Tikros ir menamos kovos virtualiojoje interneto erdvėje


Print

Paskutinieji įvykiai Artimuosiuose Rytuose sukūrė mitą, esą diktatoriškus Egipto ir Tuniso režimus pavyko nuversti vien tik socialinių interneto tinklalapių Twitter ir Facebook pagalba.

Girdi, Twitter ir Facebook savo galybę pirmą sykį pademonstravo dar 2009-aisiais, kai socialiniai neramumai vos neišjudino diktatoriškos Irano valdžios.

Vakaruose jau manoma, jog reikiamu momentu internetinės technologijos gali labai nesunkiai atlikti tai, ką iki šiol buvo labai sunku sukurti autoritarinėse šalyse – stiprią opoziciją. Taigi Vakarų ekspertai, įskaitant ir žvalgybų analitikus, jau beveik neabejoja, kad stipri opozicija, galinti paimti valdžią rinkimų arba gatvių protestų pagalba, sukuriama be didesnio vargo. Tereikia pagalbon pasitelkti Twitter ir Facebook. Ir pergalė – garantuota.

Bet ar toks įsitikinimas – pagrįstas? Socialinių tinklaraščių ekspertas Jevgenijus Morozovas savo knygoje “Net Delusion” įrodinėja, jog tokio pobūdžio įsitikinimas, kai visos viltys sudedamos būtent į internetu platinamas žinutes, – mažų mažiausiai ginčytinas.

O kai kuriais atvejais – ir apgailingas, neteisingas. Eksperto manymu, vakariečiai, manantys, jog be Twitter ir Facebook žinučių nebūtų įvykusios revoliucijos Egipte ir Tunise, iš tiesų dar gyvena “šaltojo karo” laikais.

Knygos “Net Delusion” autorius ironiškai žvelgia į tuos, kurie mano, esą “geležines uždangas” ir “geležines užtvaras” išversti nūnai labai paprasta. Tereikia disidentams ir opozicionieriams suteikti galimybę naudotis laisvąja spauda, kopijavimo bei fakso aparatais. Ir pergalė – neišvengiama. Ponas J.Morozovas prisimena sovietmečio laikus, kai į diktatorišką Sovietų Sąjungą buvo atvežta užtektinai daug kopijavimo ir fakso aparatų. Privežus šių įrenginių, beje, išties leidusių lengviau susipažinti su laisvąja spauda ir audrinusių visuomenės nuotaikas, komunistinis režimas SSRS teritorijoje tikrai žlugo. Bet būtų neatsakinga sakyti, jog komunizmas žlugo būtent dėl to, kad Sovietų Sąjungos teritorijoje atsirado kopijavimo ir fakso automatų. Ponas J.Morozovas tvirtina, jog Rusijoje ir Vakaruose iki šiol niekas neatsakė į klausimą, ar tarp kopijavimo aparatų ir komunizmo žlugimo esama kokio nors tiesioginio ryšio? Jo įsitikinimu, toks ryšys, jeigu ir egzistuoja, – tėra labai menkutis.

Socialinių tinklaraščių ekspertas J.Morozovas neabejoja, kad komunizmas Sovietų Sąjungoje būtų žlugęs net ir tuo atveju, jei opozicija neturėtų nė vieno kopijavimo ar fakso aparato. Todėl nereikia klaidinti nei kitų, nei savęs, esą Twitter ar Facebook pagalba įmanoma, pavyzdžiui, nuversti Vladimiro Putino – Dmitrijaus Medvedevo valdžią Kremliuje. Žinoma, bet kokia laisva ir lengvai prieinama informacija – šaunus dalykas. Ji padeda opozicijai. Ji talkina opozicijai. Ji vienija opoziciją ir plačiuosius visuomenės sluoksnius. Tačiau socialiniai tinklaraščiai bus bejėgiai, jei “pati opozicija bus skysta, o visuomenė – abejinga opozicijos reikalavimams”. Žodžiu, laisvoji spauda, socialiniai tinklaraščiai, modernūs kopijavimo įrenginiai  – būtina, tačiau nepakankama priemonė revoliucijų kėlimui.

Kad šiuose skeptiškai nusiteikusio eksperto žodžiuose esama daug tiesos, tereikia prisiminti šiandieninės Rusijos pavyzdį. Dabar rusams prieinama bet kokia laisva spauda. Įvairiausiais kanalais. Be to, rusai gali nesunkiai išvykti į Vakarus ir ten pasisemti bet kokių būtinų žinių. Tačiau Rusija jau dvidešimt metų murkdosi savo “specifinėje demokratijoje, kuri labiau primena diktatūrą, negu laisvąją visuomenę”. Rusai taip pat turi galimybę mokytis užsienio kalbų, žiūrėti užsienio TV, naudotis Twitter ir Facebook suteikiama tribūna. Milijonai rusų nėra patenkinti savo atlyginimais ir socialinėmis garantijomis. Maskvoje, Sankt Peterburge, kai kuriuose kituose didesniuose miestuose įkurtos įvairios opozicinės partijos bei opoziciniai visuomeniniai judėjimai. O revoliucijos Rusijos nėra. O kodėl nėra?

Į šį klausimą ekspertas J.Morozovas atsako: “didžiausia kliūtis ta, kad Rusijos visuomenei nereikia laisvos spaudos”. Tad ko reikia rusams? J.Morozovas net neabejoja, kad “rusams reikalinga ne tiek laisvoji spauda, kiek dideli atlyginimai”. Tai reiškia, kad tokio pobūdžio visuomenei nusispjauti į visokius Twitter ar Facebook.

Kai 2009-aisiais opozicionieriams nepavyko nuversti dabartinės Irano valdžios, internetinių technologijų kaip svarbaus reiškinio autoritetas smuko. Po neramumų Tunise ir Egipte vėl padaugėjo manančiųjų, jog internetas turi nepaprastų galių. Socialinius tinklaraščius kaip revoliucijų kėlėjus šiandien liaupsina ypač daug Vakarų politologų bei žurnalistų. Tokios nuomonės laikosi ir kai kurie slaptųjų tarnybų analitikai. Pavyzdžiui, buvęs “Mossad” agentas Elizzer Geizi Cafrir laikraštyje “Soverseno sekretno”. Interviu su šiuo “Mossad” agentu pavadintas “Netikėta laisvė”. Interviu autorius pabrėžia, kad be Twitter ir Facebook pagalbos nebūtų opozicionieriams taip lengva nuversti diktatorių. Bet …

Bet kiekviena lazda turi “du galus”. Nereikia manyti, jog valdžią nuversti pajėgi ir silpna, neįtakinga, charizmos neturinti opozicija. Esą nesvarbu, kad opozicija silpna, šiandien jai stebuklingųjų galių bet kokiu atveju suteiks galingasis Twitter. Nieko panašaus. Po “spalvotųjų revoliucijų” Ukrainoje, Kirgizijoje ar Tunise kažkodėl Kremlius neišsigando nei protesto akcijų Maniežo aikštėje, nei socialinių tinklaraščių. Juolab kad esama priemonių, kurios valdžiai gali padėt kontroliuoti visuomenės nusiteikimus net internete.

Štai Rusijos prezidentas D.Medvedevas, komentuodamas paskutiniuosius įvykius Egipte, pareiškė: “Kad Vakarai egiptietišką variantą norėjo pritaikyti ir Rusijai – tiesa, bet tiesa ir tai, kad po Egipto įvykių šį scenarijų jie tikrai bandys mums įpiršti”. Tačiau ar Vakarai nedaro didelės klaidos, manydami, jog Rusijoje padaugės demokratijos, jei bus praplėsta socialinių tinklaraščių įtaka? Juk dauguma internetinių portalų nieko naujo, originalaus, informatyvaus nesukuria. Dauguma tik atrajoja ir gromuliuoja tai, kas buvo parašyta Vakarų ir Rusijos spaudoje. Tokie portalai negali daryti didelės įtakos visuomenei. Dažnusyk čia būna net atvirkščio rezultato: potencialūs skaitytojai pamato, kad internetinėje svetainėje tėra kopijuojamos kituose leidiniuose paskelbtos žinios, ir daugiau nebeatsiverčia vien kopijuoti sugebančio leidinio.

Potencialūs skaitytojai taip pat jau suprato, jog dauguma internetinių portalų kuriami ne tam, kad skleistų tiesą ir naujas idėjas, o tam, kad kautųsi dėl galimybės sulaukti solidžiai finansuojamų projektų bei užduočių. Pastebėję tokį falšą potencialūs skaitytojai čia pat bėga šalin. Nebent karts nuo karto parašo savo anoniminį komentarą. Bet anoniminiai komentarai nedaro rimtos įtakos. Rimtą įspūdį sukuria tik tie autoriai, kurie neslepia savo pavardžių ir vardų. Bet tokių internete – mažuma.

Tiesa, paskutinieji Rusijos valdžios pareiškimai byloja, jog Kremlius neignoruoja Twitter ir Facebook daromos įtakos. Akivaizdu ir tai, kad Kremlius kol kas dar neturi savo rimtos strategijos, kaip Twitter ir Facebook daromą įtaką galėtų neutralizuoti arba bent jau pakreipti sau naudinga linkme. Rusijoje dar nėra šia problema nuolat užsiimančios ekspertų grupės ar instituto. Tikėtina, kad ši užduotis bus patikėta analitikams iš Federalinės saugumo tarnybos (FST) arba ekspertams iš Prezidento administracijos.

Perimti “savo žinion” visus, kurie naudojasi socialiniais tinklaraščiais, – nėra sunku. Naujųjų įstatymų pagalba interneto mėgėjai Rusijoje greičiausiai bus priversti oficialiai registruotis, ir ši oficiali registracija represinėms Rusijos struktūroms padės bet kam iš Twitter ar Facebook gerbėjų pritaikyti baudžiamojo kodekso straipsnį dėl ekstremizmo. Jei Rusijos valdžia pajudės būtent šia linkme (panaši tvarka egzistuoja dėl mobiliųjų telefonų), Twitter ir Facebook egzistuos, tačiau juos skaitantys rusai bijos parašyti bet kokį aštresnį žodį. Juolab – kvietimą mitinguoti ar protestuoti.

Rusijos represinės struktūros gali pasirinkti ir kitą variantą – visą atsakomybę už turinį suversti socialinių tiklararaščių savininkams. Pavyzdžiui, atsakomybę nuo anoniminių komentatorių permesdami ant tokių populiarių internetinių svetainių kaip “Kontakt” arba “Klasė” savininkų pečių. Šiuo atveju visus besilankančius internautus kontroliuos ne valdžia, o šių portalų savininkai. Kontroliuos taip pat rimtai, kaip kontroliuotų ir FSB. Mat savininkai bijos, kad baudžiamoji atsakomybė už “ekstremizmo kurstymą” nebūtų pritaikyta konkrečiai jiems. Todėl iš besilankančiųjų internete reikalaus paso duomenų, o jei internautas pateiks savo paso duomenis, jis, be abejo, praras drąsą kritikuoti net ir žemiausio lygio Rusijos valdininkus.

Esama ir trečiojo varianto. Rusijos represinės struktūros gali kovoti su laisvuoju žodžiu ir kryptingais, nuolatiniais komentarais, paliekamais po straipsniais. Toks būdas – irgi veiksmingas. Tiesiog reikėtų pasamdyti specialistų, kurie nuolat rašytų neigiamus, įžeidžiančius, šlykščius komentarus apie tuos, kurie kritikuoja valdžią, ir dauguma kritikų savo noru pasitrauks iš Twitter ar Facebook, neatlaikę įtampos ir pažeminimų. Ši taktika jau išbandyta. Visi rimtesni, padoresni, labiau išsilavinę autoriai traukiasi iš tų internetinių svetainių, kuriose juos nuolat žemina, kritikuoja, peikia anoniminiai komentatoriai. Šį variantą ypač pamėgusios Vakarų slaptosios tarnybos. Jų žmonės labai aktyvūs diskusijų forumuose. Tačiau Rusijos FST vargu ar eis šiuo užtektinai sudėtingu keliu – veltis į virtualųjį karą su anoniminiais komentatoriais. Rusijos FST greičiausiai sieks, kad kiekvienas rusas, besinaudojantis internetu, būtų paveiktas “savicenzūros vėžio”.

Tačiau komentarų kontrolės FST visiškai atsisakyti neketina. Šį purviną, kruopštų ir tuo pačiu nuobodoką darbą jie patikės vadinamiesiems šovinistiškai, nacionalistiškai nusiteikusiems “hakeriams”. Tegul būtent “hakeriai” su žemėmis sumaišo bet kokią laisvesnę, padoresnę mintį, atsiradusią interneto platybėse. Tokiu budu FST galės kontroliuoti saviškius “hakerius” ir išliks nepastebimi – “niekad neapsišvies”. Štai po vadinamųjų “hakerių” atakų Estijoje oficialusis Talinas pabandė oficialiai apkaltinti Kremlių. Tačiau estams šito įrodyti nepavyko. Po kurio laiko oficialusis Talinas buvo priverstas prisipažinti, jog neturi konkrečių duomenų, esą jų valstybinius kompiuterius iš rikiuotės išvedė tie interneto naudotojai, kuriuos kontroliuoja Rusijos valdžia.

Taip pat esama duomenų, kad Rusijos slaptosios tarnybos ieško būdų ir galimybių, kaip į internetines kovas pritraukti kuo daugiau aktyvaus, bet Rusijos imperijos idėjas, palaikančio jaunimo. Pavyzdžiui, Rusijos FST kuria specialias internetines diskusijas “Kremliovskije školy blogerov”, “Barchatnyje revoliuciji” arba “Kto nacal Vtoruju mirovuju vainu”. Čia nušaunami du zuikiai. Internetinė visuomenė atitraukiama nuo tikrai aktualių ir svarbių temu, diskusijų, problemų. O tuos, kurie atsiduria specialiai FST kontroliuojamose internetinėse diskusijose Kremliui naudingomis temomis, čia pat pradeda “sekti” to paties Kremliaus finansuojami anoniminiai komentatoriai. Tie neva atsitiktiniai komentatoriai neįtinkančius išstumia iš diskusijų, papildami dezinformacijos ir keiksmų, o Kremliui palankius komentatorius paremia pagryrimais. Štai tokiu atveju internetas ir vėl kontroliuojamas nuo pat apačios iki viršaus.

O Rusijos opozicija neturi tiek pajėgumų ir finansų, kad pajėgtų sukurti savus diskusijų forumus, kurie rimčiau konkuruotų su valdžios sukurtais ir remiamais portalais. Mat kiekvienas darbas reikalauja ne tik išmanymo, ne tik darbštumo, bet dar ir lėšų, skiriamų kad ir reklamos reikmėms.

Kad Rusijos valdžia rimtai žvelgia į internetą, byloja ir valdžios partijos “Jedinaja Rosija” politikos departamento direktoriaus Aleksėjaus Čadajevo pareiškimas, paskelbtas laikraštyje “Nezavisimaja gazeta”: “… interneto auditorija nėra kokie nors marginalai, tai – rimta visuomenės grupė, ir per ateinančius rinkimus internetas bus ne ką mažiau reišmingas nei popieriniai leidiniai”.

Interneto priešininkai štai taip mano: netrukus internete užvirs rimta politinė kova. Tačiau ji vis dėlto bus virtuali. Ji neturės įtakos internetu beveik nesinaudojantiems Rusijos viduriniosios klasės atstovams. Taigi Rusijos slaptosioms tarnyboms pavyks aktyviausius opozicionierius nustumti į virtualią kovą interneto erdvėse. O Vakarai šią virtualią kovą priims kaip realią. Ir dar sykį skaudžiai apsigaus.

Taip apie interneto teikiamas galimybes ir keliamus pavojus rašoma rusiškoje spaudoje. Įdomu, kokia kryptimi artimiausiu metu pajudės lietuviškieji internetiniai portalai?

2011.03.31


Prisijunkite prie diskusijos