Tikri ir prasimanyti žurnalisto Hektoro Baivuoterio karai


Print

Hektoras Baivuoteris – britų žurnalistas, buvęs Didžiosios Britanijos žvalgybos slaptasis agentas, dar trečiajame dešimtmetyje nusakęs bendrą japonų karinę jūrų strategiją, kurią paskui japonai pademonstravo per antrąjį pasaulinį karą.

Hektoras Baivuoteris (Hector Baywater, 1884 – 1940) gimė Anglijoje, bet jaunystėje keletą metų gyveno Brukline (Niujorke, JAV). 19-metis jis jau tapo laikraščio “New York Herald” reporteriu. Savo žurnalistinę karjerą H.Baivuoteris pradėjo nuo to, kad sudarinėjo informacinius intarpus į dideles medžiagas, skirtas 1904–1905 metų rusų–japonų karo įvykiams vertinti. Jis lengvai rašė, nes gerai išmanė karinius laivus ir nuo vaikystės gyvai domėjosi ta tema.

Grįžęs į Angliją, H.Baivuoteris įsidarbino reporteriu, rašančiu karine jūrų tematika. Paskui jis išvyko į Vokietiją, kur pagal Didžiosios Britanijos žvalgybos užduotį tyrinėjo vokiečių karines jūrų bazes. H.Baivuoteris laisvai kalbėjo vokiškai, ir tai jam labai padėjo renkant reikalingą informaciją. Kartą 1901 metais jį sulaikė vietinė policija, įtarusi, kad jis šnipas, bet jam kažkaip pavyko išsisukti. H.Baivuoteris įsitaisė reporteriu viename Anglijos laikraštyje, kuris buvo leidžiamas Drezdene. Jis taip pat kaip neetatinis bendradarbiavo Didžiosios Britanijos leidiniuose, rašančiuose laivyno temomis.

Savo prisiminimuose H.Baivuoteris pasakojo, kad jį užverbavo žmogus, kurį jis pažinojo tik kaip „S“. Tai buvo Didžiosios Britanijos “Secret Intelligence Service” (MI 6) pirmasis viršininkas seras Mensfildas Kamingas. H.Baivuoteris buvo slapta pakeltas į Didžiosios Britanijos Karališkųjų KJP kapitonus-leitenantus ir gavo atitinkamą algą.

Kurdamas sau patikimą priedangą, jis padavė paraišką Amerikos pilietybei gauti (tai buvo nesunku padaryti, turint omenyje jo vaikystę Jungtinėse Valstijose). Jo brolis Ullises tuo metu jau seniai buvo Amerikos pilietis ir net dirbo JAV konsulu Drezdene.

Po to, kai 1914 metų rugpjūtį prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, H.Baivuoteris buvo perkeltas į jūrų žvalgybą ir 1915-aisiais metais pasiųstas į JAV su užduotimi infiltruotis į vokiečių kilmės amerikiečių bendruomenę Hobokeno mieste Niu Džersio valstijoje, nes buvo įtariama, kad jie organizuoja diversijas ir sabotažą, o konkrečiai – padeda bombas su laikrodiniu mechanizmu į laivus, plaukiančius iš Amerikos į Didžiąją Britaniją. Vėliau H.Baivuoteris tvirtino, kad aptiko teroristų pėdsakų, bet Amerikos ataskaitose apie tai jo pavardė neminima.

Po karo H.Baivuoteris pasitraukė iš žvalgybos ir pasišventė žurnalistikai. Jis yra (neįvardytas) bendraautorius tyrimo „Laivynai kare“ (The Fleets at War, 1914) ir kelių kitų darbų. Knyga „Jūrų valstybės Ramiajame vandenyne: Amerikos–Japonijos karinių jūrų nesutarimų klausimu“ (Sea-Power in the Pacific: A Study of the American-Japanese Naval Problems, 1921) jį išgarsino pasaulyje kaip pripažintą ekspertą karine jūrų tema.

Jai pasirodžius laikraštis “Baltimor San” pakvietė H.Baivuoterį nušviesti jo puslapiuose 1922 metais Vašingtone vykusią Tarptautinę karinę jūrų konferenciją.

Kitoje savo knygoje „Didysis karas Ramiajame vandenyne“ (The Great Pacific War, 1925) H.Baivuoteris aprašė prasimanytą ginkluotą konfliktą tarp Japonijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kilsiantį netolimoje ateityje (romane kalbama apie 1931–1933 metus). Pagal knygą japonai planavo iš pradžių netikėtai smogti Amerikos KJP.

Lemiamas dviejų laivynų mūšis įvyko Filipinų pakrantėse. Amerikiečiai buvo sutriuškinti, žuvo 2500 žmonių, o japonai užgrobė Guamą ir Filipinus. Jūrų aviacija romane nevaidina jokio pastebimo vaidmens (vėliau autorius pripažino, kad svarbu panaudoti lėktuvnešius). Knyga buvo iš tiesų pranašiška, išskyrus tai, kad H.Baivuoteriui nepavyko išpranašauti japonų atakos prieš Perl Harborą.

Abi H.Baivuoterio knygos buvo išverstos į japonų kalbą ir populiarios tarp Japonijos Imperatoriškųjų KJP karininkų. Admirolas Isoroku Jamamoto, tuo metu buvęs Japonijos ambasados Vašingtone karinis jūrų atašė, asmeniškai pats labai domėjosi H.Baivuoterio knygomis.

Tariant Viljamo Honano žodžiais, paimtais iš jo knygos „Gėdos reginys“ (Visioons of Infamy, 1991), H.Baivuoteris ir I.Jamamoto buvo susitikę, bent jau kartą (1934 metų gruodį). „Jie praleido vakarą prie butelio škotiško viskio, svarstydami taikos ir karo problemas“. Viljamas Honanas mano, kad H.Baivuoterio prasimanytas karas padarė I.Jamamotai tokį stiprų įspūdį, kad jis panoro įtraukti kai kuriuos jo elementus į savo realią strategiją.

Nuotraukoje: amerikiečių karinė bazė Perl Harbore po japonų bombonešių atakos.

Parengta remiantis Normano Polmaro bei Tomo B.Aleno knyga “Špionažo enciklopedija”.

2012.12.15


Prisijunkite prie diskusijos