinės komandiruotės į Siriją metu jūroje tikrai nuskendo panardyti sumanęs 53-jų metų amžiaus GRU generolas majoras J.Ivanovas. Jis buvo atsakingas už karinę žvalgybą ir kuravo Šiaurės Kaukazo regioną. Mirties dieną aukšto rango GRU karininkas Sirijoje inspektavo keletą Rusijos karinių objektų. GRU karininkas buvo profesionalus nardytojas, buvo puikios fizinės formos. Laisvalaikio metu jis nepraleido progos panardyti. Oficiali versija byloja, esą jis nuskendo dėl netikėtai sutrikusio širdies darbo. Politinę žmogžudystę čia įžvelgiantys GRU šalininkai atkreipia dėmesį į keistą detalę: karininkas nuskendo rugpjūčio 6-ąją, o palaidotas – tik rugpjūčio 28-ąją. Jie klausia, kodėl GRU karininkas palaidotas tik po 22 dienų?

Atsakymo į šį klausimą nėra. Kaip nėra konkrečių atsakymų ir į klausimą, kas gi iš tiesų dedasi GRU imperijoje – reformuojama ji ar žlugdoma. Taip pat nepaprastai smalsu sužinoti, kaip GRU reformas vertina Lietuvos slaptosios tarnybos – kaip sąmoningą šios organizacijos naikinimą ar kaip jos renesansą? Žodžiu, kokių pasekmių su GRU susiję įvykiai gali turėti mūsų VSD bei mūsų karinei žvalgybai?

2011.03.21


Prisijunkite prie diskusijos